Kai prieš septynerius metus netoli Graikijos krantų, tuomet dar paauglys Boyan Slat pastebėjo atplaukiančią plastikinių šiukšlių bangą, jis išsigando. Tuomet pasaulio spaudoje ir aktyvistų tinklaraščiuose vis dar buvo raginama valyti paplūdimius, niekas negalvojo apie susidariusias šiukšlių salas, kurios grėsmingai sėlino vandenyno viduryje. Boyan Slat pasiūlė plastiko šiukšlių gaudyklę.
Iš pradžių nedaug kas tikėjo, kad didelių investicijų reikalaujanti atliekų surinkimo sistema pasiteisins. Kūrėjas pripažįsta, kad nepaisant kompiuterinio modeliavimo, niekas nežino iki šiol ar šis eksperimentas pavyks.
Kai kurie ekspertai nerimauja, kad pastangos yra blaškymas nuo neatidėliotinos užduoties –sustabdyti, kad daugiau plastiko nepatektų į jūrą. Taip pat nerimaujama ar ši gaudyklė nepažeis natūralios jūros gyvūnijos. Tačiau nepelno siekiančios organizacijos „Ocean Cleanup“ nariai tiki, kad su plastiku būtina pradėti kovoti ir valyti vandenynus.
Taigi, ką jie bando daryti?
Jų tikslas yra rytinė Ramiojo vandenyno dalis ir vadinamas „Didysis šiukšlių pleistras”, kuriame sudaromos apvalios srovės sutelks plastiką viename dideliame plote. Tikslas – per artimiausius penkerius metus sumažinti taršos kiekį perpus. Iki 2040 metų tikimasi išvalyti vandenynus visiškai.
Projektą remia Nyderlandų vyriausybė. Roterdame buvo įkurtas pagrindinis komandos biuras. Taip pat į projektą investavo įmonės ir privatūs asmenys. Projektas, kurio biudžetas yra ne mažesnis kaip 20 mln. EUR (18 mln. svarų sterlingų), išaugo nuo jaunuolio vizijos iki rimtos tarptautinės įmonės.
Įmonėje ant stalų ir grindų padėti plastikiniai fragmentai radinių, ištrauktų iš jūros ankstesnių ekspedicijų metu.
„Jei kažko nesiimsime, – sako inžinerė Lonneke, – visa ši plastmasė pradės skaidytis į mažesnias dalis. Kuo mažesni gabalai, tuo kenksmingesni ir tuo sunkiau išgaudomi iš jūros jie bus”. Pasak jos, jeigu norime išspręsti problemas, turime nustoti apie tai kalbėti ir protestuoti, o vietoje to turime pradėti dirbti.
Kaip projektas veiks?
Svarbiausia yra tai, kad surinkimo sistema yra pasyvi – nėra variklių, mašinų. Vietoj to, ji drebės, veikdamas kaip dirbtinė kranto linija, švelniai rinkdamas bet kokį plastiką.
Kaip milžiniška gyvatė, sudaryta iš vamzdžių sekcijų, ji yra 600 m (2 000 pėdų) ilgio ir plaukia milžiniška „U“ forma. Po ja nuleidžiamos kameros į 3 m (10 pėdų) vandens gylį.
Kadangi plastikas plaukioja tiesiai arba šiek tiek žemiau paviršiaus, jis nenukrypsta nuo vandenyno srovių. Tačiau dėl to, kad surinkimo sistema yra perkeliama ir vėjo bei bangų, ji turėtų plaukti maždaug vieno mazgo greičiu, su šiukšlių srautais, surinkdama plastiką į tankią masę.
Komanda teigia, kad įrenginys sukurtas taip, kad sumažintų įmanomą poveikį jūros gyvybei.
Žuvys turi sugebėti plaukti po juo ir, kadangi prietaisas turi lygius paviršius, tikimasi, kad laukinei gamtai nebus pakenkta.
Kas šešias savaites plastikas bus išvalomas iš gaudyklės ir perdirbamas. Įrenginys turi stebėjimo kameras, kurios stebės pokyčius. Taip pat planuojama nufilmuotą medžiagą panaudoti socialiniai reklamai, siekiant paveikti gamintojus ir vartotojus. Kad gaminių asortimentas būtų sąmoningai parduodamas kaip „pagamintas iš vandenyno plastiko“ ir parduodamas už aukščiausią kainą.
Kokie yra trūkumai?
Kai kurie ekspertai nerimauja, kad gali nukentėti jūros gyvūnų gyvenimas.
Viskas, kas nutolsta į jūrą, greitai apsitraukia dumbliais, kuris pritraukia planktoną. Šis traukia mažas žuveles, o pastarosios yra didesnių grobis. Pramoniniai žvejybos laivynai iš tikrųjų naudoja „žuvų kaupimo įrenginius“, kad jie veiktų kaip masalai.
Vienas iš kompanijos atstovų Lonneke Holierhoek atsako, kad nepriklausomame aplinkos tyrime nustatyta kaip poveikį sumažinti iki minimumo. Vienas iš priimtų sprendimų – iškelti plastiką, artinantis mažoms žuvims.
„Didžiausia problema yra tie tvariniai, kurie pasyviai plaukia vandenynuose, kurie iš tikrųjų negali išeiti iš kelio – kai jie atsidurs šioje masyvo dalyje, jie ten bus įstrigę ir negalės judėti“, – sako Sue Kinsey iš Jūrų apsaugos draugijos. Ji taip pat priduria, kad ekonomiškiau valyti paplūdimius ir sutelkti dėmesį į siekius užkirsti plastikui kelią į vandenynus.
Jungtinės Karalystės nacionalinio okeanografijos centro prof. Richardas Lampittas taip pat giria projektą, skirtą informuotumui didinti, tačiau mano, kad daugelis į jūrą patekusių plastikų gana greitai nuskęsta. Jis taip pat atkreipia dėmesį į anglies dioksido sąnaudas, susijusias su 60 surinkimo įrenginių statyba, kaip reikalauja planas, ir į laivų judėjimą pirmyn ir atgal, kad būtų galima gauti maždaug 8000 tonų plastiko per metus.
„Išlaidų ir naudos santykis nėra patrauklus“, – sako prof. Lampittas.
Tuo tarpu Roterdame vienas iš projekto mokslininkų Laurent Lebreton yra įsitikinęs, kad tikslas vertas pastangų.
„Kai plastiką praryja žuvys, plastikas patenka į mūsų maisto grandinę. Sprendimas – vienas – užtikrinant, kad plastikas nepatektų į natūralią aplinką, ir išvalyti senąją plastiką, sukauptą nuo 1950 m.“, – sako L. Laurent.
Sistema iškrauta apie 2 000 km nuo Kalifornijos pakrantės. Ar projektas pasiteisino bus žinoma kitais metais.
