Venecija provincialumo nelaukia


 „Venecijos bienalė kaip atversta knyga – gali pamatyti, kas vyksta pasaulyje, kas yra kas ir kuo gyvena, kaip mąsto ir kas ką vertina.“

Architektas Marius Šaliamoras

Štrichai apie Lietuvąbendrame kontekste

Venecijos bienalėyra vienas garsiausiųarchitektūriniųrenginiųnuo 1980 metų. Vykstanti kas dvejus metus, ji šįmet duris atvėrė pasivadinusi „Žinios iš fronto“. Tema poliarizuojanti, besiremianti konflikto logika, bandanti įteigti, kad egzistuoja vidus ir išorė, mes ir jie…

„Baltijos paviljone“ pristatomi architektų, projektuotojų, fotografų, geografų, geologų, ekonomistų, kultūros teoretikų, mokslininkų, istorikų, filosofų, socialinių antropologų, tyrinėtojų, menininkų, infrastruktūros kompanijų, institucijų, muziejų ir organizacijų darbai – daugiau nei šimtas artefaktų.

„Lietuvoje idėjų yra, bet daugiau vyksta gaisrų gesinimai, ir tik pastaraisiais metais atsiranda kažkokių vizijų, susijusių su kompleksine renovacija, su universalaus dizaino taikymu, aplinkos gerinimu ir gyvenimo lygio kėlimu, formuojami kompleksiniai vaizdai. Dalyvavimas drauge su kitomis Baltijos šalimis rodo regiono vieningumą, atsiradusį dėl bendrų klausimų ir problemų. Vis dėlto pirmąkart dalyvaudami neišvengėme provincialumo, rodydami viską nuo Adomo ir Ievos, nesusijusius tiesiogiai su architektūra dalykus – jaučiamas siekis visas rūpimas problemas rodyti iškart: ir dujų, energinę priklausomybę, ir kai kuriuos istorinius niuansus, ir pan. Toks blaškymasis nepadeda nieko nežinantiesiems apie Lietuvą ją pažinti. Ateičiai teks mokytis išgryninti pirminę idėją, nes ji paprastai ir prikausto lankytojų dėmesį“, – atkreipia dėmesį M. Šaliamoras.

Paprastai bienalėje valstybės pristato atrinkusios kažkokią problemą ar konkrečius skaudulius. Vienos šalys su savo idėja tiesiog supažindina, kitos demonstruoja technologines mintis ar laimėjimus – parodo, į ką orientuota ar paremta jų architektūra, projektuotojai. Trečiosios per architektūrą orientuojasi į socialines problemas, pavyzdžiui, dabar aktualiausios pabėgėlių ar karo problemos.

Pigios medžiagos – vertingas pastatas?

Viena aktualiausių šiųmetės bienalės temų gvildena technologinius dalykus: kaip iš pigių medžiagų galima pastatyti iš tikrųjų vertingus pastatus ir kaip pačios bendruomenės galėtų įsitraukti į šį procesą. Pasak M. Šaliamoro, kai bendruomenė prisijungia prie architektų ir kitų specialistų, formuodama savo gyvenamosios vietos architektūrą, tuomet ji ją labiau puoselėja ir net atranda naujų funkcijų, kurios galbūt specialistų nebūtų sugalvotos. Taip minimaliomis priemonėmis galima pasiekti efektą, nes menas ir architektūra siejami su konkrečiomis žmonių grupėmis ir jų poreikiais. Pavyzdžiui, kai protestuojantys žmonės griauna ar išdaužo, vadinasi, jie tą objektą sieja su kažkokiu asmeniu ar visuomenine grupe, ir taip tie architektūriniai objektai tampa visuomeninių nuostatų simboliu. „Architektūra neša filosofinę idėjinę mintį, kuri atspindi tam tikros visuomenės grupės socialinę situaciją ar valstybės ideologiją. Venecijos bienalėje tvyro daug minčių, kaip bendromis jėgomis pasiekti visapusiškai prasmingų architektūrinių rezultatų“, – pasakoja profesorius.

Aktualija: taupumas ir tvarumas

Venecijos bienalėje ryški ir kita mintis – pasitelkus konstruktyvinę technologinę išmonę įmanoma sutaupyti labai daug lėšų (geras projektas statybos lėšų sutaupo iki 30 %). Demonstruojama, kaip be jokios apdailos, vien tvarkingai naudojant medžiagas ir faktūras, galima išgauti labai turtingą paviršių, estetiką. Arba kaip naudojant atliekas (pavyzdžiui, plastiko) ar paprastas gamtines medžiagas (vyteles ir pan.), galima pakeisti metalinę armatūrą, išgaunant beveik tuos pačius parametrus ir efektus. „Deja, lietuviai yra linkę taupyti projektams ir improvizuoti statydami, o to pasekmė – pabrangęs projektas, – pastebi architektas. – Užsienyje projektavimo kainos sudaro 12–15 % (Lietuvoje 4–5 %) statybos vertės: pirmiausia dėmesys skiriamas galvojimui, bendravimui ir diskutavimui, taip išvengiama projekto klaidų“, – patirtimi dalijasi M. Šaliamoras, bienalėje aptikęs daug įdomių technologinių atradimų. Pavyzdžiui, susmulkintos įvairios nebenaudojamos medžiagos įmaišomos į betoną – nuo jų priklauso gautos medžiagos savybės (minkštumas, stangrumas ar kt.) ir panaudojimo galimybės bei aspektai. Arba akį patraukia iš įmirkytų betone paprasčiausių skudurų suformuotos skiautinės konstrukcijos…

Maketai laikui nepavaldūs

Dar vienas išskirtinis šiųmetės Venecijos architektūros bienalės bruožas – maketų gausa. Pristatoma nemažai tiesiog iš architektų studijų atvežtų darbinių maketų, taip pat maketų – nuo nykštukinio iki kambario dydžio – tuo lankytojams siekiama pademonstruoti, kaip vyksta kūrėjų mąstymo procesas, pastato formų radimas, idėjos gimimas. Kodėl aktualūs maketai, kai visos šalys šiandien turi gana aukštas skaitmenines technologijas, kuriomis galima suformuoti erdvinį 3D vaizdą ir ne tik? M. Šaliamoro nuomone, tik maketas leidžia pamatyti, pajausti ir realiai suprasti tikrąjį pastato vaizdą, suteikia galimybę empiriškai pagal įrašus matuojant dar kartą patikslinti konstrukcijų skaičiavimus. Na, o skaitmeninės technologijos vaizdą gali kiek iškreipti. „Paroda tik patvirtina, kad visame pasaulyje iki šiol taikomas dvejopas (maketas + aukštosios technologijos) modelis, t. y. derinama žmogiškoji (tradicinė) patirtis su inovatyviąja, kol kas patikimiausias“, – sako jis.

Po bienalės – idėjos Lietuvai?

Bienalėje „La Biennale di Venezia 2016“ akcentuojama tendencija: aplinka – žmogui. Viskas sinergiškai turi būti integruota ir apgalvota. „Lietuvoje tvyro nuostata, kad viskas turi būti atiduota gamtai arba technologijoms, kai tuo metu pasaulis juda ta kryptimi, kad visos technologijos, tvarumas ir tolerancija gamtai, tas atsargumas elgiantis su ja turi būti pajungtas ir subalansuotas tarnauti žmogui bei visuomenei. Labai tikimasi, kad daugiabučių namų renovacija palies ne tik „kailinukų apvilkimą“ sovietiniams daugiabučiams, bet bus kompleksiškai sprendžiamas ir kiemų klausimas: kad vaikai turėtų, kur žaisti, o seneliai – pasėdėti, kad senas „dyzelis“ nedūmintų į langus, kad puikiais naujais laiptais mama su vežimėliu galėtų patogiai pakilti ar nusileisti… Tai rodo, kad pas mus pirmiausia aršiai ginami žinybiniai interesai“, – mano profesorius. Venecijos bienalė aiškiai rodo: kokie esame, tokią aplinką ir kuriame. Reikia naudoti, bet nekenkiant, o tausojant aplinką, įvertinant ekonomiką, nevartoti tiek daug ir paliekant kalnus šiukšlių. Kad galima naudoti dalinantis, perdirbant. Ir kad nereikia tiek daug ir tokių didelių erdvių – reikia besitransformuojančių, tinkamų įvairioms paskirtims erdvių ir kad į tas erdves bei aplinkas patektų žmogus, kad ten jis gerai jaustųsi ir rastų, ką veikti. Tai kompleksinė mąstymo, mentaliteto problema, glaudžiai siejama su architektūra.

 

Japonų ir olandų prevencija – maketai

Japonų ekspozicijos maketas atskleidžia tikrą architektūrinę virtuvę – sukurtame architektų biure etapais matyti kelias nuo darbo su žmogumi iki erdvių formavimo ir konstruktyvinių sprendimų optimaliausio parinkimo. Demonstruojamas tikslus kambario dydžio gatvės maketas su visais baldeliais ir dviračiais – taip parodoma, kad tokie maketai yra tikra prevencija netikėtumams ir konfliktams tarp architektų bei atlikėjų.

Olandų paviljonas šįkart virto tikru maketų sandėliu: lankytojai gali pamatyti jau įgyvendintų garsių pastatų užuomazgų eskizus, eigą iki realizacijos, gali palyginti, kas įgyvendinta, o kas taip ir likę sumanymuose.

 

Skandinavai siūlo dvejopą „žaidimą“

Dėmesį Venecijos bienalėje ypač traukia Šiaurės šalių (Skandinavijos) paviljonas. Jo centre pastatyta moderni piramidė, siekianti lubas, ant jos atbrailų pridėliota lapelių su tekstais, iš kurių kiekvienas lankytojas gali susikomplektuoti atminimo knygelę. Užsiropštus į piramidės viršūnę galima įkišti galvą ar įlįsti į tarpus, esančius lubų gelžbetoninėse konstrukcijose. Aplink pristatyta autentiškų antikvarinių Bydermejerio stiliaus kušečių su pagalvėlėmis, šalia jų televizoriai transliuoja filmukus socialinės architektūros tema. Čia generuojamos dvi idėjos: televizoriai ir knygučių tekstai demonstruoja visuomenės architekto misiją, visuomenės santykį su architektūra ir t. t., o kita tarsi byloja: kas nori, tas gali rinktis – ar lipti karjeros laiptais ir kaišioti galvas į aukštumas (į realią piramidę kopia jaunoji lankytojų dalis), ar mėgautis rezultatais (privargę vyresnieji, prigulę ant kušetės tarsi simbolizuoja jau prisilaipiojusius karjeros laiptais žmones ir grožisi jaunimo energija). Įgyvendinta ir scenografinė mintis, ir kartu žiūrovas tampa ekspozicijos dalyviu.

 

Rumunai teatralizuoja subiurokratėjimą

Rumunijos paviljone atsiveria linksma teatralizuota architektų gyvenimo vizija: lankytojai sukdami rankeną, ratą ar mindami pedalą išjudina medines skulptūras ir ima matyti mizansceną. Pavyzdžiui, prie įėjimo du medinukai architektai vienas kitam daužo galvas plaktuku ir liniuote. Arba prie stalo sėdinti komisija vaizduoja biurokratinį projekto svarstymą: vienas purto galvą, kitas daužo galvą į stalą, trečias mėto maketą… Lankytojai kaip mat atpažįsta per humoro prizmę iškeltą subiurokratintų architektūros ir žmonių santykių problemą. 


Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.

NAUJAUSIAS NUMERIS

SKAITOMIAUSIA

Savaitės Mėnesio Pusmečio Metų

Paskutinės naujienos

SKAITOMIAUSIA

Savaitės Mėnesio Pusmečio Metų