Architektų rūmai per šiuos metus nuo Architektūros įstatymo įsigaliojimo neabejotinai atliko didžiulį darbą, įsitvirtindami tarp kitų statybos sektoriuje veikiančių institucijų, tapo matomi medijų ir visuomenės. Tai iš tiesų – didžiulis tiek rūmų tarybos, tiek pirmininkės asmeninis nuopelnas.

Vilniuje Architektūros įstatymo įsigaliojimas smarkiai pagelbėjo šv. Jokūbo Pilypo bažnyčios kvartale plėtoto viešbučio ir biuro projekto atveju, kai Regioninė architektūros taryba (RAT) konstatavo projekto neatitikimą kokybiškos architektūros kriterijams, o vėliau, pakoregavus projektą, nurodė kad naujas urbanistinis sprendimas jau dera prie konteksto, dar liko architektūrinio atskirų tūrių sprendimo paieška. Norėtųsi objektyvaus balso ir dabar (ypač dabar), kai paveldosaugos institucijos projekto eigoje bando keisti „žaidimo taisykles“, nustatydamos naujas objekto vertingąsias savybes ir praktiškai panaikindamos pokyčių čia galimybę.

Mano supratimu, architektų rūmai gali ir turi potencialo  tapti skirtingų institucijų tarpusavio dialogo platforma, profesionaliu patarėju derinant tvarios plėtros, aplinkosaugos, paveldosaugos iššūkius. Taip įsivaizdavau jų svarbiausiąją misiją santykiuose tarp institucijų. Gal tai mūsų jaunos institucijos maištingos jaunystės bėda, tačiau manau, kad ypač paskutiniu metu sustiprėjo rūmų noras tapti savotiška architektūros policija, kurios pagrindinė pareiga atrodytų  yra „prasikaltusių“ kolegų baudimas, atestatų atiminėjimas, rūmų tarybos ar RAT narių požiūrio į architektų veiklą bei kūrybą įtvirtinimas tokiomis priemonėmis, kurių atitikimą etikos normos ar teisės aktams dar reiktų rimtai padiskutuoti. Reiktų rimtai pasvarstyti, ar Rūmų tarybos bei regioninių architektūros tarybų veikla kartais nepanašėja į architektų tarpusavio sąskaitų suvedinėjimą bei nesąžiningą konkurenciją  (pavyzdžiui jau iki svarstymo viešai išsakius neigiamą nuomonę svarstomo projekto atžvilgiu, pralaimėjus architektūrinį konkursą, pataikaujant atskiroms visuomenės grupėms ir panašiai). 
Viešojoje erdvėje kartais galima įžvelgti nesuvokiamą rūmų tarybos tapatinimąsi su kraštutinėmis, prieš bet kokius pokyčius nusistačiusiomis visuomenės grupėmis. Pasvarstykime, kaip vertintinas viešas gyrimasis atimtų ir sustabdytų atestatų statistika, vietoje siekio įvardinti ir ekspertiniu požiūriu įvertinti konkrečiais pažangą ir miesto atsinaujinimą skatinančias problemas:  Nacionalinės žemės tarnybos vykdomą draudimo keisti nuomojamos valstybinės žemės paskirtį politiką, stabdančią miesto atsinaujinimą , konversiją ir apleistų teritorijų atgaivinimą, statybą prižiūrinčių institucijų galimą manipuliavimą teisės aktų prieštaravimais, jau tampančia įprasta paveldo institucijų praktiką projektavimo metu keisti objektų vertingąsias savybes.

Rūmų veikloje matyčiau galimo politikavimo požymių. Pavyzdžiui,  rūmų tarybos kreipimasis į teismą, ginčijant bendro plano tekstiniuose reglamentuose numatytą miesto tarybos teisę išskirtiniais atvejais, esant aiškiai deklaruotam viešam interesui ir išskirtiniam pagrindimui, leisti viršyti bendrajame plane nustatytus parametrus. Į teismą kreiptasi siekiant sustabdyti konkretų aukštybinio pastato dešiniajame Neries krante  projektą, nors architektūrinis konkursas rengtas po ilgų urbanistinės aplinkos analizių, kurių rezultatams buvo pritarę Lietuvos architektų sąjungos  ekspertai, organizuotas kartu su architektų sąjunga, projektus vertino tarptautinė žiuri, projekto vystytojų žiuri turėjo tik 25 proc. balsų, o teisė realizuoti projektą atsirado tik pakeitus detalųjį planą (į jo viešą svarstymą, beje, neatvyko nei vienas architektų rūmų atstovas). Tad, ar galima būtų paneigti, kad tai nebuvo noras išsiaiškinti teisinio reglamentavimo adekvatumą, o galimai noras sustabdyti konkretų nepatinkantį kolegos iš užsienio projektą. Kartu trukdoma ir kito Vilniui svarbaus projekto – šiukšlių deginimo įmonės – įgyvendinimui, nes ir čia taip pat buvo pasinaudota išskirtine tarybos teise.

Mano giliu įsitikinimu, reikalinga diskusija – ar Vilniaus RAT veiksmai buvo objektyvūs ir nagrinėjant Reformatų skvero rekonstravimo projektą? Ar ne akivaizdžiai matėsi noras įtikti prieš projektą pasisakančiai visuomenės atstovų grupei? Kodėl nuo svarstymo nenusišalino savo neigiamą nuomonę projekto atžvilgiu jau iki svarstymo išsakę bei aktyviai prieš projektą veikę RAT nariai? Teisme (net patys RAT nariai dažnai pajuokauja, kad bando „žaisti teismą“) toks teisėjo elgesys būtų neįsivaizduojamas.

Man atrodo, kad Rūmai, nustatydami RAT’ų veikimo nuostatus, kryptingai eliminavo iš RAT’ų veiklos savivaldybės atstovus, nustatydami, kad Tarybos pirmininko ir/ar nario atstovavimas vietos savivaldos institucijai, kurios teritorijai priskiriamas svarstomas objektas, taip pat laikomas nusišalinimo pagrindu (nuostatų p.44). Galima teigti, kad tuo būdu savivalda de facto aplamai prarado Architektūros įstatyme numatytą teisę (ir pareigą) turėti RAT savo atstovą, nes jos atstovas ir atstovaus savivaldos institucijai, o RAT veikla dar labiau pakrypo nuo Tarybos link Teismo. Tik tariami „teisėjai“ šiuo atveju yra konkuruojantys tos pačios rinkos dalyviai, kurie turi galimybę patys atsirinkti svarstomus projektus ir juos svarsto uždaruose posėdžiuose, kur negali dalyvauti nei pareiškėjai (išskyrus jei pareiškėjas pats RAT narys), nei projektų autoriai, nei visuomenės atstovai.

Ar nėra taip, kad Lietuvos architektų sąjungos  architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba (kai kurių kolegų jau net pravardžiuojama klubu), kurioje kalbama viešai ir atvirai, nuomonių įvairovė išsakoma tiesiai į akis, su savo kolegiškais patarimais ir aiškesniais protokolais yra geresnė kūrybinio dialogo forma, negu RAT naudojama „uždaro teismo“ forma. Mano nuomone, teisėjai turi būti visiškai nešališki ir  negali tuo pačiu metu narstyti  projektus ir kaip prokurorai („ar oponentai“), ir kaip teisėjai, visai nedalyvaujant advokatams.

Mindaugas Pakalnis, Vyriausias Vilniaus miesto architektas

Redakcija STRUCTUM neatsako už trečiųjų šalių pateiktą informaciją

Dalinkitės savo istorijomis ir nuomonėmis. Laukiame Jūsų laiškų el.p. agniete@structum.lt.