Pasikalbėti apie Svencelę – išskirtinį projektą Lietuvoje ir gal net visame Baltijos šalių regione – pakvietėme DO ARCHITECTS komandos architektus Andrę Baldišiūtę, Algimantą Neniškį, Sabiną Daugėlienę ir Mildą Grabauskaitę. Su architektų komanda kalbasi UAB „Betono mozaika“ Marketingo projektų vadovė Raimonda Mikalajūnienė.

Svencelė – tai naujos kanalų gyvenvietės ant vandens prie Kuršių marių projektas. Urbanistinis projektas apima 21 ha teritoriją, kurioje suprojektuota kanalų sistema, vienbučių bei dvibučių gyvenamųjų namų salos, daugiabučių teritorija, mažo gylių laivų uostas, prieplauka, jachtklubas, kiti visuomeniniai pastatai.

Teritorijos išskirtinumas – vanduo. Čia prie kiekvieno pastato įrengtas kanalas, valties ar laivelio švartavimo vieta.

Anksčiau sovietmečiu šioje teritorijoje buvo ančių ferma – stovėjo daug ūkinių pastatų, sandėliai ir fermos, buvo iškasti fermą aptarnaujantys vandens prūdai.

Kiek vėliau apleistus ir fermos nebenaudojamus tvenkinius atrado jėgos aitvarų mėgėjai. Taip žingsnis po žingsnio ši unikali senų fermų teritorijos konversija tapo rekreaciniu traukos centru.

Raimonda Mikalajūnienė (RM): Papasakokite, kaip kilo mintis šioje vietoje kurti gyvenvietę ant vandens. Kas padiktavo projekto koncepciją, iš kur sėmėtės įkvėpimo? Kas tas žmogus, kuriam kuriate namus ant vandens?

Andrė Baldišiūtė (AB): Kai pradėjo darbus, šioje teritorijoje stovėjo dar apie 20-30 ančių fermos pastatų su iškastais ančių prūdais. Tie prūdai – tai dideli vandens telkiniai šalia Kuršių marių kranto. Pradėjus kurti labai natūraliai susidėliojo jungtis tarp buvusių ančių prūdų bei Kuršių marių. Bandant įsileisti tą vandenį į teritoriją, natūraliai atsirado salos, pusiasaliai ir visa vandens kanalų sistema.

Nagrinėjant visą Kuršių marių struktūrą ir ypač rytinės pakrantės santykį su vandeniu, pastebėjome, jog šis krantas nuolat kinta. Senuosiuose žemėlapiuose galima pastebėti ilgalaikę pakrantės eroziją, dėl kurios natūraliai susidarydavo vidinės salos. Tad tos vidinės salos, kurias mes šiandien sukūrėme, yra tarsi literatūrinė transformacija į tai, kas ilgą laiką šioje unikalioje marių pakrantėje vyko natūraliai. Šiam kraštui būdingas vanduo-žemė santykis ir tai nėra kažkas mūsų sukurta. Kažkuriuo metu gal šis santykis buvo nublėsęs, sunykęs, bet jo svarba niekur nedingo. Rusnė su Krokų Lanka bei visa Nemuno delta yra kapiliarinis kanalynas, įplaukiantis į Kuršių marias. Labai panašių, natūraliai susiformavusių gretimybių kaip Svencelės gyvenvietė, šioje pakrantėje yra pilna, tačiau jos yra užakusios, nunykusios.

Algimantas Neniškis (AN): Pačios gyvenamųjų teritorijų salos, kaip savotiškas miestui būdingas kvartalas atsirado padiktuota koncepcijos: sukurti gyvenvietę, kuri būtų artimam santykyje su supančia aplinka, šiuo atveju – vandeniu. Turint omenyje, jog aplinka apsupta žemumų, buvo puiki galimybė tą vandenį „įsileisti“ į teritoriją. Remiantis Olandijos pavyzdžiu bei per pačių sukauptą patirtį studijuojant šioje šalyje, jutome, jog ši teritorija yra tinkama tokiai vizijai.

Jog kiekvienas namas atsidurtų šalia vandens, reikėjo priartinti vandenį prie žmogaus: kai prie kiekvieno namo privedi vandenį, tuomet susiformuoja tam tikra kelių sistema, kuri suformuoja kvartalus, tiktais ne gatvėmis, o vandeniu. Vanduo yra tarsi pagrindinės gatvės, kurios formuoja teritoriją į kvartalus salų pavidalu.

Sabina Daugėlienė (SD): Vienas pagrindinių koncepcijos principų yra sukurti gyvybingo miestelio struktūrą. Visa vystoma teritorija užima 21 hektarą, tačiau kuriamo miesto struktūra nėra didelė. Tai yra pakankamai didelis iššūkis kuriant gyvybingo miesto jausmą. Apie tai galvojome net formuojant kelius – patekti į šią teritoriją galima ne tiesiausiu keliu, bet įveikiant bent keletą posūkių. Tai būdinga senamiesčio gatvių struktūrai, kuomet klaidžių gatvių tinklas formuoja teritorijos turtingumą. Vidiniai keliai taip pat jungiasi į viešųjų erdvių tinklą, ko pasekoje gyventojai gali judėti po teritoriją įvairiomis trajektorijomis.

Viešosios erdvės sudaro net 73 procentus visos teritorijos. Viešąsias erdves sudaro gatvės, pėsčiųjų takai, kanalai bei pakrantės – didelės erdvės, kuriomis gali naudotis visi bendruomenės nariai. Visos šios viešosios erdvės sutvarkytos ir įrengtos taip, jog jomis galėtų naudotis visi – net ir vaikai galėtų žaisti, laisvai judėti, piešti ant gatvių netrukdomi automobilių srauto.  Formuojamas gatvinio kaimo jausmas kai privačių erdvių ribos yra praplečiamos ir gatvės virsta kiemo dalimi. Taip suformuojamas kokybiškas viešųjų erdvių tinklas, kai po teritoriją galima vaikščioti kaip po parką.

Milda Grabauskaitė (MG): Kasdien naudojamos įprastos viešos erdvės, tokios, kaip gatvė, yra projektuojamos taip, kad jose galėtų vyktų gyvenimas, saugiai galėtų ir norėtų žaisti vaikai. Pvz. gatvelės gausiai apželdinamos, susiaurinamos siekiant paraginti automobilius pristabdyti, parenkamos dangos sufleruojančios apie pėsčiųjų pirmumą (trinkelės, ažūrinės trinkelės) ir t.t.

RM: Kaip įsivaizduojate tipinį Svencelės gyventoją? Vilnietis, kaunietis, klaipėdietis? Vėjo aitvarų ir aktyvaus laisvalaikio mėgėjas? Šeimos su mažais vaikais, ar priešingai subrendę žmonės, kurių vaikai jau dideli?

AN: Siekis buvo sukurti gyvybingą miestą, o jį sudaro įvairūs žmonės. Todėl ir projektuojami namai yra labai skirtingi. Pagal pirminę viziją teritoriją projektavome kaip rekreacinę erdvę, kurioje lankysis vandens aitvarų mėgėjai, žvejai, trumpalaikio poilsio gamtoje ieškantys žmonės.  Pakitęs gyvenimo būdas pakoregavo ir mūsų įsivaizdavimą apie salos gyventoją. Nuotolinio darbo galimybės leis į šia teritoriją pritraukti įvairesnius žmonės, kurie galės apsistoti ilgesniam laikui, ne tik vasarą, ar atostogų savaitgaliui. Nuolatiniai gyventojai formuoja geresnę aplinkos atmosferą: prižiūri teritoriją, rūpinasi, puoselėja ją. Augant bendruomenei ir bendruomenės poreikiams gali atsirasti darželiai ar kepyklos. Per ilgą laiką besiformuojanti teritorija išryškinanti aktualų poreikį bei galimybes tinkamiausiai atskleisti teritorijos charakterį.

MG: Žmogus, kuriam patinka gamta, vanduo, ieškantis balanso tarp ramybės ir aktyvumo. Žmogus, kuriam patinka turėti privatumo, bet nebūti izoliuotam ir turėti galimybę jausti, kas vyksta aplinkui, susitikti, jei bendraujasi – turėti galimybę pabendrauti.

Vieta unikali, ar rengiant projektą buvo taikomi kokie specialūs sprendimai, grunto formavimui, stabilumui?

AB:  Iki tol mes neturėjom tokios patirties Lietuvoje, tad visas procesas atrodė labai sudėtingas. Projekto pradžioje dirbome kartu su olandų vandens inžinierių įmone Witteveen + Bos, kurių pagalba suprojektavome labai sudėtingą vandens valdymo sistemą. Kai gavom vandens lygių svyravimo duomenis, pamatėme jog vandens lygio svyravimai, didesni nei 70 cm Kuršių nerijoje yra itin reti. Projektą paprastinome.

Tačiau reikėjo praeiti daug  sudėtingų sprendimų, jog galėtumėm išgryninti tą dabartinį paprastumą.  Taip pavyko iš projekto pašalinti sudėtingą šliuzų sistemą, kuri turėjo padėti laivams įplauki į suformuotą kanalų tinklą. Kai dabar pagalvojam kaip ten viskas padaryta ir kaip viskas paprastai funkcionuoja – tai tiesiog nuostabu. Nors visi šie dalykai pradžioje smarkiai uždelsė projekto startą.

AN: Svarbiausia buvo užtikrinti, jog performuojamas gruntas pasiektų saugų, potvynių neužpilamą lygį. Iškasta iš kanalų žemė buvo sukelta į reikiamą aukštį, suformuojant salas. Visas šis procesas atspindėjo tvarų požiūrį į aplinką, nes teritorijoje liko tas pats gruntas – nereikėjo nei išvežti, nei atvežti.

RM: Papasakokite kokio dydžio šis projektas, kada pradėjote darbus ir kada planuojate pilnai užbaigti?

AN:  Pirmas susitikimas su užsakovais įvyko 2005 metais. Tais pačiais metais ir pradėjom darbus: kartu su olandų architektais Karres en Brands paruošėme koncepciją bei viziją. Detalųjį planą paruošėme 2008 metais, tačiau ištikusi ekonominė krizės sustabdė darbus neapibrėžtam laikui. Projektas vėl išjudėjo 2011 metais, kuomet teritorijoje pasirodė pirmi laikini pastatai – pradėjo kilti konteinerių miestelis. Čia įsirengė kaitavimo centras nuo kurio viskas ir pradėjo vystytis plačiau.

SD: Šiuo metu statoma bei detaliai projektuojama daugiau nei 120 pastatų. Numatoma, jog 2022 metais apie 30-35 procentų teritorijos jau bus išvystyta, o per ateinančius 10 metų – net iki 90 procentų. Tačiau nepaisant to, čia visuomet liks vietos tolimesniam vystymuisi bei plėtrai. Toks ir yra mūsų lūkestis, jog ši teritorija užaugs per laiką, formuosis kaip miestelis. Laiko tėkmėje užaugusi teritorija įgauna įvairesnių atspalvių. Taip ir su Svencele – ilgai užtrukęs proceso startas organiškai pats save užaugins ir išryškins vertingiausias teritorijos savybes bei vidinius principus. Jau dabar galima patyti, kaip aplinkiniuose sklypuose statomi namai, kasami kanalai. Svencelė gyvena savo gyvenimą.

RM: Kokios medžiagos naudotos projekte? Galbūt aplinka padiktavo keitimus? Galbūt klausimas ne jums, .. bet kaip planuojate tokio projekto priežiūrą – kaip būtų prižiūrimos bendros erdvės (pavyzdžiui, žolės pjovimas, atliekų utilizavimas).

AN: Tikslas buvo vietoj buvusios ančių fermos suformuoti šiuolaikišką teritoriją šalia vandens,  lengvai įsiliejančią į regiono architektūrą. Analizavom istorines regiono teritorijas, kurios pasižymi per laiką suformuotomis jaukiomis, žmogui priimtinomis erdvėmis (namai, pastogės, svirnai, valtinės, tinklų kabyklos).

Žolės pjovimas, atliekų utilizavimas – bendrijos reikalas. Tačiau yra visos prielaidos centralizuotam teritorijos valdymui. Atsikraustę naujakuriai turi bendrus lūkesčius bei interesus, tai tikėtina, jog didelė dalis pasirinks centralizuotą teritorijos priežiūrą.

MG: Naudojome pamariui būdingas medžiagas – medį, šiaudus, raudonas plytas – kurios labai gražiai sensta ir laikui bėgant tik gerėja. Taip istorines savybes derinome prie šiuolaikinių sprendimų: pasinaudojome medžiagomis, erdvių proporcijomis, tačiau koregavome pastatų formas. Panaudojus šiuolaikines architektūros konstrukcijas pavyko suformuoti daugiau privatumo salų gyventojams.

RM: Kaip matote šio projekto ateitį. Galbūt jau dairotės naujų iššūkių kitur?

AN: Siekiame suformuojama unikalią erdvę, kur žmogus gali turėti būstą bei vandens transporto priemonę vos 2,5 metrų atstumu nuo savo svetainės. Iki šiol laivas ar kitos vandens transporto priemonės buvo suvokiamos kaip laisvalaikio, bet ne kasdieninio gyvento elementai. Šis projektas turėtų pritraukti žmones, kuriems susisiekimas vandeniu taps pagrindiniu susisiekimo būdu. Tikimės, jog neatrastas marių pakrančių gyvenimo potencialas taps nauju standartu vystant gretimas teritorijas. Tai įkvėps ir užkrės pavyzdžiu prie tų pačių marių esančias gyvenvietes, kurios turi didelį dar neišnaudotą santykį su aplinka.

AB: Iš kitos pusės, sunku įsivaizduoti ateitį, nes vis tiek ji įvyks kitaip nei tu suplanuoji. Jei prieš 15 metų mums atrodė, jog galim suplanuoti gyvenvietę ir ji tokia išliks, tai šiandien atrodo, jog svarbiausia yra sudėlioti teisingą stuburą bei gaires ir stebėti kaip viskas vyksta savo eiga. Visa ši teritorija, be sukurtos vizijos, šiandien galėjo atrodyti visiškai kitaip,  turėtume visai kitokio pobūdžio aplinką. Tad, manau, svarbiausia yra nukreipti projekto viziją teisinga linkme ir stebėti kaip teritorija su metais natūraliai augs ir keisis.

Nuotraukos iš UAB „Betono mozaika“ archyvo.