MODERNI ŠVIETIMO ĮSTAIGA: TECHNOLOGIJŲ IR DIZAINO VISUMA

Sigitas Kuncevičius – Architektas, 2018-2020 m. vadovavo ekspertų grupei parengiant ,,Architektūros sektoriaus profesinį standartą“. Nuo 2014 m. iki dabar vadovauja VGTU Architektūros katedrai.

Reikšmingiausiu pastarojo laikotarpio architekto Sigito Kuncevičiaus kūriniu yra laikomas 2017 m. realizuotas VGTU mokslo ir administracijos centro pastatas Saulėtekio al., Vilniuje. Pastatas savo griežtomis formomis, stiklo bei metalo apdaila, taip pat, sudėtingiausia pastato dalimi – didžiausia šalyje 15 m pločio bei 22 m aukščio įrengta arka – įprasmina modernaus mokslo centro įvaizdį. 2016 m. ,,Archiforma“ apdovanojimuose objektas pripažintas ,,Geriausia 2015-2016 metų architektūrine realizacija Lietuvoje“.

Ilgametis statybos generalinės rangos bendrovės „Naresta“ generalinis direktorius.

„Šiuolaikinėje mokykloje informacijos mokiniai daugiausiai ieško ne vadovėliuose ar enciklopedijose, bet naudodamiesi kompiuteriais, planšetėmis bei interaktyviomis lentomis, todėl naujų mokyklų erdvės bei inžineriniai sprendiniai turi būti pritaikyti naudotis tokiomis priemonėmis.

Kita vertus, mokyklose vaikai praleidžia daug laiko, todėl mokyklų vidaus patalpų įrengimui privalo būti naudojamos tik kokybiškos ir ekologiškos apdailos medžiagos, o reikiama elektros ir šilumos energija turėtų būti išgaunama iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Naujų mokyklų patalpose ir teritorijoje turėtų būti nepamirštos erdvės aktyviai fizinei vaikų veiklai“.

Italų architektė, kurios pagrindinis interesas – viešieji pastatai, kaip pagrindinė kultūros bei dizaino visuma. Svarbiausi projektai, su kuriais dirbo: daugiafunkcis pastatas „Assago“ (būsto kompleksas, švietimo kompleksas ir universiteto patalpos) Milane, laimėjęs tarptautinį konkursą Portugalijoje.

„Šiuolaikinė mokymo įstaiga visų pirma turėtų edukuoti per architektūros prizmę. Projektuojamas pastatas savo vartotojams turėtų perduoti naujas žinias ir įspūdžius. Spalva, šviesa, medžiagiškumas ir erdvė yra vertybės, kurias žmogus intuityviai gali perimti ir tapti kultūros dalimi, prisidedančia prie jo, kaip individo, augimo.“

Architektas, UAB „Forma“ vadovas, VGTU Architektūros katedros docentas.

„Moderni švietimo įstaiga – tai nesunkiai transformuojamos erdvė̃s, interjero „neišbaigtumo“ pojūtis, paliekant vietos ir mokinių veiklai, fantazijai.

Linkiu, kad jūsų sprendimuose moderniųjų technologijų ir dizaino visuma gimtų kaip rezultatas, kuriuo siektumėte užtikrinti fundamentalių gebėjimų įsisavinimą, pavyzdžiui, išmokti daugybos lentelę. Stenkitės projektą įgyvendinti kuo nesudėtingiau ir venkite įmantrumo.“

Architektė, studijavo architektūrą Šveicarijoje, 4 metus dirba architekte „ MET architects“ studijoje, Bazelyje. Projektai, su kuriais architektė dirba šiuo metu: „Pestalozzi“ mokyklos atnaujinimo projektas. „Pestalozzi“ mokykla – tai neobaroko stiliaus pastatas, pastatytas 1893 m. „Šiuolaikiška ir novatoriška švietimo įstaiga turėtų prisidėti prie nepriklausomų žmonių ugdymo, atsižvelgiant į asmens poreikius. Kultūrinės, socialinės ir ekonominės sąlygos turi lemiamą įtaką ir atsispindi architektūroje. Projektuose turėtų būti atsižvelgiama į dabartinius konceptualius pedagogikos pokyčius, o architektūrinio dizaino forma turi prisitaikyti prie edukacinio diskurso lankstumo. Norėčiau, kad konkurso dalyviai savo darbais pateiktų atsakymą į klausimą, kaip galėtų atrodyti šiuolaikinė ir į ateitį orientuota švietimo įstaiga.“

Linas Slušnys – vaikų psichologas, psichiatras, LR Seimo sveikatos reikalų komiteto narys, Tarparlamentinių ryšių grupės su Prancūzija pirmininkas.

„Švietimo įstaiga yra žmonės ir jų tarpusavio santykiai. Inovatyvioje įstaigoje, vaikai ir mokytojai galėtų mokytis nepriklausomai nuo kabineto ar fizinės vietos. Bet kuri erdvė gali tapti mokymosi erdve, jeigu jai nebūtina speciali įranga ar priemonės. Mokytojai ir mokiniai privalo turėti savo poilsio zonas, kuriose nors trumpam galėtų pailsėti nuo šurmulio, kuris mokyklose yra neišvengiamas.

Iš konkurso dalyvių tikiuosi suprojektuotų erdvių, kurios galėtų būti pritaikomos skirtingoms veikloms, kuriose mokiniai galėtų atlikti skirtingas užduotis vienu metu.

Taip pat svarbi erdvė norintiems muzikuoti, tapyti ar išbandyti kitus meninius gebėjimus. Tai būtų tarsi atskirų meno rūšių oazės, kuriose darbo metu būtų galima atsiskirti nuo bendros rutinos“.