Architektūrinė pastato išraiška siejama su Ukmergės / Vilkmergės vardo kilme. Istoriškai miesto vardas kildinamas iš pro miestą tekėjusio upelio Vilkamergė / Vilkmergė, šiandien vadinamo Ukmergėle. Todėl fasado motyvas interpretuojamas kaip raibuliuojans upelis – gyvas, kintantis paviršius, kuriame perforuoto metalo ritmas, šviesa ir šešėliai kuria vandens judėjimo įspūdį. Taip pastato forma tampa ne tiesiog dekoratyviu elementu, o šiuolaikine vietos atminties ir miesto tapatybės interpretacija.
Pastato koncepcija grindžiama vidaus ir išorės erdvių susiliejimu, kuriant viensą architektūrinį potyrį, kuriame riba tarp pastato, gamtos ir miesto tampa subli ir lengvai pereinama. Tai ne tik sporto paskirties objektas, bet ir naujas miesto traukos taškas – atpažįstamas simbolis, formuojantis šiuolaikišką, atvirą ir gyvybingą miesto identetą.
Pastato tūris pasirinktas kaip aiški, monumentali, tačiau lengva forma. Jo išraiškingas fasadas tampa pagrindiniu architektūriniu ženklu – ritmiška, banguojanti metalo struktūra kuria dinamišką vaizdą, kuris keičiasi priklausomai nuo paros laiko, šviesos ir stebėjimo kampo. Dieną pastatas atspindi aplinką, dangų ir želdinius, o vakare tampa švynčiu miesto objektu, kviečiančiu į vidų.
Svarbiausias koncepcijos principas – erdvių apjung imas per pojū. Dideli stiklo plotai, skaidrumas ir vizualiniai ryšiai leidžia vidaus veikloms tap matomomis iš išorės, o išorės kraštovaizdžiui – natūraliai įsilie į interjerą. Lankytojai nuolat jaučia ryšį su aplinka: mato želdinius, natūralią šviesą, miesto judėjimą ir sporto veiklas.
Taip pastatas tampa ne uždara sale, o atvira, gyva erdve bendruomenei. Eksterjero elementai nuosekliai pereina į interjerą, išlaikant viensą architektūrinę kalbą.
Interjero sprendiniai kuria daugiasluoksnę par: sporto, poilsio, susikimų ir stebėjimo zonos sujungiamos į vieną aktyvų vidaus pasaulį. Kavinės, poilsio erdvės, bėgimo takas, tribūnos ir sporto aikštelės veikia ne kaip atskiros funkcijos, o kaip bendros erdvinės sistemos dalys. Žmogus čia gali sportuo, stebė renginį, bendrauti ar tiesiog būti erdvėje, kuri natūraliai skana judėjimą ir socialinį aktyvumą.
Aplinkos sutvarkymas pratęsia pastato idėją. Želdiniai, takai, sporto aikštelės ir lauko poilsio zonos sukuria aktyvų parką aplink pastatą. Vidaus sporto funkcijos tarsi išsilieja į lauką, o lauko erdvės tampa natūraliu pastato tęsiniu. Tai leidžia kompleksui veik ne k renginių metu, bet ir kasdien – kaip atvira miesto viešoji erdvė.
Projekto autoriai: Dovilė Mackevičiūtė, Asta Stanaitytė Jasmontienė, Dalius Naginė, Antanas Lizdenis, Šarūnas Raudonis
