Rengiamo projekto pagrindine idėja pasirinktas vėjas – natūralus, nuolat kintantis gamtos reiškinys, kuris šioje teritorijoje transformuojamas iš foninio klimato veiksnio į pagrindinį kraštovaizdžio akcentą. Pagrindinis šio sumanymo tikslas – sukurti viešąją erdvę, kurioje vėjas veiktų kaip nematomas, tačiau per artimą aplinką tiesiogiai patiriamas reiškinys. Atsižvelgiant į tai, kad projektuojama teritorija yra atvira oro srautams, visa aplinka kuriama taip, kad lankytojas galėtų pastebėti vėjo jėgą bei jo buvimą per skirtingus pojūčius ir kintančias išraiškas.
Ši patirtis projekte iškeliama per kelis paprastus jutiminius lygmenis. Vėją galima aiškiai pamatyti – tai matoma per aikštelėse numatomas judančias kinetines skulptūras, lengvų formų konstrukcijas bei specialiai parinktus, vėjyje nuolat kintančius dekoratyvinius augalus. Vėją taip pat galima natūraliai girdėti per šnarančias drebulių lapus ar siūbuojančių augalų gausą.
Idėjinė jungtis taip pat plėtojama per istorinį vietos kontekstą. Nors istoriškai Šmito malūnas veikė ne vėjo, o garo jėga, visuomenės pasąmonėje pats malūno pastatas nuo seno yra natūraliai suvokiamas kaip statinys, susijęs su vėjo pagalba. Šis simbolinis suvokimas tampa pagrindiniu projekto įkvėpimu. Restauruojamas objektas veikia kaip tvirta istorinė ašis, o aplinkui projektuojami dinamiški, vėjyje judantys želdynai sukuria gražų kontrastą tarp praeities paveldo ir šiuolaikiško dizaino. Tokiu būdu formuojama aplinka, kurioje vėjas iš tiesų tampa matomas, girdimas, fiziškai juntamas ir meniškai įprasminamas, o kasdienis pėsčiųjų judėjimas virsta gyvu gamtos procesų stebėjimu.
Projekto autoriai: Diana Kaminskaitė
Darbo vadovas: Vaida Vaitkutė Eidimtienė (LIK)
