Ignalinos rajonas garsėja keliais šimtais ežerų, dešimtimis upių ir tvenkinių, tad yra be galo mėgstamas ne tik lietuvių keliautojų, bet ir užsienio svečių. Tačiau ar žinojote, kad nuo vieno iš ežerų galima pasiekti netgi Vilnių? Apie Ignalinos rajono teritorijų išskirtinumą bei potencialą vystytis kalbamės su Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus mentoriumi Juozu Panavu.
– Ignalinos r. savivaldybė dalyvauja „Išmaniojo miesto“ projekte, padedančiame atnaujinti problemiškas savivaldybių teritorijas. Kuo ypatingos savivaldybės teritorijos, pateiktos projektui?
– Teritorija ties Gavio ir Gavaičio ežerais yra skirta rekreacijai, miesto paplūdimiui, turistų apgyvendinimui ir aptarnavimo infrastruktūrai. Esamą gamybinį-administracinį pastatą būtina demontuoti. Naujo pastato šioje vietoje paskirtis – aptarnavimo infrastruktūra, tad jis galėtų tapti teritorijos architektūrine dominante. Esama suplanuota teritorija turėtų būti plečiama ir anapus Gavaičio ir Gavio ežerų sąsmaukos esančius valstybinius miškus.
Pagrindinis bendrojo naudojimo rekreacinės teritorijos prie Paplovinio ežero potencialas – betarpiškas ryšys su valstybinių miškų masyvais, tolyn nuo rytinės ežero pakrantės. Svarbu paminėti ir upelį Palaukinį, ištekantį iš versmingo Varnio ežero (Vidiškės). Taip pat jis prateka Balčio ir Ilgio ežerais, įdomia protaka pasiekia Paplovinio ir Palaukinio ežerus, prateka Gaveikėnų malūną, jo tvenkinį ir įteką į Dringio ežerą. Nuo šios vietos galima pasiekti Palūšę, Žeimeną, Nerį ir net Vilnių. Taigi, vandens turizmas turi daug galimybių.
Žiemos sporto komplekso teritorijai būtina esamų pastatų rekonstrukcija. Vertėtų atkreipti dėmesį į verslo vystymą šioje teritorijoje, išspręsti slidininkų nusileidimo trasų pratęsimo ežero akvatorijoje klausimą.
– Kuo išsiskiria Ignalinos rajono architektūra?
– Ignalina – jaunas miestelis, kuriame turtingo istorinio paveldo aptikti sunku. Pažymėtina, kad miestelis buvo užstatomas pagal imperijoje to metu madingą stačiakampį gatvių tinklą. Miestelio vystymosi pradžią pažymėjo geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva stotelė. Pradžioje didžiąją dalį gyventojų sudarė žydai – prekeiviai ir amatininkai. Pastatai buvo mediniai, be puošybos elementų. Stovėjo tik du mūriniai pastatai. Tačiau apylinkėse garsėjo Ignalinos turgus. Sovietmečiu prastos fizinės būklės mediniai pastatai buvo pakeisti tipiniais mūriniais daugiaaukščiais. Taigi, Ignalina prarado architektūrinį savitumą, kurį galėtų atgaivinti jaunieji kūrėjai. Ignalinos architektūrinės kokybės atgimimą verta sieti su daugiabučių renovacija ir aplinkotvarka.
– Kodėl pasirinkote architekto kelią, kaip sekėsi siekti karjeros?
– Nuo pat mažens mėgau piešti. Mokykloje visi sąsiuvinių bei knygų aplankai būdavo apipiešti lėktuvais, namais, tiltais ir pan. Iš pradžių mokytojai bandė su tuo kovoti, bet vėliau susitaikė. Monumentalioji dailė manęs beveik nedomino, nors ir vykdžiau klasės dailininko pareigas. Polinkį į grafinį konstravimą, matyt, įrodo ir tai , kad mėgstamiausi mokomieji dalykai buvo geometrija bei fizika. Taigi, siekti architekto karjeros apsisprendžiau jau dešimtoje klasėje.
Pirmoji darbovietė – miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyrius (MSPI). Po kelerių metų tapau Žemės ūkio projektavimo instituto Klaipėdos skyriaus vyriausiuoju architektu. 1991 m. grįžau į Ignaliną ir dirbau savivaldybės vyriausiuoju architektu.
– Ko palinkėtumėte jauniems kūrėjams?
– Senosios ir naujosios kartos konfliktas yra amžinas. Belieka tik būti tolerantiškiems vieni kitų atžvilgiu. Linkiu įsigilinti į projektuojamo objekto istorinę bei urbanistinę aplinką ir pabandyti suprasti „senolių patarimus“. Jie gali būti net labai vertingi.
– Kokią Ignaliną norėtumėte matyti ateityje?
– Dar žalesnę, su gausia rekreacine bei sveikatingumo infrastruktūra.
A. Panavo nuotr.
