Kad statybų pramonė daro didelę įtaką planetos ekosistemai. Darbams atlikti naudojami didžiuliai įvairių išteklių – medžiagų, vandens ir energijos – kiekiai, o kaip to rezultatas išdygstančių pastatų eksploatavimo laikas – palyginti ribotas.
Pragaištingą ekonomikos augimo ir vis didėjančio gamtos išteklių naudojimo santykį gali nutraukti efektyvesni, protingesni ir tvaresni žiedinės ekonomikos procesai. Kitaip nei tiesinėje ekonomikoje, kai produktas sukuriamas, naudojamas ir vėliau tampa atliekomis, žiedinėje jį siekiama maksimaliai sugrąžinti į gamybos procesą.
„Zero waste“ architektūrinės tendencijos numato naudoti statybines medžiagas iš atsinaujinančių išteklių, perdirbtą pluoštą, medžiagas iš senesnių pastatų, o energijos efektyvumą galima pagerinti pasirenkant dvigubus langus, stogus, karštais vasaros mėnesiais atspindinčius saulės kaitrą, bei fotovoltines saulės jėgaines energijai generuoti. Energijos efektyvumą, vadovaujantis pasyviojo pastato koncepcija, taip pat gali paveikti langų išdėstymas pagal pasaulio šalis, o kraštovaizdžio elementai gali būti naudojami šešėliui gauti ar kaip natūralus triukšmo sugėrimo barjeras. Tad tie architektai, kuriems rūpi planetos ateitis, vis dažniau pritaiko statybų industrijai „Zero waste“ ir žiedinės ekonomikos principus: siekia sukurti kuo mažiau atliekų ir kuo daugiau medžiagų panaudoti pakartotinai, perdirbti.
Surinko medžiagas iš nenaudojamų pastatų
Vienu iš tokių pakartotinio panaudojimo pavyzdžių galėtų būti Kamikacu miestelio (Japonija, Tokušimos prefektūra) užeigos pastatas, sukurtas Hiroshi Nakamuros ir NAP architektų. Kamikacu, įsipareigojęs tapti tvaria perdirbimo visuomene, jau pasiekė 80 % perdirbimo rodiklį, rūšiuodamas savo atliekas į 34 kategorijas. Šio miesto principų įkvėptas ir remdamasis prielaida, kad, siekiant palikti kuo mažiau atliekų, būtina pakeisti gamybos ir pardavimo procesų paradigmą, projekto užsakovas užbrėžė tikslą – į vieną pastatą sujungti buitinių prekių, maisto ir pilstomo alaus parduotuvę su alaus darykla bei užeiga.
Pastato funkcijos per patalpas išdėstytos pagal chronologinę jų naudojimo tvarką: nuo žaliavų sandėlio iki alaus daryklos. Pačiame pastato gale, atsuktame į įspūdingą kalno šlaitą, įrengta užeiga, kurioje pilstomas čia pat pagamintas alus. Pastato fasadui architektai per visą prefektūrą surinko langų rėmus iš apleistų, negyvenamų ir skirtų nugriauti pastatų. Aukštos lubos efektyviai vėsina vasarą aukštyn kylantį šiltą orą, o dvigubas fasado langų sluoksnis sulaiko orą ir pagerina šilumos izoliaciją šaltuoju metų laiku. Patalpų grindims kūrybingai panaudoti gamybos likučiai iš vietinės plytelių gamyklos, šviestuvams – tušti buteliai, o sienos išklijuotos vietinių laikraščių egzemplioriais.
Pabrėžia antrinio plastiko panaudojimo svarbą
Pasaulinė plastiko atliekų problema dar nėra iki galo išspręsta, ir net perdirbimo ženklu pažymėti plastikai šiuo metu dar nėra šimtu procentų perdirbami. Perdirbimas, kurį paprastai lemia tokie veiksniai, kaip: paklausa, įstatymai ir ekonomika, neabejotinai užima apie 20 % metinės plastiko gamybos, o štai likę plastiko kiekiai nėra perdirbami ir pasmerkti ilgus dešimtmečius lėtai teršti mūsų aplinką. Todėl būdai sumažinti plastiko atliekų kiekį tampa kūrėjų prioritetu.
Siekdami pabrėžti pakartotinio plastiko naudojimo svarbą, „SHAU Bandung“ architektai Kampunas (Indonezija) sukūrė viešosios bibliotekos pastato fasadą iš naudotų plastikinių ledų kibirėlių. Kaitaliodami atidarytus ir uždarytus kibirėlius, autoriai į fasadą integravo dvejetainio kodo pavidalu užkoduotą pranešimą apie tai, kad knyga yra langas į pasaulį. Toks antrinio panaudojimo fasadas, architektų nuomone, ne tik sukuria malonų akiai patalpų apšviestumą, išsklaidydamas tiesioginius atogrąžų saulės spindulius, bet ir suteikia pastatui papildomos prasmės.
Kone šimtaprocentis bendras naudojimas
Eindhovene (Nyderlandai) architektų biuras „SLA + Overtreders W“ dizaineriai pasiekė radikaliai naują požiūrį į dalijimosi ekonomiką (angl. Shared economics): jie sukūrė paviljoną, šimtu procentų pagamintą iš skolintų medžiagų. Jas autoriai projekto gyvavimo laikui pasiskolino ne tik iš tradicinių statybinių medžiagų tiekėjų ir gamintojų, bet ir iš pačių Eindhoveno gyventojų: betoną ir medines sijas, apšvietimo bei fasado elementus, stogui skirtą stiklą… visi jie vėliau buvo sėkmingai grąžinti savininkams toliau naudoti. Išskyrus vieną išimtį – tai įspūdingos viršutinio paviljono fasado plytelės, pagamintos iš plastikinių buitinių atliekų, kurias projektui surinko Eindhoveno gyventojai.
Plytos iš sugriautų pastatų
Griaunamo pastato dalys, kurias būtų galima išgelbėti (tarkim, durys, langai, kokybiška apdaila ir stambiagabaritės medžiagos), dažnai nebūna išsaugomos dėl suspausto grafiko ar dėl to, kad trūksta vietos medžiagoms laikyti ir nėra žinoma, kas norėtų jas įsigyti ar pakartotinai naudoti. Dažnai daug lengviau naikinimo procesą kartoti, nei įsitraukti į sudėtingą ir brangią medžiagų skaidymo bei perdirbimo logistiką, ypač kai netoliese yra tiek daug pigių sąvartynų.
Kopenhagoje (Danija) įsikūrusi statybų bendrovė „Lendager Group“ jau ištyrė galimybes pakartotinai naudoti medžiagas iš griovimo aikštelių naujai statomuose pastatuose. Jos architektai sukūrė gyvenamąjį kompleksą iš toje pačioje vietovėje gautų išardytų pastatų medžiagų. Fasade panaudotas unikalus plytų, išklotų įvairiomis kryptimis, dizainas, primenantis Karlsbergo alaus daryklų, senų mokyklų ir apleistų namų, iš kurių šios plytos buvo gautos, charakterį ir istoriją. Kadangi dėl prarasto tvirtumo jau naudotas plytas pakartotinai naudoti nepatariama, projektui „Išteklių eilės“ plytos buvo supjaustytos į modulius, vėliau apdorotos, suteikiant joms papildomų tvirtumo charakteristikų, ir sudėtos taip, kad būtų sukurtas naujas fasadas. Ši technika statybos etape sumažino bendrą pastato CO2 emisiją, suteikdama jam papildomų tvarumo įvertinimo taškų. Projekto autoriai išsakė viltį, kad su laiku ardant nebenaudojamus pastatus griovimo įranga bus pakeista mašinomis, kurios gali pastatų dalis iškirsti ir išrūšiuoti, o ne sunaikinti.
Surinko lėktuvų liekanas
Pasitelkę šiek tiek kūrybiškumo, architektai, statybininkai ir namų savininkai randa novatoriškų būdų sukurti itin modernius, futuristiškai atrodančius namus, pagamintus beveik vien tik iš perdirbtų medžiagų. „Aviators“ vila Dačeso grafystėje, Niujorke (JAV) – puikus modernistinės konstrukcijos pavyzdys su daugybe perdirbtų medžiagų.
Aviatoriaus vila buvo suprojektuota ir pastatyta į pensiją išėjusio lakūno. Daug metų praleidęs danguje, jis rado būdą neišsiskirti su juo ir būdamas pensijoje. Visoje pastato konstrukcijoje gausiai panaudotos nurašytų lėktuvų dalys. Dizaino požiūriu kampiniai namo langai ir suskaidyta struktūra turėjo imituoti skraidymo lėktuvu fiziką. Vilos atvirumas, netradicinė, futuristinė geometrija ir jos atspindžiai čia pat įrengtame baseine bei mažame ežerėlyje suteikia sklendimo debesimis pojūtį. Minimalistinės stiklo fasado konstrukcijos, įrengtos aplink išgelbėtas lėktuvo dalis, rodo, kad perdirbti namai tikrai gali būti itin modernaus dizaino. Iš skrydžių įkvėptos konstrukcijos žiūrovas lyg ir norėtų tikėtis lygesnio silueto, tačiau architektai sąmoningai suteikė jai „posūkių ir sukimo momentų“, kad imituotų lėktuvo judėjimą oro srovėmis.
Įtraukiant perdirbtas ir pakartotinai panaudojamas medžiagas į namus, kuriuose gyvename, prireikia šiek tiek daugiau apmąstymų ir fantazijos, nei standartiniam klasikiniam tiesinės ekonomikos gaminiui. Tačiau iš tikrųjų mūsų pramonė ir vartojimo įpročiai gali pasiūlyti beveik neribotą naudotų daiktų, kurie galėtų būti įtraukti į mūsų namų statybą ar atnaujinimą, pasirinkimą. Vienintelė kliūtis tam – tai mūsų vaizduotė.
