„Pagal žmogaus prigimtį jo namų erdvė turi būti ne kampuota, o lanksti, banguota. Tokie ir yra mano kuriami pastatai“, – interviu „STRUCTUM“ teigia architektas Javieras Senosiainas – organinės architektūros pradininkas Meksikoje, Meksikos nacionalinio Autonominio universiteto (UNAM) profesorius, dviejų knygų apie biologinę ir organinę architektūrą autorius, biurus, namus, gamyklas ir kooperatyvus projektuojančios architektūros studijos „Arquitectura Orgánica“ įkūrėjas ir vadovas.
Kadaise įkvėptas meksikiečių tapytojo ir organinės architektūros propaguotojo Juano O’Gormano, ilgainiui J. Senosiainas įgijo savitą kūrybos braižą. Naudodamas vietos medžiagas, architektas subtiliai jungia gamtos elementų – gyvūnų, kriauklių, augalų ir kt. – formas primenančius tūrius su meksikiečių meno tradicijomis.
„Šiuo metu pasaulyje atgimė susidomėjimas organine architektūra, – sako jis žurnalui „Structum“. – Per pastaruosius 500 metų gamtos sunaikinta daugiau nei per ankstesnius 500 tūkst. metų, daugelis architektūros aspektų vertinami tarsi nenuginčijamas ritualas ar nediskutuotini ekonominiai svertai. Pernelyg didelės miestų plėtros, kurią lydi tarša ir transporto spūstys, išvargintas žmogus trokšta grįžti į gamtą. Organinė architektūra – tai architektūros filosofija, kuri siekia žmogaus buveinės ir gamtos harmonijos.
O’Gormanas teigė, kad būtent organinė architektūra atsižvelgia į geografines ir kultūrines sąlygas. Jis turėjo galvoje geografinių sąlygų įtaką topografijai, orientacijai, vaizdams, aplinkai, o kalbėdamas apie kultūrines sąlygas galvojo apie žmogaus šaknis, jo tapatybę.“
Pasak J. Senosiaino, gamtos ir žmogus ryšys buvo ir yra viena iš Meksikos meno ypatybių. Būtent istorinis palikimas – didingoje Meksikos gamtoje su kalnų masyvais stūksančios piramidės, kolonijiniais laikais ispanų pastatyti vienuolynai, dvarai – šeštąjį dešimtmetį įvairiomis formomis išryškėjo organinės architektūros užuomazgose. Architekto teigimu, jam organinė architektūra yra daugiau, nei būtų galima apibūdinti žodžiu „įkvėpimas“.
„Tai yra ilgos, gilios ir smagios kreivių bei erdvės paieškos. Žmogaus nuotykis vingiuotame organinės architektūros pasaulyje. Įkvėpimas ateina beieškant. Mano projektuojamos formos nėra griežtai iš anksto nustatytos, jos – kūrybinio proceso rezultatas“, – teigia architektas, atmetantis prozišką tikrovę – vis braižantis, projektuojantis išskirtinės fantazijos būstus.
Į savo projektus J. Senosiainas įtraukia ekologiškas medžiagas ir vietos rankdarbius – keramikos dirbinius, vitražus, mozaikines plyteles. Jis gerokai anksčiau nei kolegos pradėjo mąstyti apie klimato kaitos poveikį, apie neišvengiamą būtinybę ateities kartoms prisitaikyti prie kaitros ir liūčių.
Žmogui norisi aptakių erdvių
Senosiainas su šeima 20 metų gyveno Naukalpano rajone netoli sostinės Meksiko paties suprojektuotame name „Casa Organica“ (isp. „ekologiškas namas“), iš aplinkinių namų išsiskiriančiame ne tik neįprasta forma, bet ir mėtų spalvos sienomis, išmargintomis tarsi gyvatės oda.
„Šis namas – kelerius metus vykusio tyrimo, kurio vienas iš pagrindinių tikslų buvo išsiaiškinti „kilmę“, rezultatas. Antoni Gaudi yra sakęs, kad žodis „originalus“ kilęs iš žodžio „kilmė“. „Būti originaliam“ reiškia „ieškoti objekto kilmės“. Taip ir elgiausi. Norėjau, kad „Casa Organica“ būtų pritaikytas žmogui. Ištisinės, plačios, vientisos erdvės, išlaisvintos šviesos ir besikeičiančių formų, – jos seka natūralų žmogaus judesių ritmą“, – sako J. Senosiainas.
Architektas neprojektuoja griežtų linijų namų, nes, pasak jo, gamtoje – nuo mikroorganizmų iki DNR gijų – beveik nėra tiesių linijų, o štai žmogus nuo pat gimimo keliauja per dėžutes – nuo naujagimio inkubatoriaus iki kampuotų namų, – tačiau tai jam nėra pati mieliausia erdvė. Žmogus ilgisi aptakių, apglėbiančių erdvių.
Pastatęs šeimai „Casa Organica“, architektas netoliese įsigijo daugiau žemės ir suprojektavo Ballena Mexicana (isp. „meksikietiškas banginis“). Akmeninis sklypo šlaitas buvo sumaniai panaudotas kaip plačiausia namo siena, o iš viršaus namas primena jūros paviršiuje pasirodžiusį banginį, švytintį spalvingomis ikikolumbinės eros mozaikomis. Raštai, faktūros, piešiniai – Meksikos kultūros ir istorijos atšvaitai, keramika primena kadaise istorinės Sirijos regione gyvenusių amonitų palikimą.
Kita vertus, architektui rūpi ne vien puoselėti tradicijas ir naudoti aplinką tausojančias medžiagas – jis siekia kurti žaismingas gyvenamąsias erdves. Puikus pavyzdys – keturių gyvenamųjų namų kompleksas Satellite set (isp. „palydovai“). Kad dalis pastatų būtų paslėpta po žeme, teko visą sklypą pakelti 15 m virš gatvės lygio. Komplekso fasadai primena du spalvingus erelius išskleistais sparnais. Butų erdvių konfigūracija ne tik unikali, bet ir patogi, dominuoja ryškios spalvos ir raštai, baldų ir daiktų – tiek, kiek reikia, kad čia esantys žmonės susitelktų į bendravimą. Architekto gebėjimas sujungti vidaus ir lauko erdves – ne tik novatoriškas: jis yra fenomenalus.
Casa organica, Naukalpano rajone netoli Meksiko, Meksika
1984 m. suprojektuotos ir pastatytos Senosiainų šeimos rezidencijos, dabar muziejaus, karkasas – iš gelžbetonio su vielos tinkleliu tiek viduje, tiek išorėje. Dar labiau karkasą sutvirtina maždaug 5 cm storio smėlio ir cemento skiedinio sluoksnis. Visa konstrukcija primena kiaušinio lukštą – ploną, tačiau labai kietą. Stogą dengiantis apie 8 cm purškiamo poliuretano sluoksnis izoliuoja šilumą ir drėgmę.
Iš pradžių „Casa organica“ buvo suprojektuotas vienas miegamasis, tačiau šeimai pagausėjus teko pristatyti papildomų miegamųjų. Statybininkai priestatą dėl formos praminė rykliu, ir galiausiai architektas nusprendė ant stogo pritaisyti peleką, kad priestatas dar labiau panėšėtų į žuvį. Prie kito, vaikams skirto, priestato buvo įrengta čiuožykla, ja galima nučiuožti tiesiai į sodą.
Į būstą patenkama spiraliniais laiptais, vedančiais į tunelį. Pirmiausia įžengiama į svetainę optiškai erdvę didinančiu išgaubtu langu. Visi langai orientuoti į pietus, todėl saulės čia netrūksta ir žiemą. Toliau yra valgomasis su virtuve, galiausiai miegamieji su persirengimo ir vonios kambariais. Namo grindys išklotos smėlio spalvos kilimu, keliančiu asociacijų su žeme. Tokios pat spalvos yra ir sienos su lubomis. Nėra nė vienos tiesios sienos, architektas siekė, kad žmogus jaustųsi tarsi įsčiose.
Didžiąją dalį namo fasado ir stogą architektas nusprendė užleisti veja. Namą dengiantis žemės sluoksnis yra 20–25 cm storio, todėl žolė auga lėčiau ir ne itin vešli. Taip sumažinamos sodo priežiūros išlaidos. Vaikštinėdamas sodo veja, žmogus nė nesuvokia, kad vaikštinėja namo stogu. Jis mato tik žolę, krūmus, gėles ir medžius, sugeriančius aplinkos taršą ir dulkes. Žemės sluoksnis ir saulė palaiko stabilų mikroklimatą namų viduje – čia ištisus metus temperatūra būna 18–22 °C, oro drėgmė– 40–60 proc. Žiemą apželdinta namo dalis sulaiko šilumą, o vasarą – vėsina. Dalis namo yra po žeme, tad jis labiau apsaugotas nuo vėjo ir yra atsparesnis žemės drebėjimų poveikiui.
El Nido de Quetzalcóatl, arba „Plunksnuotosios gyvatės lizdas“, Meksikas, Meksika
Šiuo projektu J. Senosiainas didžiuojasi labiausiai. Projektas įgyvendintas per septynerius metus, iš jų ketverius vyko statybos. Jas lėtino netaisyklingas 5000 kv. m reljefas, tačiau galiausiai vis dėlto pavyko sukurti 10 butų gyvenamąjį kompleksą, supamą sodų, vandens ir ąžuolyno. Natūralus kraštovaizdis liko beveik nepaliestas, o aplink stačius šlaitus ir įdubas suprojektuoti pastatai įgijo serpantino struktūrą. Kompleksas tarsi vingri gelžbetonio gyvatė prasiskverbia į žemės paviršių ir pakyla, kad sugrįžtų ir susiraitytų požemyje, iš kurio ir iššliaužė. Ta vingri forma, atkartojanti nelygų reljefą, skirta sumažinti pastatų poveikį vietos ekosistemai. Gyvatės formos patalpų aukštis – 6,50 m, o plotis – apie 8,60 m. Tai sujungta butų grandinė su skirtingų formų langais, žvelgiančiais į gamtą.
Daugiabučių namų kvartalo prieigose gyventojus ir svečius šalia pėsčiųjų perėjos pasitinka ant stogo stūksanti didžiulė gyvatės galva – trijų aukštų konstrukcija. Viršutinis aukštas skirtas vandens rezervuarui, po juo – apsaugos kambariai ir gyventojų sandėliukai.
Statinio galvą ir uodegą puošia spurgos formos spalvingos keraminės plytelės iš Pueblos miesto. Pastatas suraitytas iš gelžbetonio konstrukcijų. Šią technologiją architektas tobulino daug metų, dabar ji pasikartoja visuose jo projektuose. Svarbus gyvenamojo rajono ekosistemos elementas – keletas netoliese tekančių upelių: jie palaiko tinkamą drėgmės lygį rajone. Gyventojų butuose suvartojamas vanduo išvalomas įrenginiuose ir panaudojamas želdynams laistyti. Dalis pastato šiuo metu nuomojama poilsiautojams.
Į butus patenkama per gyvatės nugarą. Į pirmuosius tris butus veda ilgas koridorius, į likusius septynis – laiptai. Nusileidus į kitą lygį yra du butai, žemiau – dar du. Galutinėje laiptų aikštelėje įrengtas kabantis tiltas, jungiantis paskutinius tris butus.
Raminančios kreminės spalvos erdvės išgaubtomis sienomis primena kokoną. Apskriti tarsi iliuminatoriai langai įrėmina pro juos matomą žalumą, ypatingą atmosferą dar labiau sustiprina ergonomiški baldai suapvalintais kampais – futuristinio ir aštuntojo dešimtmečio stilių derinys. Daugelį jų taip pat sukūrė J. Senosiainas.
Nautilus, arba „Moliusko namas“, Naukalpano rajonas, Meksikas
Įmantrus 330 kv. m ploto kriauklės formos namas projektuotas šeimai su dviem vaikais. Į namą patenkama pro vitražines duris, suteikiančias patrauklumo namo fasadui ir spalvotais raštais išmarginančias gretimą vidaus sieną. Į kambarius veda spiraliniai laiptai. Nei sienos, nei grindys, nei lubos šiuose namuose nėra lygiagrečios, kopdamas laiptais žmogus pasijunta tarsi plūduriuojančioje erdvėje tarp augmenijos. Name yra visos erdvės, kurių reikia šeimos buičiai ir poilsiui, tačiau jos nėra griežtai atskirtos.
Vidinės sienos – šviesaus perlamutro. Išskirtiniai elementai – svetainė, iškylanti iš vidinio sodo, ir valgomojo stalas, tarsi išaugęs iš sienos. Takai, kertantys pagrindinį kambarį, pagaminti iš natūralaus akmens. Svetainėje yra ne tik vazoninių augalų – gėlės auga ir į jos grindis integruotose lysvėse. Kai kurios kambarių sienos, vonia ir virtuvės gartraukis inkrustuoti spalvotais akmenimis. Namo ventiliacijai pagerinti įrengti du papildomi požeminiai ortakiai namui šildyti arba vėsinti priklausomai nuo lauko oro temperatūros. Visiems kambariams sukurti meksikietiško stiliaus rankų darbo baldai.
Amebos namas, Itu, Brazilija
Šis projektas buvo įgyvendinamas privačiame gyvenamųjų namų komplekse su golfo aikštynu tarp vešlios augalijos, tad teko laikytis vietos reikalavimų. 282 kv. m gyvenamasis namas privalėjo stovėti pasirinkto žemės sklypo centre. Buvo draudžiama sklypą aptverti tvora ar apriboti kitais architektūriniais sprendiniais. Namas, jo terasa ir baseinas turėjo derėti prie natūralaus šlaito ir integruotis į golfo aikštyno teritoriją. Namo savininkai taip pat pateikė reikalavimų. Pirmajame aukšte jie norėjo trijų skirtingų erdvių: valgomojo, svetainės ir žaidimo kambario su langais į golfo aikštyną ir namą supantį sodą.
Plačios atviros erdvės viena nuo kitos atskirtos trimis atramomis, primenančiomis amebos kojeles. Antrajame namo aukšte suprojektuoti miegamieji. Namas pastatytas iš tvarių medžiagų. Fasadas akcentuotas aukso ir vario atspalviais, atspindinčiais saulės šviesą ir saugančiais namą nuo kaitros, interjere vyrauja smėlio spalvos tonai. Siekiant palengvinti oro cirkuliaciją aptakių nesimetriškų patalpų viduje, dauguma baldų, išskyrus valgomojo, integruoti į sienų konstrukcijas. Atsižvelgiant į Brazilijos klimatą, valgomajame sumontuotos stumdomosios durys, jas atidarius, namo vidus tampa terasos ir baseino zonos dalimi.
Pirulio namas, Selaja, Meksika
Projektuodamas „Pirulio namą“, J. Senosiainas pirmiausia matė medį, kurio nenorėjo nei išrauti, nei apgenėti, todėl pirulis dabar keroja ne tik namo išorėje tarsi greta žaliuojančio sodo tąsa, bet ir svetainėje. Jo šaknys raizgosi po paaukštintomis namo grindimis, kurių dalį sudaro stiklas. Pro jį matomos medžio šaknys formuoja savitą grindų raštą, o medžio lapija suteikia patalpai sausame ir šiltame klimate taip trokštamos drėgmės. Namo konstrukcija, pagaminta iš gelžbetonio, primena pirulio vaisių. Dėl klimato kaitos fasade atsiradę plyšiai užsandarinti poliuretano putomis.
Ant namo stogo įrengta žalia terasa, filtruojanti teršalus ir vėsinanti namą vasarą. Į terasą galima patekti iš antrojo aukšto kambarių arba per rampą, jungiančią ją su sodu pirmajame aukšte. Rūsyje įrengtos vietos dviem automobiliams, dar giliau po žeme įtaisytos vandens talpyklos – sodui laistyti, automobiliams plauti. Svetainė ir valgomasis nėra atskirti sienomis, jų erdvę dalija aptakūs baldai, skirtinga spalvinė gama ir mozaikos. Virš svetainės įrengtas didžiulis miegamasis, primenantis skraidančią lėkštę, ir vonios kambarys. Vanduo name šildomas saulės šildytuvais. J. Senosiaino gebėjimas pritaikyti statinius prie gamtos formų neabejotinai įpūtė naujų vėjų į architektūros pasaulį.
Teksto autorius: Neda Žvybienė
