Nepaisant daugybės priimtų ES direktyvų bei atitinkamų šalies norminių dokumentų, skirtų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrai Lietuvoje, jų praktinis realizavimas vyksta netolygiai, be reikiamos atsakomybės ir dėmesio. Ypač aplaidžiai žiūrima į atliekinių energijos išteklių naudojimą. Daugiau dėmesio skirti šių rūšių energijos išteklių vartojimo didinimui skatina pasikeitusi ekonominė padėtis, susijusi su Ignalinos AE uždarymu bei padidėjusia šalies energine priklausomybe nuo užsienio energinių išteklių.

Tačiau nepaisant gana didelės apimties mokslo tiriamųjų darbų atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimo srityje, praktiškai ši sritis Lietuvoje plėtojama per mažai intensyviai.

Įvadas

Apie atsinaujinančius energijos išteklius ir jų svarbą šalies energetikai daug diskutuojama nuo 1990 m., todėl visiems gana gerai žinoma, kas sudaro atsinaujinančius, dažnai vadinamus alternatyviais, energijos išteklius. Jiems priskiriama [1]:  saulės energija – fotoelektros ir šiluminės energijos gamybai;  vėjo energija – elektros energijos gamybai;  hidroenergija (upių, tvenkinių, bangų, potvynių bei atoslūgių) – elektros energijos gamybai; biomasė – elektros bei šiluminės energijos gamybai (biomasei priskiriamos biodujos, biodegalai, miško ruošimo ir medienos apdirbimo bei perdirbimo atliekos ir iš jų pagamintas biokuras, trumpos rotacijos miškai, šiaudai ir pan.);  geoterminė Žemės gelmių bei seklioji aplinkos (grunto, vandens telkinių, oro) energija;  komunalinės atliekos – elektros bei šiluminės energijos gamybai (savo rūšies biomasė, bet kitokios prigimties, buityje susidarančios atliekos, kurias tinkamai išrūšiavus tikslinga pakartotinai naudoti – vienas perdirbimui, kitas – energijos gamybai).

Atsinaujinantys energijos ištekliai glaudžiai susiję su vietiniais ir atliekiniais energijos ištekliais, todėl daugeliu požiūrių jų vartojimo vertinimą tikslinga analizuoti kartu.

Nepaisant to, kad mūsų šalyje yra atlikta daug mokslinių ir taikomųjų eksperimentinių šių pirminės energijos išteklių naudojimo galimybių tyrimų, o sistemingai atnaujinant energetikos strategiją atsižvelgiama į svarbiausius ekonomikos ir energetikos pokyčius, panaudojant sukauptą patirtį ir informaciją, reikalingą planuojant ir prognozuojant atskirų energetikos sektorių raidą, atsižvelgiant į energetikos plėtros planus Lietuvoje bei kaimyninėse valstybėse, pasaulines tendencijas aplinkosaugos ir rinkų liberalizavimo srityje, praktinis jų panaudojimas energetikoje iki šiol vis dar vyksta nepakankamai sėkmingai. Todėl atsinaujinančių, vietinių ir atliekinių energijos išteklių vartojimo suaktyvinimo rekomenduojama siekti koordinuotomis organizacinėmis bei skatinamosiomis priemonėmis.

Atsinaujinantys, vietiniai ir atliekiniai energijos ištekliai

Atsinaujinantys energijos ištekliai šalies Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme tiesiogiai neįvardyti, o įstatymo pagrindinėse sąvokose pateikta atsinaujinančių išteklių energija. Tačiau iš esmės tai – natūraliai gamtoje egzistuojantys ar susidarantys ir periodiškai atsinaujinantys neiškastiniai ištekliai. Visose šalyse jie daugiau ar mažiau nuolat buvo naudojami kartu su iškastiniais energijos ištekliais. Vystantis energetikos pramonei, vystėsi ir atsinaujinančių energijos išteklių vartojimo priemonės, tobulėjo technologijos. Praeitame šimtmetyje jų vartojimo akivaizdesnis padidėjimas pasireikšdavo energetinių krizių metu. Praėjusio ir šio šimtmečių sandūroje AEI vartojimo padidėjimą lėmė politiniai pokyčiai Europoje bei pakitęs požiūris į aplinkos apsaugos sąlygų gerinimą. AEI yra tiek vietinės kilmės, tiek įvežtiniai.

Vietiniams neatsinaujinantiems energijos ištekliams Lietuvoje galima priskirti durpes, kurios ankstesniais metais šalies energetiniame balanse sudarė nemenką dalį. Tačiau vėliau dėl įvairių priežasčių jų vartojimas energijos gamybai buvo apribotas.

Atliekiniai energijos ištekliai, AEI įstatyme įvardyti kaip liekamoji energija – tai bet kokio technologinio proceso metu gaunama energija, transformuojant pirminius energijos išteklius, arba kita energija, nepanaudojama tam technologiniam procesui [1].

Atliekiniai energijos ištekliai Lietuvos energetiniame balanse sudaro nemenką dalį ir galėtų būti sėkmingai naudojami taupant iškastinius importuojamus pirminės energijos išteklius ar kitus atsinaujinančius energijos išteklius ir prisidėti prie politikų deklaruojamos šalies energetinės nepriklausomybės stiprinimo.

Tačiau nepaisant gana didelio šios rūšies išteklių potencialo jų vartojimas energetikus bei atsakingus politikus, palaikančius iškastinių energijos išteklių naudojimą, mažai domina.

Atsinaujinančių, vietinių ir atliekinių energijos išteklių vartojimo analizė

Šios rūšies išteklius vartoti ekonomiškai apsimoka, jei:  vietoje yra arba susidaro pirminės energijos ištekliai (AEI, taip pat ir atliekiniai);  vietoje yra pagamintos energijos (ypač šiluminės) vartotojai;  yra galimybė tiekti pagamintą energiją į atitinkamus tinklus;  bet kuriuo atveju išlieka AEI vartojimo pranašumas, palyginti su iškastiniais šaltiniais, importuojamu kuru, dėl CO 2 emisijos į atmosferą bei kitų aplinkosauginių bei socialinių faktorių.

Lietuvos atsinaujinančių energijos išteklių pirminės energijos balanse didžiausią indėlį sudaro medienos biomasė ir jos atliekos, kurių ištekliai iki šiol vis dar naudojami per mažai. Nepaisant ganėtinai gerai išplėtotos Lietuvoje medienos skiedrų, briketų ir granulių gamybos pramonės, šios rūšies ekologiškas kuras daugiau eksportuojamos į Vakarų Europos šalis negu deginamas Lietuvoje. Vertinant esamą situaciją, galima daryti išvadą, kad šiandienė padėtis susidarė dėl to, kad nesuderinta minėtojo kuro ir energijos kainų politika. Be to, gali būti tikslinga įvertinti ir palyginti šalyje gaminamų medienos granulių eksporto ir gamtinių dujų importo balansą.

Atskirų ekspertų teigimu, tikslinga periodiškai patikslinti realų biomasės energinį potencialą, nes, vertinant apytiksliai, galimos nemažos paklaidos. Pavyzdžiui, apytiksliu vertinimu medžių kelmai sudaro apie 30 % medienos, skirtos kurui, potencialo. Tačiau praktiškai nėra visai paprasta įvertinti 1 pav. pateikto kelmo realų potencialą. Tam, kad šis kelmas taptų kuru katilinėje, reikalinga sunaudoti tam tikrą energijos kiekį, išreikštą tam skirtos specialios technikos, transporto panaudojimo, degalų bei darbo jėgos sąnaudomis. Tam reikia apskaičiuoti ir įvertinti atitinkamas priemones, darbo jėgos sąnaudas ir transportavimo išlaidas, o tai, žinoma, padidins biokuro kainą.

Ekonomiškai nuostolinga padėtis dažnai pasitaiko ir prižiūrint šalies pakeles, kai, iškertant krūmynus bei jaunus medelius, susidaro palyginti nedideli biomasės kiekiai, kurių transportavimo išlaidų į katilines ekonomiškai nekompensuoja iš jų pagamintos šiluminės energijos savikaina. Taip pat ne visada racionaliai šalies energetikoje naudojami ir šiaudai bei kitos augalininkystėje susidarančios atliekos.

Naują impulsą energetikos plėtrai turėjo suteikti 2003 m. priimtas Šilumos ūkio įstatymas [2], kuriame buvo numatyta skatinti kogeneracinę šilumos ir elektros energijos gamybą, vartojant AEI energiją. Nepaisant daugybės teigiamų išvadų ir rekomendacijų, įrodančių šio tipo jėgainių ekonominį naudingumą, tiek Vakarų Europos šalių patirties, tiek gautų atliktuose šalies mokslo tiriamuosiuose darbuose, kogeneracinės jėgainės vis dar neužima deramos vietos šalies energetikos srityje, nors jų naudojimas, išplėtus kombinuotą šilumos ir elektros gamybą, suteiktų galimybę daug efektyviau naudoti pirminę išteklių energiją bei akivaizdžiai sumažinti mokesčius gyventojams.

Be to, nors biokurui šalyje daugiausia naudojama mediena, jos perdirbimo pramonės atliekos, skiedros, pjuvenos, miško kirtimo atliekos, žymesnio kainų sumažėjimo šiluminės energijos vartotojai nepastebi. Rajoninių miestelių gyventojai vis dar nesulaukia pigesnės šilumos, žadėtos gaminti deginant vietinį kurą – šiaudus, trumpos apyvartos augalų biomasę, daugiametes žoles bei komunalines atliekas. Nuolatinės diskusijos viešojoje erdvėje, atrodo, netenka prasmės, nes gyventojai jau nebetiki komunalinių atliekų tvarkymo realumu.

Ne mažiau paradoksali situacija susiklostė ir saulės energijos panaudojimo politikos srityje. Ekonominio skatinimo politikos nebuvimą šalyje akivaizdžiai demonstruoja Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos veikla saulės energijos skatinimo politikos atžvilgiu. Kainų nustatymo sprendimų nestabilumas, blaškymasis iš esmės klaidina AEI plėtros rinkos dalyvius ir bendrą šios srities politiką. Kyla abejonių, ar su tokia politika Lietuva iki 2020 m. pasieks, kad visame šalies ūkyje suvartojamos energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, kiekis sudarytų privalomus 23 %.

Nepaisant akivaizdaus mokslinio įdirbio atliekinės energijos panaudojimo srityje [3], tenka konstatuoti, kad per mažai dėmesio skiriama šios rūšies išteklių energijos (šiuo metu vadinamos liekamąja) panaudojimui.