Martynas Gedminas – nestandartinis medikas. Itin perspektyvus jaunuolis ne vieną nustebino pasirinkęs karjerą tęsti ne viename iš Lietuvos didmiesčių, o vos kiek daugiau nei 8 tūkst. gyventojų turinčiame Joniškio miestelyje šiaurės Lietuvoje.

Atvirame interviu medikas portalui Structum.lt papasakojo, kad į Joniškį jį atviliojo inovatyvūs miesto vadovai, o jo pavyzdžiu turėtų pasekti daugiau jaunų specialistų – regioniniai miesteliai išties turi ką pasiūlyti.

– Martynai, teko skaityti, kad priėmėte visiškai nestandartinį sprendimą ir vietoje prestižinių Lietuvos gydymo įstaigų pasirinkote gyvenimą ir darbą Joniškyje. Kas jus čia atviliojo? Ar tai gimtasis kraštas, o gal čia įžvelgėte daugiau perspektyvų nei kitur?

– Tiesa ta, jog didžioji gydytojų dalis tikrai sąmoningo ir apgalvoto sprendimo dėl to, kur dirbti, net nepriima. Taip yra todėl, kad medikų rengimo sistema sutverta taip, kad dešimt ir daugiau metų per medicinos ir rezidentūros studijas žmonės mokosi ir dirba didmiesčiuose. Per tą laiką atsiranda šeima, būstas, kreditiniai įsipareigojimai. Tapus licencijuotu gydytoju esi sulaukęs jau daugiau nei trisdešimties. Dar sudėtingiau yra gydytojoms, kuomet šeimą papildo vaikai – licencijos gavimas gali užsitęsti iki 35-erių ir ilgiau. Tokiu atveju yra kur kas patogiau nieko nekeisti ir likti toje pačioje vietoje, net jeigu galimybės save realizuoti kitur yra kur kas geresnės.

Meluočiau sakydamas, kad į Joniškį mane atviliojo gamta, čionykščiai žmonės ar krašto istorija. Taip – čia tikrai gražu ir ramu, žmonės geri, juos lengva pamėgti, arti jūra. Tačiau tiesioginė mano atvykimo į Joniškį priežastis yra Vitalijus Gailius (Joniškio rajono savivaldybės meras, red. past.), t. y. inovatyvus vietos politikų požiūris, kuris leidžia save realizuoti.

Nesvarbu, kad ir koks geras gydytojas būtum, kad ir kokių protingų idėjų beturėtum, viskas priklauso nuo tavo vadovų požiūrio. Gražiausi planai nevirs realybe, jeigu neturėsi reikiamo politinio palaikymo. Realybė yra tokia, kad nuo sprendimų priėmėjų žmonių sveikatos rezultatai priklauso lygiai taip pat kaip ir nuo tiesiogiai pagalbą teikiančių medikų.

Savo kailiu patyriau, jog prestižinėmis vadinamos gydymo įstaigos nėra pasiruošusios realiems (ne kosmetiniams) pokyčiams. Daug kas sako, jog nori pokyčių, tačiau tik pradėjus judinti procesus iš giliau, iškart pasimato, jog nenorima niekur toli atitrūkti nuo komforto zonos.

Po šių patirčių buvau labai nusivylęs sistemos realybe ir ruošiausi išvykti į užsienį toliau mokytis ir gilintis į skubiąją mediciną. Tačiau vieno budėjimo skubios pagalbos skyriuje metu visiškai netikėtai susitikome su Joniškio meru. Buvome kiek pažįstami iš ankstesnių veiklų per nevyriausybinę platformą. Tuo metu siautėjo antroji COVID-19 banga. Ligoninėje susiklostė situacija, kuomet vadovas sirgo ir pavaduotoja staiga išėjo iš darbo. Tuomet reikėjo labai operatyviai surasti žmogų, kuris galėtų prisiimti atsakomybę už procesų sutvarkymą kriziniu laikotarpiu. Tokia ta atsiradimo Joniškyje istorijos pradžia.

Laikas čia (daugiau nei pusė metų) buvo neįtikėtinai turtingas patirtimis ir išmokimais. Dabar visai kitaip žiūriu į miestelį, medicinos pagalbą rajonuose ir bendrai gyvenimą čia. Man tai – be galo reikalinga patirtis.

– Kaip į tokį jūsų sprendimą reagavo artimieji? Ar palaikė? O gal bandė pakeisti nuomonę?

– Iš artimųjų rato sulaukiau labai įvairių reakcijų. Dalis jų privedė ir prie reikšmingų pokyčių asmeniniame gyvenime.

– Ar per šį laiką, kurį esate Joniškyje, susidarėte nuomonę apie šį miestelį? Ar jums patinka gyvenimas jame? Kuo jis skiriasi nuo gyvenimo, tarkime, Kaune ar kitame didmiestyje? Kaip leidžiate laisvalaikį?

– Laisvalaikio paskutiniu metu daug nėra – tenka nemažai dirbti.

Atvykau čia siaučiant antrajai COVID-19 bangai. Buvo žiema, šviesaus dienos laiko nedaug. Aplink – daug įtampos ir nežinios. Prireikė kelių mėnesių, kad suprasčiau buvimo čia grožį. Supratau, jog man asmeniškai toks gyvenimo ir darbo ritmas yra kur kas patrauklesnis nei buvimas didmiestyje. Pavargstu nuo triukšmo, ilgų spūsčių keliaujant darbą ir pan.

Dirbti čia gydytoju vėlgi yra visai kitokia patirtis. Kiekvienas žmogus, įėjęs pro ligoninės duris, yra tavo „kaimynas“, t.y., apie tavo bendravimą ir klinikinius veiksmus bematant sužinos didelė bendruomenės dalis. Tai verčia pasitempti.

Apskritai,  mes labai sureikšminame skaičius. Kuo daugiau atlikai procedūrų, tuo geriau. Kuo daugiau aparatūros, tuo solidžiau. Taip prarandame požiūrį į kokybę. Prarandame asmeninį santykį.

Juk nėra jokio skirtumo, ar žmogus gyvena didmiestyje, ar mažame miestelyje. Vertė, kurią sukuria mūsų paslauga yra vienoda abiem atvejais. Tačiau daugelis jaunų žmonių bijo nuvertinimo, kurio galima sulaukti pasirinkus darbą regione. Vertindami tik kiekybę, mes neįžvelgiame subtilesnių aspektų: esant mažesniam darbo tempui, gali daug labiau įsigilinti į situaciją. Dirbti konvejerio sąlygomis nėra malonu, tuomet nukenčia kokybė ir pasitenkinimas atliekama pareiga.

Taip pat, mažame miestelyje yra daugiau tikrumo. Medicinos paslaugos yra nepersmelktos politika, kaip kad yra didmiesčiuose. Prisimenu, kaip negalėdavau pakęsti, kai vienus ar kitus klinikinius sprendimus diktuodavo politinės realijos – turėdavai daryti taip, kaip geriau įstaigai ar kažkokiam vadovui, o ne žmogui, kuriuo rūpiniesi.

Nežinau, gal esu pavargęs nuo ankstesnių patirčių kovojant su vėjo malūnais. O gal jau įsisotinau ir intensyviais naktiniais budėjimais, kuriuos turėjau nuo pirmo medicinos studijų kurso. Tačiau man toks gyvenimas, kuomet gali išsaugoti sveikatą ir sveiką protą (nelėkdamas), atrodo kur kas labiau priimtina iš dabar medikui prieinamų alternatyvų. Žinoma, ir mano specialybė, skubioji medicina, yra dėkinga šiuo atžvilgiu. Mažame mieste galiu save pilnai realizuoti. Tuo tarpu tokiems specialistams kaip neurochirurgai galimybė pasirinkti darbo vietą yra labai ribota.

– „Stuctum“ rengiamame konkurse „Išmanusis miestas“ ypač aktyviai dalyvauja mažesni miesteliai, vienas jų – ir Joniškis. Ar teko pastebėti, kad šis miestelis atsinaujina?

– Pats daug laiko praleidžiu ligoninėje – per daug reikalų, kuriuos reikia tvarkyti čia ir dabar. Tad dar nespėjau tinkamai akių pakelti ir įvertinti pokyčių aplink. Tačiau rajono valdžia yra inovatyvi. Per bendrus susirinkimus su savivaldos atstovais girdžiu apie vykdomus projektus ir iniciatyvas, ir tai nuteikia pozityviai.

– Ką galėtų padaryti Joniškis ir kiti miesteliai, kad pritrauktų daugiau tokių jaunų ir gabių specialistų į regionus? Kodėl specialistams verta rinktis tokį kelią?

– Klonuoti Vitalijų Gailių, Tomą Armonavičių, Valę Kulvinskienę ir kitus.

O jeigu rimtai, svarbiausia žmonėms balsuoti už tinkamus žmones per rinkimus. Visur yra inovatyvių žmonių. Reikia suprasti, kad tik pažangi valdžia pritrauks pažangiai mąstančius žmonės. Rajonai turi ką pasiūlyti, tačiau į dabartinius iššūkius reikia žiūrėti kitomis akimis. Jeigu bus daroma tas pats, kas buvo daroma paskutinius 20 m., neverta tikėtis, kad pokyčiai nusileis iš dangaus. Taip nebūna.

– Kokie, jūsų nuomone, yra tokio miestelio kaip Joniškis poreikiai? Ar daug specialistų trūksta?

– Svarbiausias mano uždavinys atvykus į Joniškį buvo nustatyti, kokia yra šios ligoninės vieta sveikatos ekosistemoje. Tai yra, ką mums reikia daryti ir ko mes negalime aprėpti.

Nuo pat pradžių buvo aišku, kad tokiam rajonui yra svarbu turėti tvirtus vidaus ligų profilio ir slaugos skyrius. Taip pat, svarbu vystyti ambulatorinės medicinos paslaugos, dienos stacionarą ir dienos chirurgiją. Didžiulę vietą užima ir žmonių sveikatinimas per fizinę mediciną ir reabilitaciją.

Dabartinė Sveikatos apsaugos ministerijos teikiama reforma akcentuota būtent į šias sritis. Džiugu, nes mes jau esame padėję esminius žingsnius šia kryptimi ir įvykdę esmines struktūrines pertvarkas. Su reforma ateisiančios lėšos leis mums sustiprinti teikiamas paslaugas ir užtikrinti sveikatos paslaugų tvarumą.

Kita labai svarbi sritis yra skubioji medicina. Tai – nauja specialybė, kuri turi nenuginčijamą transformacinį potencialą Lietuvos sveikatos sistemai. Galiu pasidžiaugti, jog mums pavyko pritraukti šešis skubiosios medicinos specialistus dirbti Joniškyje. Būsime pirma rajono įstaiga Lietuvoje, turinti visą parą veikiantį „skubuko“ postą. Šie specialistai gali ir sugipsuoti ranką, ir nustatyti insultą, ir susiūti žaizdą, ir atstatyti ritmą. O kai būklė yra kritiškai sunki – ją stabilizuoti ir parengti pacientą pervežimui į aukštesnės kompetencijos centrą. Iš esmės, skubioji ir kritinių būklių medicina yra, ar bent jau turėtų būti, sveikatos sistemos stuburas, ant kurio nesudėtingai ir darniai grupuojasi kitos paslaugų grupės. Juk svarbiausia žmogui yra žinoti, jog staiga sutrikus sveikatai, jis gaus kokybišką paslaugą.

– Ne paslaptis, kad ne tik mažesniuose miestuose, bet apskritai Lietuvoje trūksta medikų, jie neretai išvyksta į užsienį, o ir ligoninių mažėja (ypač regionuose), jos uždaromos. Kas jūsų nuomone turėtų keistis, kad studijas baigę specialistai liktų gimtinėje?

– Jau minėjau, kad svarbiausias veiksnys yra vietos politikų ir ligoninės valdžios naujoviškas požiūris. Apsidairykime – dauguma Lietuvos ligoninių vadovų turi 10-ies, 20-ies ar net daugiau metų stažą. Dauguma jų yra apleidę klinikinį darbą – taip neišvengiamai atitrūksta nuo realybės (administracijos kėdė turi tokią kainą).

Jaunų specialistų neatvykimas į regionus yra stagnuojančios ligoninės valdžios mąstysenos simptomas. Tiesa, ir didžiuosiuose miestuose situacija nėra geresnė – ir vien dėl šitos priežasties daugelis jaunų medikų nusprendžia ateitį kurti šalyse, kur esi vertinamas ir priimamas. Būti nauju mediku Lietuvoje dabartiniu laikotarpiu yra sudėtinga.

– Norėtume sužinoti daugiau ir apie jūsų kelią iki Joniškio. Kaip taip nutiko, kad nusprendėte tapti mediku?

– Esu gydytojų patologų vaikas. Kiek prisimenu save,  tiek galvojau apie mediciną. Stojimas į šią sritį buvo natūralus pasirinkimas. Man visada patiko studijos, nes grįžęs į namus galėdavau pasitarti, man paaiškindavo, kas tikrai svarbu, o į ką neverta kreipti dėmesio. Taip ir studijos neapkarto. Anksti pradėjau dirbti klinikinį darbą slaugytojos padėjėjo pareigose, todėl galėjau susieti teoriją su praktika – tai į sausas teorines studijas įliejo supratimo, kas yra reikalinga man kaip specialistui ateityje.

Medicinos studijų kokybė Lietuvoje yra arti plintuso, bet čia jau visai atskira ir labai plati tema.

– Kokiuose universitetuose kaupėte patirtį?

– Studijas pradėjau ir baigiau Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Studijų metu teko stažuotis Jungtinėse Amerikos Valstijose bei Prancūzijoje. Veikdamas visuomeninėje organizacijoje įsiliejau į tarptautinę skubiosios medicinos organizaciją, tai leido mainytis idėjomis su visų Europos šalių atstovais.

– Kokie jūsų ateities tikslai? Ar Joniškis gali tapti viso gyvenimo „projektu“?

– Gavau taip reikalingą pasitikėjimą iš valdžios, todėl investuosiu savo metus į šią vietą bent jau artimiausioje ateityje.  O kaip viskas klostysis po to, bus matyti. Globalinis atšilimas, besikeičianti geopolitinė situacija – viskas labai trapu, negalime prognozuoti, kas bus po penkių metų. Gal tas pats Joniškis dėl savo geografinės padėties taps tarptautiniu medicininio turizmo centru – negali žinoti.

Tikrai nenoriu tapti vadovu, kuris kėdėje užsibūna 10 ar 20 metų. Mano svarbiausias uždavinys dabar – pakeisti šitos mažos ligoninės vidinę kultūrą, kad įrodyčiau sau ir kitiems, jog net ir mūsų sistemoje įmanoma sukurti kažką gražaus. Neuromokslininkai sako, jog tokiems pokyčiams reikia 7-10 metų. O jeigu Joniškyje ir liksiu gyventi visam laikui, manau, jog ieškočiau įvairių savirealizacijos formų. Galimybių yra daug. Galima koncentruotis į kokybę vienoje vietoje ir čia kurti tikrą sveikatos kultūrą: apjungti viešąjį ir privatų sektorių, sulygiuoti skirtingas institucijas svarbiausių sveikatos rodiklių keitimui ir pan.

Galima sukurti optimalų modelį mažoje ligoninėje ir po to jį plėtoti didesniame centre, kad dar daugiau žmonių galėtų pasinaudoti kokybiškos sveikatos paslaugomis, taip išsaugoti sveikatą ir gyvybę.

Viskas dar labai anksti, todėl nieko nenoriu spręsti. Tiesiog darau tai, kas labiausiai reikalinga šiuo metu. Ir kiekvieną dieną jaučiuosi lyg su penkiais pirštais bandyčiau užkišti dešimt skylių. Pro kažkur vis bėga, kažką vis reikia taisyti. Labai džiaugiuosi, kad aplink yra puiki komanda, nes vienas lauke – ne karys.