Žmonės žemėje gyvena jau daugiau negu dešimt tūkstančių metų, nuo paleolito laikotarpio. Tuo laikotarpiu žmonija neturėjau daug žinių, viskas buvo primityvu, tačiau net ir su nedidelėmis žiniomis žmonės sugebėjo pasisavinti nemažai išteklių iš gamtos ir juos pritaikyti išgyvenimui. Primityvų klajoklišką gyvenimą pakeitė pirmosios gyvenvietės, vėliau – miestai ir galiausiai civilizacijos.
Nuo pat pradžių atsirado glaudus ryšys tarp žmogaus ir gamtos, žmogus buvo jos dalis. Būtent dėl šio santykio su gamta žmonija tobulėjo, gamta inspiravo kurti, o iš kūrybos kilo idėjos, menas, kas ir yra pagrindinis žmonijos tobulėjimo aspektas. Ryšys tarp žmogaus ir gamtos yra aktuali tema visu žmonijos vystymosi laikotarpiu, o architektūra visada priklauso nuo esamos aplinkos.
Tas yra pastebima nuo pat pirmųjų architektūros archetipų, kaip uolos, jurtos ar palapinės. Iš pradžių pagrindinė architektūros idėja buvo apsaugoti gyventojus nuo išorės pavojų, suteikti šilumą ir patogumą. Vėliau architektūra įgavo daug svarbesnę prasmę – žmonių sąmonės ji tapo priimama kaip meno rūšis. Per visus žmonijos laikotarpius evoliucionavo ne tik žmonės, bet ir architektūra, tačiau gamta taip ir liko pagrindinis inspiracinis šaltinis.
Autorius: Dovydas Sirvydis (Vilnius Tech)
Vadovas: Prof. Dr. Kęstutis Lupeikis
Daugiau apie projektą rasite čia.
