„Phutthai Sawan“ šventyklą 1353 m. pastatė pirmasis Ajutajos karalystės monarchas. Ši šventykla – tai labiausiai akį traukiantis viešbučio „Sala Ayutthaya“ restorano bei į pakrantę žvelgiančių apartamentų vaizdas. Greta pagrindinio viešbučio įėjimo auga gvianinis sviedmis (medis, vadinamas „patrankos medžiu“, nes jo vaisiai primena patrankos sviedinį). Įėjimas – tai vienvėrės geležinės durys, įstatytos ilgame mūriniame fasade ir vedančios į priimamąjį žemomis medinėmis lubomis bei dviejų salių meno galeriją. Svarbiausias šios erdvės akcentas – senovinės medinės durys, kurių rėmus kūrė architektų ir dizainerių komanda „Onion“. Durys įstatytos tarp perregimų veidrodžių, jos atsiveria į lauko kiemelį, apjuostą įvairių geometrinių formų mūrinėmis sienomis. Šios sienos tarytum įrėmina visą dangaus vaizdą. Unikalu tai, kad dėl šios formų įvairovės susidaro nuolat kintantys šešėliai. Apie vienuoliktą valandą ryto iš abiejų pusių krintantys šešėliai susiduria ant žemės. Skirtingu dienos metu jie keičia visą erdvės atmosferą.
Čau Prajos upės ir „Phutthai Sawan“ šventyklos panoraminio vaizdo nematyti iš mūro sienomis aptverto kiemelio: jį galime išvysti tik eidami palei „Sala Ayutthaya“ restoraną upės prieplaukos link. Šioje vietoje matome kitokį viešbučio veidą – su baltomis frontoninių namų sienomis, laiptuotų prieplaukų išsidėstymu ir palei krantinę plytinčiomis terasomis. Viešbutį sudaro dvylika privačių rezidencijų, įkurtų tam tikro ploto L formos žemės sklypuose, viso statinio dėmesio centru paliekant lauko erdves. Šiose erdvėse atsiskleidžia vietinių plytų mūro amatininkų meistriškumas, išryškėjantis greta baltų sienų paprastumo bei tvarkingumo. Taip pat matyti kasmečio potvynio problemos sprendimas, įkvėptas „Chand Baori“ laiptuoto šulinio, esančio Radžastane, Indijoje.
Viešbučio „Sala Ayutthaya“ laiptuotos prieplaukos sukurtos taip, kad atlaikytų potvynius. Jos veda mus žemyn nuo vienos platformos prie kitos, kol atsiduriame ties upės lygiu. Šalia pagrindinės prieplaukos pasodinti keturi raudonžiedžiai medžiai, vadinami jik, siekiant pabrėžti lauko baro vietovę. Išilgai siaurėjančios upės krantinės „Onion“ pasodino visą eilę atogrąžų medžių brugmansijų (vadinamų „krading-nangfa“, pažodinis vertimas – „angelo varpelio medis“). Kai pražys jų varpelio formos žiedai, o šakos nukars žemyn upės link, jie sukurs ilgą kvapių medžių tunelį. Viešbutis „Sala Ayutthaya“ bėgant laikui taps dar išraiškingesnis.
Laiptų modelį taip pat galima traktuoti kaip tam tikrą Ajutajos architektūros elementą. Architektai pasiskolino sumažintos „Phutthai Sawan“ šventyklos kertės idėją ir pagal tam tikrą mastelį sukūrė įvairių viešbučio objektų apipavidalinimą: vidinių ir lauko sienų, vertikalių ir horizontalių plokštumų, baldų bei pagalvių užvalkalų. Toks pasikartojimas pabrėžia architektų dėmesį į tai, ką reiškia šiuolaikinis Tailandas – tiek funkcine, tiek estetine prasme.
Daug dėmesio skirta statybų detalėms ir interjero dizainui. Varpo formos granito šviestuvai – pagrindinis „Sala Ayutthaya“ restorano akcentas. Jie pagal užsakymą pagaminti vietinėje gamykloje. Šviestuvų laikiklių modelis atkartoja elektros paskirstymo sistemą, tačiau visas dizainas atrodo dinamiškas dėl tikslaus svorio vietų parinkimo, o tai keičia elektros kabelių modelį iš tiesaus į zigzaginį. Virš apartamentuose esančių medinių lovų išgraviruotas šuoliuojantis tigras, tailandiečių įsitikinimu, reiškia stiprybę. Dalis tailandietiško ornamento, vadinamo luk-mahuad, pritaikyta vonios kambarių kriauklės spintelėms ir lovoms dekoruoti. Viešbutis „Sala Ayutthaya“ – akivaizdus įrodymas, kad jį kūrę architektai didžiulį dėmesį skiria formai ir originaliems, individualiems sprendimams.
„Sala Ayutthaya“ svečių privatumą saugo specifinis erdvių išdėstymas. Architektai nusprendė, kad vienpusis koridorius nėra toks svarbus kaip daugybė laiptų, vedančių klientus tiesiai į jų miegamuosius. Visi miegamieji skirtingi. Net trys kambariai turi tiesioginį priėjimą prie laiptinio baltojo marmuro plaukimo baseino. Pats jaukiausias – mažesnysis miegamasis, turintis privačią terasą ir paslepiamą tachtą vaikams. Erdvesniame kambaryje neatsiveria vaizdas į upę, tačiau jo išilginė siena žvelgia į išilginę baseino pusę. Viršutiniame aukšte, kambaryje virš galerijos, atsiveria mūrinių sienų vaizdas iš viršaus. Pereinamasis kambarys siūlo baseino ir kiemelio sodo panoramą. Šios originalios kiekvieno kambario ypatybės ir paverčia viešbutį „Sala Ayutthaya“ išskirtine vieta, kurioje svečiai nori apsilankyti dar kartą.
Plotas: 3 500 m2
Vieta: Ayutthaya, Tailandas
Įkūrimo metai: 2014 m. rugpjūtis
Architektūra: „Onion“, Siriyot Chaiamnuay ir Arisara Chaktranon
Interjero dizainas: „Onion“, Siriyot Chaiamnuay ir Arisara Chaktranon
Tekstas: M. L. Chittawadi Chitrabongs
Nuotraukos: Wison Tungthunya
