Kiekvienas žmogus nori būti savininkas. Galimybė turėti savo žemės, savo namus skatina rūpintis aplinka, ieškoti būdų, kaip ją gražinti, kaip gyventi patogiau. Žmogus jaučiasi atsakingas – tik nuo jo vieno priklauso, kaip atrodys jį supanti aplinka. Ši atsakomybė skatina ieškoti naujų ir inovatyvių sprendimų, leidžia įgyvendinti savo tikslus ir svajones. Pavyzdžiui, turėti spalvotą ar netradicinio išdėstymo namą, o gal ant stogo įsirengti žalią terasą.
Tačiau jeigu gyveni senamiestyje, name, kuris pripažįstamas kultūros paveldo vertybe, – o senamiestyje tokie beveik visi – tavo galimybės susikurti norimą aplinką yra itin ribotos. Nuo namo pamatų, sienų iki stogo ir net tavo namo vidaus asmenines iniciatyvas kontroliuoja valstybinės institucijos. Pavyzdžiui, Kultūros paveldo departamentas nustato ir fasado spalvą, ir netgi tokias smulkmenas kaip žmogaus galimybė išsikelti palydovinę lėkštę. Nedarant žalos nei pastatui, nei kaimynams, erdvių transformacija ar bet koks pastato pritaikymas šiuolaikiniams žmonių poreikiams yra griežtai ribojamas.
Dėl galimybės veikti ir turėti daugiau iniciatyvos laisvės žmonės kuriasi miestų pakraščiuose – nors toliau nuo mokyklų, darželių, darbų ir barų, bet daugiau privatumo ir laisvės. Tai pastebėjo ir vasarį Vilniuje vykusios idėjų konferencijos „TEDxVilnius“ pranešėjas architektas Mindaugas Pakalnis. Anot jo, žmonės nebenori gyventi stambiaplokščiuose daugiabučiuose namuose, jie nori žalios aplinkos, daugiau privatumo šeimai. Tai yra vienas veiksnių, kodėl renkamasi gyventi toliau už miesto, paliekant taip vertinamą miesto teikiamą pranašumą – infrastruktūrą.
Privatūs investuotojai, nekilnojamojo turto plėtotojai galėtų pasiūlyti inovatyvių sprendimų, kaip gyventi mieste ir išsaugoti privatumą. Nėra objektyvių priežasčių, kodėl šiuo metu apleistos miesto erdvės negalėtų būti pritaikytos žmonių poreikiams. Tačiau miesto planuose – zonos, kuriose nustatyta, kokia galima vykdyti veikla. Gyvenamųjų pastatų statyba galima tik tose miesto teritorijose, kuriose leidžia valdžia. Taip ribojamos žmonių galimybės pertvarkyti apleistas, negyvenamas, pagal paskirtį seniai nebenaudojamas erdves, pastatus, juos pritaikant savo ir visuomenės dabartiniams poreikiams.
Dalis apleistų ir nenaudojamų pastatų sunkiai transformuojami ir dėl to, kad jų savininkas – valstybė. Iki šiol nėra oficialių duomenų, kiek ir kokio turto yra valdoma valdžios institucijų. Manoma, kad tokio turto galėtų būti nuo 2 iki 4 tūkst. vienetų, iš viso – maždaug per 1,4 mln. m2. Valstybės valdomi ir mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomi pastatai dažnai stūkso miestų centruose, jų priežiūrai stinga lėšų. Dalis tokių statinių galėtų būti išnaudojami efektyviau tiesiog turėdami šeimininką – privatų savininką.
Žmonės kūrybingi ir žino, kaip sukurti miestą, kuriame gera gyventi. Daugiau pasitikėjimo jų galimybėmis veikti, palankesnis požiūris į naujus, netikėtus sprendimus pagyvintų miestą, padarytų jį patrauklesnį gyventojams. Netrukdant žmogui būti turto savininku ne tik už miesto, bet ir miesto centre, idėjos apie gražesnį, patogesnį miestą galėtų tapti realybe.
Kas trukdo kūrybiškiems sprendimams mieste ir ką daryti, kad žmonėms čia gyventi būtų gera?
Jei būtų galima paprastai atsakyti į šį klausimą, matyt, neturėtume tokios daugybės problemų. Mano supratimu, pirmiausia trukdo bendruomeniškumo stoka. Savo teritoriją, kaimyniją atsakingai prižiūrinti bendruomenė – geriausias pastovumo mieste ir viešųjų erdvių kokybės garantas. Mes vis dar per dažnai manome, kad kažkas turi sutvarkyti pievelę prie daugiabučio namo, kažkas pašluoti kiemą, kažkas perdažyti laiptinę, kažkas atnaujinti pastato fasadą, tarsi tas turtas būtų ne to namo gyventojų. Mūsų erdvėms, ypač gyvenamosioms, trūksta privatumo – tai didžiulė sovietmečio kvartalų problema, kurios nesprendžia į energetinį efektyvumą orientuota renovacijos programa. To privatumo stygius išugdė šio jausmo neturinčią kartą. Tačiau viskas keičiasi – jaunoji, dabar vaikus gimdanti ir auginanti karta akivaizdžiai ieško kitokio būsto, kitokios, saugesnės gyvenamosios erdvės. Būtent su šia karta sieju savo miesto atgimimo viltis.
Kita didžiulė bėda – kūrybingų ir atsakingų asmenybių stoka savivaldoje, kuri atsakinga už patogių gyvenimo sąlygų kūrimą. Gyvenimo kokybę mieste gerina ne tik išblizgintos centrinės aikštės, bet ir saugi gyvenamoji aplinka, į žmonių poreikius įsiklausantis seniūnas, namo administratorius. Mano galva, pasitikėjimo atmosferos suteiktų kūrybiškų bendruomeninių iniciatyvų skatinimas ir palaikymas. Turime daug kūrybingų žmonių, kurių potencialo miestai neišnaudoja. Teritorines bendruomenes daug kas, ypač savivaldybėse ar versle, suvokia kaip bet kokių pokyčių stabdžius. Mano patirtis kitokia – kai neturi ko nuo žmonių slėpti, kai atvirai diskutuoji apie numatomus pokyčius, sulauki pasitikėjimo ir adekvačios reakcijos. Taip pavyko įgyvendinti pačius sudėtingiausius projektus. Manau, kad kūrybingos ir atsakingos bendruomenės – geriausia atsvara blizgančiais popieriniais projektais besipuikuojantiems politikams. Šie orientuoti į trumpus, kadencijos metu realizuojamus projektus. Miesto atnaujinimas ir atgimimas – ilgesnis, dešimtmečiais trunkantis projektas, kuriam reikia ilgalaikės vizijos ir darbo. Tam reikalinga stipri savivaldybės administracija, kuri dabar didžiausią laiko dalį priversta skirti politiniams projektams ir verslui aptarnauti… Į kūrybingas ir atsakingas bendruomenes orientuota savivalda, turinti ilgalaikę miesto viziją ir ją įgyvendinanti, nežiūrint, kokie politiniai vėjai pučia, gebanti derinti bendruomenių ir verslo iniciatyvas, gali būti geriausias miestų atgimimo variklis.
