Koncepcija remiasi vietos identiteto stiprinimu ir unikalia Kupiškio marių salų pavadinimų tradicija, įkvėpta tokių išskirtinių vietovardžių kaip „Uošvės Liežuvis“ ir „Žento slėptuvė“. Šie pavadinimai tapę neatsiejama Kupiškio marių kultūrinio ir kraštovaizdinio identiteto dalimi, suteikiančia teritorijai žaismingumo, savitumo ir emocinio atpažįstamumo. Siekiant tęsti šią vietos charakterį formuojančią tradiciją, naujai tvarkomos teritorijos koncepcija papildoma simboliniu pavadinimu – „Marčios ašaros“. Ši metafora architektūriniuose ir urbanistiniuose sprendimuose interpretuojama per minkštas, tekančias, organiškas formas, primenančias vandens lašų ar ašarų siluetus. Tokia stilistika atsispindi takų trajektorijose, mažosios architektūros elementuose, želdynų išdėstyme, dangų raštuose bei viešųjų erdvių kompozicijoje. Formuojama erdvinė struktūra kuria natūralios tėkmės pojūtį, subtiliai susiedama teritoriją su vandens tema, Lėvens upės dinamika ir marių kraštovaizdžiu.
„Marčios ašarų“ koncepcija taip pat siekia sukurti emocinį ryšį su vieta – lengvai atpažįstamą, įsimenančią ir pasakojimą kuriančią aplinką. Ši idėja ne tik pratęsia humoristinę ir folklorinę vietovardžių tradiciją, bet ir suteikia galimybę formuoti stiprų teritorijos vizualinį identitetą, kuris galėtų tapti nauju rekreacinės zonos simboliu bei turistiniu traukos akcentu. Kupiškio krašto vietovardžių kultūroje ryškiai atsispindi lietuviškas folkloras, švelni ironija ir kasdienio gyvenimo santykių interpretacijos, kur gamtos objektai dažnai įgauna simbolines, žmogiškas prasmes. Tokie pavadinimai kaip „Uošvės Liežuvis“ ar „Žento slėptuvė“ nėra vien geografiniai orientyrai – tai gyvi pasakojimai, kuriuose atsiskleidžia vietos bendruomenės išmonė, humoro jausmas ir santykis su aplinka.
Projekto autoriai: Roberta Rudminaitė, Livija Balsytė, Orinta Aleknaitė, Augustina Lapinskaitė, Ernesta Gėgžnaitė
Darbo vadovas: Laura Jankauskaitė-Jurevičienė (KTU)
