Tris ketvirtadalius Žemės paviršiaus užpildantis vanduo – gyvybinės energijos ir atgaivos šaltinis. Gėrimės vandenynų ir jūrų bangomis, skaidriais ežerais ir upių vingiais, gaivinamės iš gėlo vandens versmių. Ši nesustojanti gyvybės tėkmė prasigraužia kelią per kiečiausias uolienas. Jos atkaklumas įkvepia žmones. Naujas idėjas, mintis ir savo emocinį užtaisą kūrėjai perduoda vandeniui.
Architektūroje vanduo nuo seno naudojamas estetiškai ir žaismingai – nuo baseinų ir fontanų iki dirbtinių upelių ir vandens krioklių. Pastatuose ir greta jų įrengiami vandens telkiniai turi ne tik estetinį, bet ir emocinį poveikį – kuria ne tik grožį, bet ir ramybę bei jaukumą.
Modernios inžinerinės technologijos ir inovatyvūs sprendimai suteikia didžiulį kūrybinį potencialą projektuotojams – integruojant į projektus vandenį, estetiniai tikslai derinami su funkcionalumu bei tvariais vandens panaudojimo sprendimais ir individualiuose namuose, ir komerciniuose pastatuose.
Atogrąžų sodas su kriokliu po kupolu
Milžiniškas dirbtinis krioklys yra šeštojo pagal dydį pasaulio oro uosto „Jewel Changi“ centrinė ašis. Singapūro Čangio tarptautinio oro uosto pastate krioklys liejasi iš 40 m aukščio ir per minutę išpila beveik 46 tūkst. litrų vandens. Jo srovė per 200 m skersmens okuliarą, vadinamąją akį, statinio stogo centre neria žemyn į slėnį, kurį supa 1,4 tūkst. augalų atogrąžų sodas po milžinišku stikliniu kupolu.
„Jewel Changi“ oro uosto stiklinį pastatą su aukščiausiu pasaulyje kriokliu sukūrė architektų studija „Safdie Architects“. Šiame penkių aukštų virš žemės ir dar penkių po žeme „šiltnamyje“ veikia 280 parduotuvių, restoranų ir viešbučių. 20 tūkst. kv. m ploto statinys primena bet kurį kitą didelį modernų prekybos centrą, bet šiame milžiniškame žiemos sode po stikliniu kupolu yra daugiau augalų nei kitur. Kupolo šlaitais aukštyn iš slėnio kyla penkių aukštų terasų sodas, o žemyn garma keli mažesni kriokliai. Visų lygių terasas jungia pėsčiųjų takai, nuo kurių lankytojai virš medžių viršūnių žvalgosi po visą atogrąžų augalijos sodą su kriokliu centre. Pastate sukurta natūralios šviesos augalams ir šilumos komforto lankytojams pusiausvyra.
Statinio kupolas kiaurai peršviečiamas saulės, bet nuo perkaitinimo jį saugo specialiai suprojektuotas stiklas, sumažinantis ir aplinkos triukšmą, kurį oro uoste kelia kylantys ir besileidžiantys lėktuvai. Orui kondicionuoti po visu Singapūro stikliniu kupolu atogrąžų klimato sąlygomis prireiktų pernelyg daug energijos, todėl tik kai kuriose zonose palaikoma apie 24 °C temperatūra, naudojant integruotą vėdinimą ir grindinį vėsinimą su šalto vandens vamzdynais.
Krioklio vanduo taip pat natūraliai vėsina patalpas. Krioklys – sudėtingas inžinerijos įrenginys. Kupolo stogo centre vanduo suteka į okuliarą ir pro jo angą krinta žemyn aštuonis aukštus, iš kurių tris paskutinius požeminius aukštus jis srūva uždarytas skaidriame akrilo vamzdyje. Apatiniame taške vanduo surenkamas baseine ir siurbliai, šio sūkurio raumenys, jį pumpuoja atgal ant stogo, kad būtų užtikrintas nuolatinis krioklio srautas. Norint sukurti apskritą vandens sūkurį, išorėje ant statinio kupolo buvo sumontuoti specialios konstrukcijos „pelekai“, nukreipiantys lietaus vandenį į akies vidurį, kur sūkuriui suteikiama tolygi apskrita forma. Vandens kaupimo rezervuarai, vamzdžiai ir siurbliai sumontuoti už pastato sienų. Lietingomis dienomis lietaus vanduo surenkamas baseine, o jo perteklius naudojamas augalams drėkinti. Sistema valdoma programiniu būdu.
Krintantis vanduo natūraliai garuoja ir vėsina patalpas. Bet kas minutę iš krioklio krintantys 23 kub. m vandens sukelia galingą oro srautą. Kiekvienas vandens lašelis ore sukuria „kometos uodegos“ trauką, tas sūkurys pritraukia ir žemyn stumia šilto oro masę, o atsimušusi į cilindro dugną krioklio srovė iš ten išstumia orą. Inžinieriams teko stabdyti šias oro sroves, siekiant išlaikyti komfortišką statinio mikroklimatą.
Negana to, per šį vešlų sodą paaukštintu keliu priešingomis kryptimis reguliariai pravažiuoja traukiniai, vežantys keleivius į oro uosto terminalus. Panaudojus 3D modeliavimą, buvo rastas sprendimas, kokiu greičiu prasilenkiantys traukiniai turi vienu metu įvažiuoti ir išvažiuoti į pastatą pro vartus, kad neišleistų iš pastato optimalios temperatūros oro ir prasilenkdami atsvertų vienas kito sukeltus oro srautus.
Krioklys iš dangoraižio
Vienas įspūdingiausių dirbtinių krioklių liejasi iš dangoraižio „Liebian International“ Pietvakarių Kinijoje, Gujange. Iš 108 m aukščio žemyn krintantis milžiniškas vandens srautas puošia dangoraižio fasadą. Vandens ir žalumos apsuptas pastatas, jo architektų sumanymu, susilieja su aplinkiniais kalnais ir miškais, nors stovi miesto centre. Iš viršutinių dangoraižio aukštų krintantis vandens srautas toks galingas, kad, kai buvo įjungtas pirmą kartą ir taškydamasis purslais krito žemyn, vietiniai gyventojai išsigando, jog dangoraižyje trūko vandenį tiekiantys vamzdžiai ir įvyko avarija.
Tačiau šis unikalus dirbtinis fasado krioklys yra visiškai kontroliuojamas modernių inžinerinių sistemų ir galėtų būti tvaraus projekto pavyzdys: jis naudoja nuotekų ir lietaus vandenį, kaupiamą milžiniškose požeminėse talpyklose, iš kurių jį pumpuoja keturi galingi siurbliai. Vandeniui kaupti reikalingos talpyklos užima net keturis požeminius pastato aukštus. O elektra, kurios reikia vandeniui pumpuoti siurbliais į 121 m aukščio dangoraižio viršų, kainuoja apie 90 svarų sterlingų per valandą ir per metus siektų 760 tūkst. svarų sterlingų, jeigu krioklys veiktų nuolat įjungtas. Taigi įspūdingas dizainas kainuoja gana nemažai. Todėl unikalus krioklys įjungiamas tik specialioms progoms paminėti ir veikia tik apie 20 minučių. Nors ir daug kainuoja, tai ne vienintelis projektas, kuriame vanduo atlieka pagrindinį vaidmenį.
Už lango šnarantis dirbtinis lietus
Pastatuose, kuriuose anksčiau veikė Pekino viešoji pirtis, dabar įrengtas prabangus Qianmeno viešbutis „Imperatorius“, todėl architektai iš ASAP („Adam Sokol Architecture Practice“) išsaugojo maudynių dvasią viešbutyje. Jo dizainą įkvėpė vanduo.
Įėjimas į viešbutį suprojektuotas kaip siaura alėja tarp aukštų pastatų – tai tradicinė Šiaurės Kinijos architektūra, ypač būdinga Pekino gyvenamiesiems rajonams. Ši alėja tarp dviejų pastatų sienų 25 m aukštyje uždengta stikliniu stogu, kurio švieslangiai gausiai įleidžia saulės šviesą dieną ir miesto šviesas naktį.
Du kartus per dieną vidinėje alėjoje iš stiklinio dangaus pasipila dirbtiniai krituliai. Lietus, jaukiai šniokšdamas už kambarių langų, džiugina ir ramina. Alėjoje 15 m aukščio dirbtinis lietus „lyja“ iš baseino, įrengto konsolinėje konstrukcijoje ant viešbučio stogo. Vanduo iš šio baseino liejasi žemyn visame viešbutyje: vienur jis krinta kaskadomis ir kriokliais, kitur srovena per sienas, ant kurių dirbtiniuose lašuose kaba augalai, ir varva siūlais lyg durų užuolaidos, atskirdamas erdves bei patalpas, o kai kur paslėptas srūva per viešbutį vidiniais vamzdynais žemyn, kol pasineria į požeminį baseiną ir sušniokščia kriokliu SPA centre.
Baseine ant stogo viešbučio svečiai gali mėgautis maudynėmis ir žvalgytis virš stogų istoriniame Qianmeno rajone.
Ore pakibę teliūskuojantys baseinai
Nors baseinas yra įprastas šilto klimato gyvenamuosiuose namuose, bet, išnaudojant modernių technologijų galimybes, galima peržengti įprastą formą. „SPBR Arquitetos“ architektų sukurto savaitgalio namo baseinas San Paule teliūskuoja ne ant žemės prie namo, o yra iškeltas konsolėje virš vidinio kiemelio.
Betoninis vandens rezervuaras 6 m aukštyje virš žemės – lyg milžiniškas lovys, priglaustas prie namo trečiojo aukšto ir laikomas galingų betoninių kojų. Į baseiną ir terasą ant namo stogo pakylama iš apatinio aukšto laiptais, kurie įrengti 1 m pločio plyšyje tarp baseino konstrukcijos ir namo sienos. Visą dieną stogo terasą ir baseiną apšviečia saulė, nors šio namo sklypas visada yra tankiai stovinčių gretimų namų šešėlyje.
Baseino konsolės betoninės kojos įremtos į namo sklypą, o tarp jų žaliuoja sodas ir tyvuliuoja kitas negilus baseinas, į kurį iš viršaus krinta ramus nedidelis krioklys. Šalia įrengta terasa ir apatinio namo aukšto gyvenamoji erdvė. Trijų aukštų name yra dar du maži vandens telkiniai, o visus keturis juos jungia bendra vandens tiekimo sistema. Šis pastatas unikaliai parodo, kad metropolyje įmanoma mėgautis savaitgalio namais, o jų elementai, paprastai laikomi antraeiliais, tampa pagrindiniai.
Neužstokite jūros
Marbeloje, Ispanijos Viduržemio jūros pakrantėje, įsikūrusiam namui vaizdą į netoliese esančią jūrą užstoja gretimi namai. Todėl studija „Wiel Arets Architects“ sukūrė namą su baseinu ant jo stogo konsolėje, kad paplūdimį ir jūrą visada būtų galima matyti deginantis ar maudantis. Name yra keturi lygiai. Išoriniais jo laiptais galima patekti tiesiai ant stogo. Kiti laiptai yra namo viduje.
Namo stogo baseinas tyvuliuoja 9 m aukštyje. Konsolinė konstrukcija išsikišusi tolyn nuo namo lyg balkonas virš pagrindinio įėjimo ir sveria beveik 60 tūkst. kilogramų. Šis įrengtas be sienelių, tad jo vanduo tolumoje susilieja su jūra. Baseinas turi stiklines grindis ir sienas. Stikliniai švieslangiai atskiria baseiną nuo namo vidaus. Tad iš baseino galima matyti apačioje po juo esančias gyvenamąsias erdves, svetainę, virtuvę ir terasą prie įėjimo į namą, o iš bet kurios namo vietos galima stebėti besimaudančiuosius. Namo konstrukcija išlieta iš betono, bet didžiulės vitrinos leidžia saulės spinduliams gausiai prasiskverbti vidun.
„Karštas puodas“ ant vandens
Vandens kaip dekoracijos ir kraštovaizdžio panaudojimas yra labiau tradicinis ir gali papuošti net banaliausias gyvenamąsias ir komercines erdves. Restorano „Garden Hotpot“ statinys Sanšengo miestelio pakraštyje vingiuoja aplink lotosų ežerą, paslėptą eukaliptų miške Čengdu provincijoje, Pietvakarių Kinijoje. Studija „MUDA-Architects“ sukūrė puikų poilsio objektą unikalias gamtos sąlygas ir ekologinius išteklius turinčiame Sanšenge, kuris vadinamas Čengdu žaliaisiais plaučiais. Kurdami restoraną, architektai integravo verdančio puodo įvaizdį į natūralią aplinką. Šis „karštas puodas“ įkūnija vietinės kultūros ypatybes, tarp kurių yra ne tik maisto kultūra, bet ir laisvalaikio praleidimas.
Restorano statiniui ant vandens, atsisakius sienų, panaudota tik pagrindinė vingiuojanti platforma, stogą virš jos laikantys stulpai ir lentos. Statinio forma atkartoja ežero kontūrus ir vingiuoja virš vandens kaip garai iš verdančio puodo, besiraitydama tarp medžių kamienų. Plonos kolonos tolygiai remia stogą, kuris vingiuoja ir raitosi, atkartodamas platformą. Visos restorano konstrukcijos ilgis yra 290 m, aukštis 3 m, o platformos plotis įvairiose vietose skirtingas. Virš vandens vingiuojanti platforma pagaminta iš antikorozinės medienos, o stogas – iš cinkuoto plieno lakšto, padengto baltais fluorokarboniniais dažais. Kaip atraminės konstrukcijos naudojamos 88 mm skersmens plieninės kolonos įsilieja į tiesių eukaliptų kamienų gretas ir išnyksta gamtoje. Lenktas medinis turėklas prie vandens – tik neryški gamtos riba. Pastatas buvo suprojektuotas saugant eukaliptus ir ežerą. Pastatas yra lengvas ir skaidrus. Restorano klientai mėgaujasi ežero vėsa, o kraštovaizdis skverbiasi į erdvę.
—
Vandens naudojimą architektūroje užtikrinančios modernios inžinerinės technologijos yra motyvuojamos inovatyvių ir kūrybiškų sumanymų, kuriais architektai priartėja prie vandens. Geriausiuose projektuose atsižvelgiama į tvarų aplinkos išteklių naudojimą, kurio naujovės neturi ribų.
