Miesto audinys kaip gyvas organizmas, regeneruojasi, nuolat keičiasi. Šiandieninis katalizatorius – COVID-19 pandemija, palietusi visą pasaulį ir bent porai metų radikaliai pakeitusi miesto gyventojų kasdienybę. Kaip atsaką į pastarųjų metų iššūkius, nacionalinio architektūros ir urbanistikos konkurso „Išmanusis miestas 8“ dalyvė pristatė projektą, kuriuo siekiama pabrėžti urbanistinio audinio reikšmę pandemijų scenarijuje, atskleisti COVID-19 viruso situacijoje užkoduotą strateginį urbanistinio projektavimo potencialą – „Priešnuodį“ ir pasiūlyti jo aktualizavimą.
Pagrindinę problemą projekto autorė Margarita Akelaitytė pateikia klausimu – koks gali būti alternatyvus urbanistinių struktūrų funkcinis erdvinis projektavimo būdas siekiant slopinti ląšeliniu oro būdu plintančių ligų transmisiją,stengiantis prisidėti prie pandeminių protrūkių mažinimo ir tuo suteikiant saugesnės aplinkos pojūtį vietos gyventojams.
Pandemija – grėsmė vyraujanti visame pasaulyje
Tai yra situacija, daugiau mažiau, paliečianti kiekvieną žmogų. Tokio masto įvykis neatsiejamai kelia filosofinius apmąstymus tiek kasdieninėje veikloje, tiek įvairiose mokslinėse srityse. Kadangi pandemijos koreliuojasi su urbanizuotomis vietovėmis, į šią temą ypač svarbu pažvelgti ir iš miestų projektuotojų pusės.
Projekto autorė įsitikinusi, kad miestų urbanizacijai plečiantis, žmonių skaičiui augant tampa ne tik aktualu, tačiau net privaloma nagrinėti temą iš urbanisto pozicijos. COVID-19 pandemija atskleidė miesto audinio trūkumus, kurių sprendimams ieškoti vien į praeitį žvelgiant nebeužtenka. Tai pirmoji pandemija XXI a. nusinešusi daugiausiai gyvybių per šimtmetį, ir ji atvėrė naujas alternatyvaus projektavimo paieškų galimybes ieškant sprendimo, aktualaus šiandienių miestų urbanizacijos principams.
Darbo tikslas – identifikuoti urbanistines priežastis pandemijų kontekste, pateikti interpretuotą miestų erdvinės struktūros regeneracijos modelį, kaip „priešnuodį“ pandemijoms ir pritaikyti jį Radviliškio miesto kontekste.
Urbanistinės raidos įtaka
Radviliškio miesto raidos pradžioje užstatymas pasižymėjo kampuotu modeliavimu (R. Trancik, 1986), tačiau dabar dominuoja grotelinis suskaidymas. XX a. vid. nutiestas Šiauliai-Panevėžys kelias „uždarė“ miesto drieką, miestas toliau plėtėsi linijine forma tarp geležinkelio ir greitkelio.
Dabar matomas staigus pokytis – prasilaužimas už greitkelio. Gamtinės struktūros ryškiausias pokytis – užauginti miškai. Melioracijos kiekis aplink miestą rodo, kad regionas linkęs patvinti. Trūksta išvystytos gamtinės strukūros ties infrastruktūriniais ryšiais bei pačių „kišenėlių“ – skverų, žaidimų aikštelių.
Radviliškio užstatymas daugiausiai – mažaaukščių gyvenamųjų – sodo bendrijų – pastatai. Tarp jų labai ryškiai išsiskiria XX a. pabaigos blokiniai daugiabučiai, kurie šiuo metu labiausiai akcentuoja miesto urbanistinį „antspaudą“. Nagrinėjama teritorija išsiskiria, palyginus, estetiniu vaizdu bei užstatymo morfotipų įvairove.
Miesto struktūros „pandeminė“ transformacija
„Miestos struktūros „pandemine“ transformacija vadinamas miestų struktūros pokytis vykstantis pandemijos metu arba iškarto jai pasibaigus: miesto viduje vykstantys erdvinės struktūros pokyčiai, žaliųjų erdvių sistemos formavimai ir t.t., taip pat ir miesto išorės plėtros pokyčiai – urbanistinės drėkos fenomenas, funkcinis priemiesčio žemių panaudojimo pokytis ir t.t.” – teigiama projekto aiškinamajame rašte.
Apibrėžti miestų struktūros „pandeminę“ transformacijos sąvoką yra gana sudėtinga dėl jos kompleksiškumo, tikslaus apibrėžimo stokos, temos naujumo (Zaluska B. ir kt., 2021). Todėl šiame projekte į temą žiūrima filosofiškai, remiantis šaltiniais ir juos interpretuojant.
Pagal Mouratidis K., 2021, ieškant „pandeminių“ miesto struktūros pokyčių, atrinkti tokie kriterijai: erdvinis-tūrinis pokytis, funkcinė regeneracija, ryšių ir gamtinių struktūrų sistemų pokyčiai. Visa tai patenka į bendrą urbanistinę miesto raidą. Pasitelkus apgalvotą pandemijų transmisijos valdymo strategiją yra įmanoma ligų plitimą sumažinti ir palikti „pandeminės“ transformacijos pėdsaką urbanistinėje miesto raidoje.
„Radviliškio miesto atveju urbanistinė miesto struktūra pasižymi linijine forma susiformavusia tarp geležinkelio ir greitkelio Panevėžys-Šiauliai. Paprastai linijinės formos miestai yra daugiacentriški, tačiau Radviliškio atveju matomas aiškus centras ties kryžminių ašių – Gedimino g. ir Dariaus ir Girėno g. – susikirtimo.
Miestui esant linijinės formos „kompaktiškumo“ idėja nėra nei tranzitiškai, nei funkcionaliai patogi. Tokia struktūra reikalauja nuolatinio nepatogaus susisiekimo – važinėjimo/ėjimo išilgai miesto, kamščių ir kt.
Siekiant sukurti pandemijas slopinantį miesto modelį, tokia struktūra būtų kenksminga. Ji ypač centralizuota ir koncentruota, turinti tik kelis labai naudojamus priėjimus. Pati miesto struktūra reikalauja regeneracijos. Tačiau policentrinio modelio taikymas gali skatinti sparčią urbanizaciją, kitaip tariant – urbanistinę drieką. Tad ieškant tinkamiausio struktūros varianto reikia atsižvelgti į monocentrinio miesto kompaktišką, susitelkimą į vidines miesto teritorijas bei policentrinio modelio siūlomo nuoseklaus vystymo kombinaciją”, – rašoma aiškinamajame rašte.
Autorė: Margarita Akelaitytė
Daugiau apie projektą rasite čia.
„Išmanusis miestas“ – tai analogų Lietuvoje neturintis projektas, kuris apjungia savivaldybes bei architektūros, urbanistikos, inžinerijos, kraštovaizdžio architektus profesionalus ir studentus, kurie projekto metu drauge siekia atkurti mažuosius šalies miestus ir padidinti jų konkurencingumą Lietuvos miestų kontekste.
