Gamta architektūrai turi nemažą meninį inspiravimą ir yra neatsiejama kiekvieno žmogaus kasdienybės dalis. Tą geriau suprasti ir įprasminti panoro ilgametis „Išmanusis miestas 8“ dalyvis Dovydas Sirvydis, kuris išanalizavęs Anykščių gamtos ir architektūros ryšio medžiagą, suprojektavo modernią gamtos tyrimų laboratoriją.
Šiuo siūlomu projektu Vilnius Tech studentas Dovydas Sirvydis apžvelgia architektūros ir gamtos santykį, siekia suprasti, kaip gamta veikia architektūrinius ir meninius sprendinius bei žmogaus psichologinę ir fizinę sveikatą.
„Gamta architektūrai turi nemažą meninį inspiravimą. Architektai inspiruoti gamtos jau ilgą laiką, kuria architektūrinį meną tuo pačiu panaudodami ir natūralias gamtines medžiagas. Architektūra gali būti inspiruotą tiek gamtinių formų ar struktūrų, funkcijų ar jausmo, medžiagų ar gamtinės aplinkos. Pridurčiau, kad gamta, gamtos elementai yra pats svarbiausias, stipriausias ir ryškiausias aspektas pradinės stadijos kūrybai, idėjai. Gamta inspiruoja ir suteikia idėjas kurti, mus kaip architektus stumia į tobulesnę ateities kūrybą, o kaip žinome, architektūra – menas“, – sako D. Sirvydis.
Aplinka, gatvė ir miškas
Projektas numatomas Anykščių mieste, sklype, kuris patenka į saugomą teritoriją – Anykščių regioninį parką. Sklypas yra tarp Anykščių miesto centrinio stadiono ir tarp Šventosios upės – šią teritoriją supa nemažai vertingų gamtos elementų, tačiau ji nutolusi nuo miesto šurmulio, periferinėje zonoje. Tai – vertinga ir daug potencialo turinti teritorija.
Atvažiavimas siūlomas iš šiaurinės pusės, kadangi pietinėje pusėje kelias siauras, nepatogus ir neišvystytas. Projekto autorius siūlo šiaurinį ir pietinį kelią pratęsti ir sujungti, kad sklypo vieta netaptu akligatvis, o mišką išvystyti kiek įmanoma plačiau aplinkui pastatą ir gretimas erdves, kad gamtos tyrimų laboratorija būtų apsupta gamtos iš visų įmanomų pusių. Taip pat siūloma persodinti tuos medžius ant kurių vietos pastatas užeitų. Vidinėse lauko erdvėse siūlomas pažintinis edukacinis takas, kuris toliau išsisklaidytų į rekreacinį upės slėnio mišką.
Formos sprendimai
Eksperimentinės gamtos tyrimų laboratorijos projekto formos ir sprendimų idėja buvo įkvėpta kelių dalykų – meninio tyrimo, analitinio tyrimo analizės bei vietos ir aplinkos. Pastatas nuo pat pačių pradžių buvo įsivaizduojamas kaip kvadratas plane, kadangi kvadratas – tobuliausia forma, kuri tik buvo kada nors žmonių sukurta, tokia forma natūralioje gamtoje neegzistuoja.
Pastato kvadrato forma plane iškarto buvo numatoma didelė ir plati. Vien tik savo dydžių ir užstatymo sklype, gamtos tyrimų laboratorija stipriai kontrastavo su artimąją aplinka, kuri nepasižymėjo tokio dydžio ir masto pastatais. Siekiant projektuojamą pastatą padaryti esamos teritorijos neatsėjama dalimi buvo sugalvota nemažai būdų ta įvykdyti.
Pirmasis – pastatas pakeliamas nuo žemės paliekant ant žemės tik laiptines ir būtinas kolonas. Taip sudaromas įvaizdis ir iliuzija, kad pastatas yra „levituojantis“, lengvesnis negu ištiktųjų yra.
Sekantis būdas buvo pastatą padaryti kaip tam tikra savita oazė savo vidinėje aplinkoje taip kuriant ryšį su vidinėmis pastato erdvėm bei išorine artimąją aplinka. Gamtos tyrimų laboratorija įgauna antrinį fasadą kaip tam tikrą rėmą, kuris išlaikytų planinę kvadrato formą, o tame rėme mažesni keturkampiai tūriai sudarantys patrauklią ir patogią kompoziciją lauko ir vidaus erdvėm.
Šie keturkampiai tūriai kaip atskiri korpusai tačiau vienas su kitu susiję turi vienas tarp kito metro ar dviejų peraukštėjimus, kad sumažintų tarpusavyje monotoniškumą, pagautų saulės šviesą ir šešėlius, bei neprarastų gretimo ryšio su apylinkiais sodybiniais šlaitiniais gyvenamaisiais pastatais, kuriu šlaitų aukščiai skirtingi ir tūriai skirtingai pasisukę.
Antrinis fasadas kvadrato formos plane veikia kaip rėmas, kuris atskiria vidines pastato erdves nuo išorinės aplinkos bei tuo pačių sujungia jas savo 30 cm spindulio plyšiais. Apskriti fasado plyšiai sudaro iliuziją, kad pastato tūris neatrodytu toks sunkus. Pro plyšius prasiskverbia šviesa ir meta gražų šešėlį į aplinkines erdves.
Tuo pačiu iš vidinių erdvių dėl apskritų išpjovimų neatrodo, kad vidinės erdvės yra atskirtos nuo aplink supančio miško, o kaip tik pastatas – to miško dalis. Šis fasadas pakeltas nuo žemės 2.5 metrų ir jo aukštis 4.3 metrai – neaukštesnis negu vidinėse erdvėse esantys keturkampiai tūriai, kurie išsikiša yra matomi žmogaus akiai iš išorinių erdvių ir vietų lyg būtų miškingo panoraminio vaizdo dalis.
Mistiškas gamtinis skaičius – 7
„Septynetas laikomas mistišku ir gamtiniu skaičiumi – septyni gamtos garsai, septynios savaitės dienos, septyni žmogaus energetiniai centrai, septynios mėnulio fazės, septyni pasaulio stebuklai, septynios vaivorykštės spalvos, septyni pasakų herojai kaip septyni ožiukai ar sesės ar broliai ir t.t.
Toks skaičius inspiravo pasirinkti pastato kvadrato perimetrą padaryti 70×70 metrų. Taip pat siūlomos septynios žaliosios vidinės pastato erdvės, kuriose būtų septynios skirtingo gamtinės augalų zonos. Šios zonos siūlomos kaip pažintinės, edukacinės zonos, taip pat rekreacinės.
Kiekviena iš jų skirtinga viena nuo kitos išsiskirianti tose erdvėse augančiais augalais, kaip pušys, beržai, ąžuolai, gubos, šermukšniai, klevai. Tai būtų skirtingų medžių rūšių gamtinės vidinio kiemo erdvės. Medžiai vidinėse erdvėse parinkti tokie, kurie auga Anykščių regioniniame parke. Būtent ši eksperimentinė gamtos tyrimų laboratorija atliktų gamtinius tyrimus su Anykščių regioninio parko vyraujančiais augalais“, – rašoma projekto aiškinamajame rašte.
Skaidrus fasadas ir atvirtos erdvės
Didžioji pastato fasado dali sudaro stiklas. Stiklinis fasadas ir atviros erdves meniškai mėto saulės spindulius ir šešėlius į vidines erdves. Tačiau svarbiausia stiklo funkcija – perteikti ryšį ir artimumo su gamta jausmą.
Vidiniai kiemai pilni medžių būnant pastato vidinėse erdvėse sukuria jausmą lyg žmogus atsirastų artimame gamtos glėbyje. Langų ir vitrinų rėmų tarpai tarpusavyje sudėti nevienodai lyg išmėtyti medžių kamienai, tik dar labiau pastiprina artumo jausmą su gamta.
Langų stiklas nėra lygus – tekstūruotas kvadratėliais taip sustiprinant antrinio betoninio fasado su plyšiais idėją. Išorinėje aplinkoje pro kuri prasiskverbia šviesos spinduliai ir šešėliai betoninis taškinis fasadas, o vadinėse erdvėse, taškinis stiklas. Abu taškiniai, abu fasadų sprendiniai, abu praleidžia šviesą, abu suteikia ryšį su artimąją gamta.
Eksperimentinė gamtos tyrimų laboratorija turi tris pagrindines vidines funkcijų zonas – laisvalaikio patalpos, gamtos ekspozicijų salės ir gamtos tyrimų laboratorijos.
Laisvalaikio zonoje yra pagrindinis įėjimas, registratūra, vestibiulis, administracinės patalpos ir kavinės salė, iš kurios galima patekti į lauko terasą bei lauko laiptus, kuriais galima nusileisti į vidinį kiemelį – gamtinę erdvę. Šioje zonoje iš vienos pusės supa beržynėlis, o iš kitos pušynas.
Gamtiniu ekspozicijų salių zonoje lankytojai kviečiami susipažinti su įvairiais gamtiniais eksponatais edukacinėse pažintinėse galerijose ar susipažinti plačiau apie gamtą ir gamtos tyrimus filmų peržiūrų salėje. Gamtos tyrimų laboratorijos zonos nėra prieinamos lankytojams, tai erdvės skirtos įvairius gamtos tyrimus atliekantiems darbuotojams laboratorijose.
Tyrimo eigoje D. Sirvydis analizavo ir medžiagų tvarumą, jų santykį architektūroje. Šio tyrimo analizės dėka buvo nuspręsta, kokios medžiagos bus naudojamos šio projekto statiniui. Pagrindinės statinio fasado medžiagos yra betonas, stiklas ir metalas.
Betonas ir stiklas sudaro pagrindinę fasado dangą, apdailą ir tūrį. Stiklas perteikia artumo ryšį su gamta, ramybę, laisvę, o betonas švari ir universali medžiaga, kurios svorio sunkumas iliuzijos būdu sumažinamas ir sumenkinamas padarant statinį „levituojantį“. Metalo plokštė naudojama po antro aukšto statinio grindim, ši plokštė uždengia laikančiąsias betonines struktūras ir perdangas, o nuo žmogaus akių lygio cokoliniame aukšte atspindi aplinkui supančia natūralią žalumą ir gamta suteikiant įspūdį, kad gamta supa mus iš visų pusių.
Autorius: Dovydas Sirvydis (Vilnius Tech)
Vadovas: Prof. Dr. Kęstutis Lupeikis
Daugiau apie projektą rasite čia.
„Išmanusis miestas“ – tai analogų Lietuvoje neturintis projektas, kuris apjungia savivaldybes bei architektūros, urbanistikos, inžinerijos, kraštovaizdžio architektus profesionalus ir studentus, kurie projekto metu drauge siekia atkurti mažuosius šalies miestus ir padidinti jų konkurencingumą Lietuvos miestų kontekste.
