Jei lygintume atsinaujinusią Židikų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią (Mažeikių r.) su ankstesne, didžiausias į akis krintantis skirtumas būtų stogas – senoji bažnyčia buvo uždengta skiedromis, dabar nuo kritulių pastatą saugo ilgaamžė plieninė skarda. Bažnyčia tvarkyta Kultūros infrastruktūros centro (KIC) užsakymu. Atlikti konservavimo, restauravimo, avarijos grėsmės pašalinimo, remonto darbai, jie baigti tik prieš pora savaičių.
„Pagrindiniai atlikti tvarkybos darbai: stogo dangos remontas – susidėvėjusi medinių skiedrų danga buvo pakeista ilgaamže plienine, tamsiai pilkos spalvos skarda. Kadangi skiedrų stogo danga nėra ilgaamžė, buvo nuspręsta stogą dengti ilgaamže plienine skarda, taip ilgam apsaugant bažnyčią ir į objekto vertingąsias savybes įtrauktą stogo medinę konstrukciją nuo drėgmės. Taip pat restauruoti bažnyčios bokšteliai su kryžiais, pagrindinio šiaurės pusės fasado medinis frontonas. Kiti darbai: sutvarkyta bažnyčios elektros instaliacija ir apšvietimas, įrengtos apsauginės priemonės (žaibosauga, priešgaisrinė signalizacija, apsauginė signalizacija)“, – pasakojo apie atliktus darbus KIC techninės priežiūros projekto vadovas Zigmas Arcišauskas.
Bažnyčios (pilnas jos pavadinimas – Židikų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios statinių komplekso Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia) tvarkybos darbai vyko 2023-2024 metais. Projektą parengė projektuotoja Jolanta Raginienė, projekto vadovas Aurimas Vengris.
Tvarkybos darbai finansuoti Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos administruojamos paveldotvarkos programos lėšomis, taip pat Mažeikių rajono savivaldybės administracijos ir Židikų Šv. Jono Krikštytojo parapijos lėšomis. Prie tvarkybos darbų finansavimo prisidėjo ir AB „ORLEN Lietuva“.
Vyskupo M. Valančiaus konsekruota bažnyčia
Bažnyčios tvarkybos darbų dokumentuose atskleidžiama ir visa šio pastato istorija.
1785 metais Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas dovanojo Židikus iki tol miestelį valdžiusiam Žemaitijos kaštelionui Antanui Gelgaudui. 1819 metais jo sūnaus, dvarininko Mykolo Gelgaudo lėšomis senosios medinės bažnyčios vietoje pradėta statyti dabartinė mūrinė. Jos stogas – dengtas šiaudais, šiaurinėje pusėje buvo didelis medinis kupolas (bokštas). 1824-aisiais miestelyje kilus gaisrui sudegė altarijos sodyba, špitolė, varpinė, susilydė varpai, išdegė bažnyčios vidus, buvo sunaikinti altoriai, paveikslai, vargonai. Tais pačiais metais imtasi bažnyčią tvarkyti: pradėtas dengti naujas stogas – dabar jau čerpėmis, o kitais metais suremontuotas bažnyčios vidus. Šiauriniame fasade vietoje vieno įrengti du dideli mediniai bokštai, apkalti lentomis ir baltai nudažyti, virš jų buvo raudonai dažyti stogeliai iš gontų su mažais kupolais ir geležiniais kryžiais. Bažnyčios viduje perdengimas apkaltas lentomis, grindys klebono Pranciškaus Butkevičiaus ir parapijiečių lėšomis išklotos plytomis.
1830 metais Kuršo žemvaldys baronas Sakenas bažnyčiai padovanojo dvylikos registrų vargonus. 1836-aisiais žemaičių vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio įsakymu iš Telšių parapinės į Židikų bažnyčią buvo perduoti du seni raižytinio darbo altoriai. Bažnyčia ir toliau buvo tvarkoma, gražinama: vietoje nugriautų dviejų medinių bažnyčios bokštų pastatyta varpinė, paauksuoti visi altoriai ir pan.
Suremontuotą ir išpuoštą bažnyčią 1862 metais konsekravo vyskupas Motiejus Valančius. Beje, tai ne vienintelė žinoma asmenybės, susijusi su Židikų bažnyčia. 1900 metais pastatytoje naujoje medinėje klebonijoje 1915-1930 metais gyveno Marija Pečkauskaitė–Šatrijos Ragana.
1940-1944 metais tuometinis klebonas V. Martinkus greta bažnyčios ir špitolės pastatė dviejų aukštų mūrinę kleboniją, kuri sovietmečiu buvo nacionalizuota ir paversta ligonine. Bažnyčios pastatui pasisekė labiau – jis visą laiką išlaikė savo pagrindinę paskirtį.
