Kai 1870 metais buvo atidarytas Niujorko dangoraižis „Equitable Life Building“, projekto finansuotojas Henry Baldwinas Hyde, buvo kaltinamas didybės manija. Pastatas tuo metu kainavo 4 mln. JAV dolerių, dabartiniais pinigais apie 81 mln. JAV dolerių (daugiau nei 66 milijonus eurų). Jo draudimo kompanijos centrinė būstinė iškilo tuo metu įspūdingai aukštai virš Manhateno gatvių iškilusiame septintame aukšte.
Po 140 metų, kai 163 aukštų pastatas Burdž Chalifa pakilo daugiau nei 800 metrų į Dubajaus dangų, jis dalies žmonių laikytas ekstravagantišku. Šie pastatai mums primena, kad ne tik ekonomika ar technologijos veda dangoraižių istoriją pirmyn, bet ir simbolizmas bei ego.
Kilimo į dangų varžybos prasidėjo JAV, tačiau ar „Equitable Life Building“ buvo pirmasis dangoraižis pasaulyje, lieka istorikų nesutarimų objektu. Šiais laikais dangoraižiu laikomas pastatas, aukštesnis nei 150 metrų, o XIX amžiuje joks oficialus apibrėžimas neegzistavo.
XIX amžiaus pabaigoje industrializacija ir nekilnojamo turto kainų kilimas vertė miestiečius suprasti, kad aukšti pastatai atsiperka, pastebėjo Carol Willis, dangoraižių muziejaus Niujorke vadovė.
„Pirmieji labai aukšti pastatai buvo skirti laikraščių redakcijoms ir centrinėms komunikacijos įmonių būstinėms, tokioms kaip „New York Tribune“, „Western Union“, biurų pastatams, kuriuose buvo sukoncentruota darbo jėga – vieni dirbo virš kitų, dėl efektyvumo“, – aiškino ji.
Dangoraižių statybos išpopuliarėjo XX amžiaus pradžioje. Niujorke aukščiausio pastato rekordas 1908-1931 metais sumuštas šešis kartus. Aukštis beveik padvigubėjo nuo 186 metrų – toks buvo „Singer Building“ iki 381 metrų aukščio „Empire State Building“.
Kaip ir kiti dideli architektūriniai pokyčiai, šis įvyko, dėl tobulėjančios inžinerijos. Buvo išvystyti plieniniai rėmai, kurie galėjo būti panaudoti vietoje svorį nešančių mūrų. Tai atpigino ir pagreitino statybas. Lifto atsiradimas palengvino patekimą į aukščiau esančius aukštus.
„Tik atsiradus įrenginiui, galinčiam pakelti nuo pirmo iki aukščiau nei šešto aukšto, dingo limitas, iki kur žmonės gali lipti savo kojomis, – pasakojo C. Willis, pridūrusi: – Dvi technologijos – vertikalaus kilimo ir vertikalios struktūros – buvo sujungtos, tam, kad prasidėtų varžybos į dangų.“
Nors panašios formos, šiandieniniai dangoraižiai skiriasi nuo statytų pirmoje XX a. pusėje, labiausiai tai nulėmė kitas didelis technologijos pokytis – sienos apdaras (angl. „curtain wall“).
Pokariu gamybos vystymasis leido sukurti vienodas ir dideles stiklo plokštes, o stikliniai fasadai greitai tapo populiariausiu pasirinkimu, statant dangoraižius. Tuo pačiu pastatų viduje atsirado daugiau erdvės, daugiau dienos šviesos, stikliniai fasadai leido atlaikyti stipresnius vėjus, kaip ir technologijų vystymasis, tokių, kaip sureguliuoti masės amortizatoriai, dideli siūbuojantys atsvaros svoriai, sumažinantys žemės drebėjimų ir taifūnų pavojų.
Pastatai, pritaikyti naujai realybei
Aukštų pastatų ir miestų apgyvendinimo tarybos duomenimis (CTBUH), šiuo metu egzistuoja 191 pabaigtas ypač aukštas dangoraižis – dabar taip vadinami mažiausiai 300 m aukščio pastatai. Tai nereiškia, kad miestų augimas bus neribotas.
Nors kiekvienas papildomas aukštas yra parduodama erdvė, statybų kainos auga. Pasatai pasiekia tašką, kai papildomi aukštai kainuoja brangiau nei duoda pelno.
Ši ekonominė realybė juntama JAV. Nors dangoraižiai prasidėjo kaip JAV fenomenas (tokių statinių bumas buvo XX amžiaus septintame-aštuntame dešimtmečiais), dabar šiame statybų sektoriuje dominuoja Vidurio Rytai ir Azija, ypač Kinija. CTBUH duomenimis, Kinijoje pastatyta daugiau nei pusė 200 m ir aukštesnių naujų pastatų, o Dubajuje pastatyta daugiau dangoraižių nei bet kuriame kitame pasaulio didmiestyje.
Taip iš dalies yra dėl pigesnių statybos kaštų Azijoje ir kitose ne Vakarų šalyse. Tačiau, šitai gali parodyti ir tai, kad dangoraižiai atsiperka. Jie yra svarbi įvaizdžio dalis ir kai kuruose miestuose aukšti pastatai gali būtinybė.
„Dangoraižiai atlieka didelį vaidmenį, – paaiškina architektas Simonas Chanas, būdamas ant stogo įrengtame Honkongo restorane „Alto“ iš kurio atsiveria vaizdas į dangoraižius. – Kiekvienas miestas nori šio išskirtinės kultūros jausmo“.
Bet tuo pačiu tankiai apgyvendintoje aplinkoje žmonės jaučia poreikį dirbti ir gyventi, miestui per daug neišsiplečiant.
Architektas priduria, kad geriausias pavyzdys yra Honkongas – vienoje brangiausių pasaulyje nekilnojamojo turto rinkų: „Honkonge, kur mažai teritorijos, kilti į viršų yra beveik vienintelis sprendimas.“
Kitas iššūkis architektams yra svarbesnis nei aukštis: dabar pastatai ir jų statyba suvartoja daugiau nei trečdalį pasaulinės energijos ir sukuria apie 40 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Tad reikia apgalvoti ir apie tai. Pavyzdžiui, stikliniai dangoraižiai galėjo sukelti revoliuciją mūsų panoramoje, bet jiems reikalinga daug energijos suvartojanti vėdinimo sistema, dėl viduje sulaikomos šilumos ir nepratekančio oro.
Nesvarbu, kas tai būtų: ar labiau energiją taupančios medžiagos, ar pagerinta natūrali ventiliacija, ar pačių pastatų pasigaminama saulės ar vėjo energija, dabar nauja dangoraižių architektų siekiamybė yra sumažinti anglies dvideginio kiekį.
„Vystoma daugybė naujų dangoraižių dizaino ir technologijų naujovių, kurios padeda judėti link tikslo – padaryti dangoraižius taupančiais energiją. Taip galvojama apie gamtą ir padedama žmonėms susikoncentruoti ties tikslu, kaip tankius miestus padaryti labiau taupančiais energiją, – teigia C. Willis. – Sunku rasti pusiausvyrą tarp to, kaip galvojame, kad norime gyventi ateityje ir galimybių, kaip tai galime padaryti.“
