Projekto tema: Emocinė architektūra: Meno dirbtuvės ir rezidencijos Anykščiuose. Emocijas architektūroje galima apibūdinti įvairiai. Visame dokumente analizuojama, kaip pastatai gali sukelti skirtingas emocijas. Kalbant konkrečiau, meno pastatai, galerijos ir muziejai dažniausiai kuriami neutralūs. Skiriama daugiau dėmesio eksponatams.
Atsižvelgdama į teritorijos kontekstą, šiame projekte galvoju apie neryškios architektūros kūrimą, kuri padėtų atspindėti jau esantį ir susiformavusį vizualinį, gamtinį, kultūrinį bei istorinį kontekstą.
Tokiu būdu sukuriamas pastatas, kuris padeda pajausti teigiamą vietos emociją. Anykščiai – miestas šiaurės – rytų Lietuvoje, kuris pastaruoju metu pritraukia vis daugiau turistų savo rekreacinėmis zonomis: miškais, upėmis bei didingų riedulių vietovėmis.
Parengė: Rūta Adamonytė
Darbo vadovas: prof. doc. Audrius Ambrasas
Analizuojamos teritorijos istorinis kontekstas yra ypač svarbus jo tolimesnei raidai – kadaise tai buvo didinga vieta, kurioje galimai apsistodavo dauguma aristokratų, kunigaikščių. Jie padėjo miestui vystytis. Tai buvo miesto atsiradimo centro taškas, kuris šiuo metu yra nelaikomas tokiu – teritorija yra miesto pakraštyje. Mano užduotis yra suteikti buvusiai dvaro teritorijai naują reikšmę, ją atgaivinti. Mano idėjos pagrindinis akcentas – apleistos teritorijos atgaivinimas per meninę, istorinę prizmę. Siekdama to, noriu sukurti palankią miesto vietą, į kurią norėtų užsukti kuo daugiau lankytojų. Projekto tikslas – sutvarkyti teritoriją į kelias dalis : menininkų rezidencijas, kūrybinių dirbtuvių pastatą ir trečiąją zoną- festivalio pievą.
6 Sklypas unikalus savo miško teritorijos ir augalijos kiekio, mažai urbanizuoto konteksto. Vertindama aplinką, šiame projekte vengiu didelių intervencijų apaugusio miško zonoje. Miškai ir žaluma yra Anykščių pasididžiavimas dėl kurio žmonės atvyksta įsikvėpti, pailsėti ir nusiraminti. Aš priimu tai kaip teigiamą teritorijos savybę, todėl pagrindinį kūrybinių dirbtuvių pastatą projektuoju šalia esamų kultūros paveldo pastatų, tarsi apjungdama juos visus. Praplėčiau meno inkubatoriaus erdves, sukurdama daugiau vietų menininkams dirbti. Nedidelio mastelio rezidencijos su gyvenamąja funkcija išbarstau miške – tokiu būdu sukuriama rami aplinka menininkams pailsėti, o prireikus- ateiti į studiją darbuotis. Kūrybinių dirbtuvių pastatas veikia kaip centras, jungties taškas.
Dėl teritorijos išraiškingo reljefo, pastatas veikia kaip tiltas ir pereinamasis pažinimo takas, kuriuo lankytojas gali apžvelgti teritoriją ir pajausti vyraujančią emociją. Pastato formai išgauti naudotos esamos kultūros paveldo ašys, todėl atsiranda jausmas, kad pastatas įsilieja į aplinką. Toki būdu pastatas veda nuo aukščiausio reljefo taško iki žemiausio, esantį meno inkubatoriaus terasos įėjimą. Apželdintas stogas padeda išsaugoti vietinę fauną, pritraukia daugiau vabzdžių, paukščių, bičių. Numatyta festivalių pievos zona nekečiama – suteikiama laisvės menininkams organizuotis erdvę patiems pagal renginių tipologiją.
