Modernistas L. I. Kahnas yra pasakęs „Jokia erdvė architektūriniu požiūriu nėra erdvė, jei joje nėra natūralios šviesos“ (Kahn, & Johnson, 2011). Šviesa yra vienas iš esminių projektavimo elementų ir nuo pat pirmųjų architektūros atsiradimo dienų žmogus kūrė objektus lydimas saulės šviesos ir ta šviesa kūrė formas aplink žmogų, suteikdama architektūrai gylį bei erdvės suvokimą.
Nors šiais laikais yra daug variantų ir priemonių, kaip galima apšviesti aplinką dirbtine šviesa, natūrali šviesa architektūroje išlieka nepakeičiama ir neatsiejama geros architektūros dalis. Ji ne tik suteikia estetinį pranašumą, bet taip pat yra ir funkcionali, energetiškai tvari, naudinga žmogaus sveikatai bei nuolat kintanti ir kurianti gyvą erdvę. Vis dėlto projektuojant architektūrą šiais laikais gali kilti pagunda, tiek daug dėmesio neskirti natūraliai šviesai ir atmestinai pasikliauti dirbtiniu apšvietimu, tačiau tokiu požiūriu galima prarasti architektūros kokybę.
Taigi šiuo darbu siekiama atkreipti dėmesį į natūralią šviesą, siekiant maksimaliai panaudoti pačios gamtos suteiktą šviesą architektūroje. Šiame darbe bus nagrinėjamos natūralios šviesos galimybės, jos vaidmuo architektūroje, pritaikymo būdai bei pačios šviesos projektavimas viešos paskirties objekte – muziejuje, siekiant sukurti kokybišką erdvę sujungiančią žmogų su šviesa.
Autorė: Kristina Markauskaitė
Vadovas: doc. dr. Darius Linartas (doc. dr. Darius Linartas)
