Mažeikių teritoriją nusprendėme rinktis šiek tiek plačiau pažvelgę į esamą problematiką bei situacijos trūkumus. Mūsų nuomone, savivaldybės pastatas bei aplinkinė teritorija visuomet reprezentuoja miestą ir veikia kaip jo ryšių centras. Tai yra vieta, turinti daugybę funkcijų ir esanti draugiška bendruomenei, joje taip pat verda miesto gyvenimas.

Pradėję gilintis į Mažeikių situaciją pastebėjome, kad Nepriklausomybės skveras ir mokykla su savivaldybės pastatu yra tarsi 2 urbanistiniai objektai, atskirti tvora ir nesąveikaujantys tarpusavyje. Taip pat, aplankę miestą pastebėjome, kad Nepriklausomybės skveras neišpildo savo potencialo tapti viso Mažeikių miesto erdvinio kanalo dalimi. Susidarė įspūdis, jog Mažeikių miestas neturi aiškios dominantės bei susibūrimo centro. Ši užduotis yra malonus iššūkis mūsų komandai suaktyvinti miestą ir į jį integruoti mūsų pasirinktą teritoriją, kad tai taptų lengvai prieinamu tašku iš visų miesto dalių ir jis tarnautų kaip daugiafunkcė dominantė.

Mūsų pirminės idėjos kilo pradėjus analizuoti miesto istoriją ir planavimo principus. Čia susidūrėme su prieštara – Mažeikių miestas pradėjo kurtis spinduliu aplink geležinkelį, bet šiandien geležinkelis yra pagrindinė miesto atskirtis. Patekimas iš pietinės dalies į šiaurinę (kur yra mūsų teritorija) yra labai ribotas ir nepatogus, susidaro didelės spūstys. Nėra sąryšio bei jungiamojo dėmens su šiomis dviem miesto dalimis. Pradėjus ieškoti analogiškų situacijų bei sprendimų pasaulyje, kilo idėjų geležinkelį paversti nebe atskirtimi, o jungiančiu objektu ir leisti miestiečiams laisvai judėti pakeltais takais iki pat mūsų teritorijos, kas ją paverstų lengvai pasiekiamu tašku.

Ieškodami analogų stengėmės surasti būdų, kaip sukurti jungtį per geležinkelio trasą. Bandėme suprasti pereinančių erdvių daugiafunkcinį planavimą ir tarpusavio jungtis su esančiais ir galimais objektais. Analizavome analogus su viešųjų ir daugiafunkcinių erdvių jungtimis, jungiančiomis miesto urbanistinį ir architektūrinį kontekstą.