Manheteno centre vykstančioje parodoje pristatoma daugiau nei tuzinas paprastų žmonių pastangų atstatyti nuo karo nukentėjusius miestus.
Kai 1941 m. rugsėjį vokiečių kariuomenė prasiveržė į centrinę Ukrainą ir Kijevo apylinkėse iškabino įsakus, skelbiančius apie naują okupacinę valdžią, ji buvo rami tik kelias dienas. Nepraėjus nė savaitei nuo okupacijos pradžios, pačiame miesto centre ėmė sproginėti bombos. Sovietų valdžia Kijevą niokojo, paversdama miestą nevaldomais griuvėsiais.
Šiandien einant per Kijevo centrą, Chreshchatyk gatve, pro didingą Nepriklausomybės aikštę ir prabangią universalinę parduotuvę „Tsum“, galima pajausti pokario ir nepriklausomybę atgavusios Ukrainos istoriją vėlesnėje architektūroje.
Stalininių dangoraižių marmuras, pigių Chruščiovkos daugiabučių betonas, oligarchų naujų bokštų stiklas ir chromas: kiekvienoje iš šių medžiagų slypi sunaikinimo ir atstatymo, praeities karų, o dabar – ir dabartinio karo įrašai. Trečiaisiais šio epochinio karo, kuris, kaip rodo neseniai atliktas New York Times tyrimas, sugriovė apie 210 000 pastatų, metais Rusijos pajėgos, pažeisdamos tarptautinę teisę, ir toliau taikosi į civilių gyventojų būstus. Kai miestas tampa mūšio lauku, architektūra tampa gynybos ir pasipriešinimo aktu.
Šiuo metu Niujorke vyksta paroda, kurioje Rusijos išpuoliai prieš Ukrainą taip pat vaizduojami kaip karas prieš užstatytą aplinką bei būdai, kuriais architektai ir dizaineriai priešinasi plytomis ir skiediniu. Manhetene esančiame Architektūros centre eksponuojamoje parodoje „Konstruojant viltį: Ukraina“ (Constructing Hope: Ukraine) surinkti modeliai, maketai ir vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuota daugiau nei tuzinas vietinių iniciatyvų, susijusių su šiuolaikiniu Ukrainos būstu ir infrastruktūra. Čia galima iš karto surinkti baldus perkeltųjų asmenų stovykloms vakaruose, studentų suprojektuotas žaidimų aikšteles, kurias galima greitai pastatyti rytuose, ir visą laiką dvigubas dėmesys skiriamas dizainui kaip neatidėliotinai priemonei ir ilgalaikiam nacionaliniam projektui.
Ukrainos vyriausybė ir kariuomenė jau pradėjo didelius atstatymo projektus. Buča ir Irpinas, nuniokoti Kijevo priemiesčiai, tapo svarbiomis statybų aikštelėmis. Architektas Normanas Fosteris buvo pasamdytas parengti naują Charkovo, kurio nepaprastai tankūs moderniosios architektūros pastatai beveik kas dieną bombarduojami, bendrąjį planą. Tačiau šioje parodoje daugiausia dėmesio skiriama neformalioms ir iš apačios į viršų kylančioms Ukrainos architektūros pastangoms. Joje pristatomi ne tik šalies ir už jos ribų dirbančių architektų, bet ir kai kurių svarbiausių Ukrainos menininkų darbai, jau nekalbant apie Kijevo elektroninės muzikos scenos pasaulinio garso muzikantus ir didžėjus, kurie, skambant plokštelėms, padėjo atstatymo darbams.
Prasidėjus karui, Ukrainos įmonė „Drozdov & Partners“ ir Charkovo architektūros mokyklos studentai savanoriai greitai pastatė kartonines pertvaras šimtams be namų likusių žmonių Lvive, pritaikydami sistemą, kurią pirmasis sukūrė japonų architektas Shigeru Ban. Nevyriausybinė organizacija „MetaLab“ sukūrė bendrabūvio projektą tiems, kurie per karą neteko namų. Projektas pavadintas „Co-Haty“, tai ukrainietiškų žodžių „meilė“ ir „namai“ žaismas. Tokiu pačiu pavadinimu užvadinta ir modulinė, greitai surenkama medinė lova, kurią dabar galima rasti tuščiuose vyriausybiniuose pastatuose ir vis iškylančiose prieglaudose.
Lvive ir kituose vakarų Ukrainos miestuose gyventojų namai yra gana saugūs. Kiekvienas ukrainietis žino dviejų sienų taisyklę: kai pasigirsta pavojaus signalas ir nėra įmanoma patekti į saugesnę vietą, reikia patekti į savo buto centrą, kad, jei į išorinę sieną pataikytų sviedinys, vidinė siena galėtų sustabdyti skeveldras. (Vonios kambarys paprastai yra geriausias pasirinkimas.) Taip pat svarbu užklijuoti langus lipnia juosta, pataria grafikos dizainerė Aliona Solomadina, bet to gali nepakakti. Sviedinio sprogimo banga gali išdaužyti langus, esančius net už daugiau nei 300 metrų.
Langai yra pažeidžiamiausias architektūros elementas ir vienas brangiausių. Iki visiškos invazijos ukrainiečiai juos gaudavo iš dabar uždarytų Donbaso gamyklų arba iš Rusijos eksportuotojų. Šiandien tūkstančiai naudotų ar perdirbtų PVC langų gabenami iš Varšuvos į Kijevą, o iš ten – į labiausiai naikinamus regionus. Tai Lenkijoje įsikūrusio fondo BRDA projektas, kurio dėka daugybė šalies viduje perkeltų ukrainiečių galėjo atsinaujinti ir grįžti namo.
Turitys stogą virš galvos ukrainiečiai, įvaldė meną miegoti vonioje per reidus. 2022 m. menininkų kolektyvas „Prykarpattian Theater„“ subūrė keliolika ukrainiečių ir paprašė jų papasakoti savo prisiminimus apie namus, kuriuos jie buvo priversti palikti. Verandos, frontonai, paprastas betoninis garažas: tai buvo nepriklausomos Ukrainos, kurią jie paliko, statybiniai blokai. Menininkai ir pabėgėliai kartu pagamino mažus, švelnius, trapius šių praeities namų modelius, kurie dabar užpildo centrinę Architektūros centro galeriją – vieną iš daugelio naujų Ukrainos meninių pastangų, kurios iš naujo įsivaizduoja kultūrą kaip archyvavimo praktiką prieš užmarštį.
„Mes kalbame apie miestus, kuriuose gyvenome, kurie išplaukė į naktį kaip laivai į žiemos jūrą“, – taip prasideda ukrainiečių rašytojo Serhijaus Žadano eilėraštis. Kijevas ir Charkovas, Odesa ir Dniepras išplaukė į juodus šio šimtmečio vandenis prieš mus, ir viena iš šios parodos vertybių yra tai, kad ji parodo, jog karas Ukrainoje – imperinis karas, kultūrinis karas – vyksta ne „ten“, saugiu atstumu nuo mūsų laisvių ir banko sąskaitų. Šis karas jau seniai persimetė už Ukrainos sienų, į Europos ekonomiką ir Amerikos politines kampanijas.
