Nuo neatmenamų laikų architektus įkvėpė gamta, kurioje jie sėmėsi ornamentų vingių, kolonų kapitelių, langų formų ir daugelio kitų architektūros elementų idėjas. Nuo XX a. antrosios pusės atsirado naujų tendencijų ir krypčių, kurios daugelį dalykų perėmė iš biologijos.
METABOLIZMAS IR ORGANINĖ ARCHITEKTŪRA
Naujieji laikai į architektūrą atnešė naujų sampratų. Viena jų – metabolizmas – kaip biologijos koncepcija, tapo nauju pastatų kūrybos srities žodžiu. Išoriškai pastatas negalėjo būti lyginamas su jokiu gyvosios gamtos objektu, tačiau architektai sukūrė gyvo organizmo vidinę struktūrą, kurią sudaro ląstelės, t. y. atskiri blokai, kuriuose gali gyventi žmonės. Gyvybinės veiklos procese ląstelės miršta ir gimsta, o architektūros atveju buvo manoma, kad senąsias dalis galima lengvai pakeisti naujomis. Japonijoje metabolizmo architektūrinio stiliaus paliktas pagrindinis paminklas – Nakagino kapsulių bokštas Tokijuje. Vėliau daug architektų savo darbuose naudojo korio struktūrą, tačiau ne visos idėjos buvo realizuotos.
Organinė architektūra atsirado kaip priešingybė funkcionalizmui. Jai būdingos natūralios medžiagos, siekis integruoti pastatą į natūralią aplinką ir natūralių formų imitacija, bet ne ląstelių lygmeniu, o taikant platesnę koncepciją. Asimetrija, kreivumas, lenkimai organinio pastato struktūrą priartina prie biomorfinių objektų. Organiniai pastatai primena tokius elementus, kaip medžių lapai, jūros bangos ir kt.
BIONIKA
XXI a. organinė architektūra išaugo į bioniką, kuri yra ne tik atskirų elementų imitacija, bet ir natūralių formų įsisavinimas. Kaip ir pirmiau minėti stiliai, bionika atstovauja pagrindinės tendencijos opozicijai. Šiuolaikinė aukštųjų technologijų architektūra, išsiskirianti nenatūraliomis miesto konstrukcijomis, pripažįstama „negyvąja“ architektūra. Dauguma autorių pradeda tolti nuo stiliaus, kuriuo jie dirbo anksčiau, į bionikos pusę. Jie vis dažniau bendradarbiauja su biologais ir inžinieriais, kad jų projektas kuo labiau atitiktų norimą rezultatą. Garsiausi bionikos stiliaus atstovai: Santiago Calatrava, Nicholas Grimshaw, Vincent Callebo.
Ilgainiui bionikos stiliaus namas kelia vis daugiau specifinių reikalavimų ne tik namo konstrukciniam sprendimui, bet ir inžinerinei įrangai. Statybų metu naudojamos natūralios, prie gamtinės aplinkos derančios medžiagos, įrengiamos atsinaujinančių šaltinių šildymo sistemos. Idealus ateities bioninis namas vaizduojamas kaip savarankiška ekologinė sistema, kuri puikiai dera prie gamtos kraštovaizdžio. Šiuo metu bioninis stilius savo turiniu yra ekologinės architektūros ekvivalentas.
Būtina paminėti, kad įdomia architektūros tema tampa ne tik biomorfinės formos, bet ir apeliacija į gamtinį, natūralųjį gyvenimo būdą. „Shimizu TRY 2004 Mega-City“ piramidės projektas skirtas išspręsti Tokijo perpildymo problemą ir apsaugoti miestą nuo cunamio. Toks pastatas su išvystyta infrastruktūra leistų gyventojams nepalikti piramidės sienų, bet kol kas mokslininkai dar neišrado statybinės medžiagos, kuri būtų kartu ir labai lengva, ir galėtų išlaikyti tokios didžiulės konstrukcijos svorį. Prognozuojama, kad 2004 m. japonų architekto parengtą projektą galima bus įgyvendinti tik apie 2100 metus.
Atsižvelgiant į jau aptartus architektūrinius stilius, akivaizdu, kad jie, kaip ir organizmai gamtoje, evoliucionavo nuo metabolizmo ląstelinių struktūrų iki bionikos vientiso organizmo formos. Visi trys stiliai priešinosi nenatūraliai funkcionalizmo, o vėliau aukštųjų technologijų geometrijai.
EKOLOGINĖS ARCHITEKTŪROS PERSPEKTYVOS
Šiandien vis didėjančios planetos ekologinės problemos verčia žmones domėtis ekologiniais produktais ir vis rimčiau svarstyti apie ekologinį būstą, kuris ne tik spręstų taršos problemą, bet ir leistų sutaupyti. Ekologinė architektūra numato stabilaus vystymosi principą ir mažina išteklių švaistymą. Tai apibrėžia natūralių medžiagų naudojimą, sveikos aplinkos kūrimą pastatuose ir aplink juos, aplinkos apsaugą architektūrinėmis priemonėmis, atsižvelgiant į architektūrinių objektų sąveiką ir gamtos bei gyventojų socialinius ir ekologinius poreikius. Kartu siekiama ne tik priartinti žmones prie gamtos, padėti jiems nebejausti miesto erdvės monotonijos ir hipodinamijos, bet ir sutaupyti 50 % miesto erdvės gamtinėms teritorijoms bei žaliosioms zonoms, atskiriant gyventojus nuo eismo kelių ir kitų taršos šaltinių.
Gyvenant miestuose, kur oro, vandens ir žemės kokybė nuolat prastėja dėl užterštumo, esminiu šiuolaikinės ekologiškos architektūros elementu tampa želdiniai, kurie ateityje turės vis didesnės įtakos išorinei pastatų ir inžinerinių statinių išvaizdai. Jau šiandien mes galime grožėtis keliais šias tendencijas atspindinčiais objektais. 2014 m. Singapūre iškilo 24 aukštų dangoraižis „Tree House“ su 2,289 tūkst. m2 vertikaliu sodu, kuris buvo įrašytas į Guinnesso rekordų knygą kaip didžiausias pasaulyje. Daugiau nei 400 apartamentų pastatas yra kondominiume tarp Aukštutinio Bukit Timah ir Chestnut aveniu. Projektuotojai prognozavo, kad per metus 48 miegamųjų, esančių už vertikaliojo sodo, kondicionavimo sąnaudos dėl netradicinio apželdinimo sumažės nuo 15 iki 30 %. Be to, vertikalusis sodas filtruoja ir orą, kuris patenka į daugiamilijoniniame mieste esantį pastatą.
Kasmet pastatų su vertikaliu apželdinimu vis daugėja, bet architektai nestovi vietoje ir eina dar toliau. 2018 m. Dubline (Airija) vykusiame Klimato inovacijų aukščiausiojo lygio susitikime architektūros biuras „EcoLogicStudio“pristatė dumblių užuolaidą. Įrenginys „Photo.synth.etica“ buvo pristatytas ant pagrindinio Dublino pilies „Print-works Building“ fasado kaip vienas iš aplinkosaugos problemų sprendimo būdų. Projektas „Photo.synth.etica“ optimizuoja natūralų fotosintezės procesą. Per dieną užuolaida apdoroja apie 1 kg anglies dioksido – oras patenka į ją iš apačios, praeina per dumblius, kurie „sugeria“ anglies dioksido molekules, ir įrenginio viršuje išsiskiria deguonis. Anglies sulaikymo šalutinis produktas yra biomasė, kurią galima deginti energijai išgauti arba paversti gamtoje yrančiu bioplastiku. Tokio bioplastiko pavyzdys – pačios užuolaidos medžiaga. Dėl bioliuminescencinės savybės dumbliai tamsoje apšviečia pastatą. Projektas „Photo.synth.etica“ įdomus tuo, kad biologinę užuolaidą galima naudoti ir naujai statomiems pastatams, ir pritaikyti jau esamiems.
Vis dėlto „Photo.synth.etica“ nebuvo toks pirmas bandymas. 2012 m. idėją naudoti dumblius architektūroje pasiūlė britų architektas Dave Edwards. Jis sukūrė dangoraižio, padengto dumbliais, modelį, kuris išvalo orą ir naudojamas bioenergijai išgauti. Kitaip nei vertikaliems sodams, čia nereikia sudėtingų atraminių struktūrų. Pati idėja pasiskolinta iš gamtos, kur dumbliai atlieka fotosintezę, valo vandenį, gali būti naudojami kaip biokuro pagrindas. 2013 m. tarptautinėje statybos parodoje Hamburge (Vokietija) inžinerinė įmonė „Arup“ pristatė pirmąjį pasaulyje pastatą, kuriame veikia dumbliai. Namo „bioadaptyvųjį fasadą“ sudaro stiklinės žaliuzės, kurios yra dumblių inkubatorius. Kuo daugiau saulės, tuo greičiau auga mikroorganizmai ir atlieka žaliuzių funkciją bei kondicionuoja orą. Tam tikru momentu dumbliai yra „nuimami“ – suspausta biomasė vamzdžiais perkeliama į techninę patalpą po namu ir naudojama pastatui šildyti. 2018 m. pavasarį Prancūzijos studija „XTU Architects“ pasiūlė bokštų koncepciją Hangdžou (Kinija). Kompleksiniai prancūzų svajonių bokštai kaip svarstyklės padengiami plokštėmis su dumbliais ir augalais. Pagal architektų planą auginami dumbliai taip pat gali būti naudojami medicinos ir kosmetikos srityse. Aukščiausių bokštų viršūnėse įrengti šiltnamiai su medžiais. Jie atlieka aplinkosauginę misiją ir puikiai tinka kaip poilsio zona. Architektūrinės formos padeda lietaus vandenį surinkti komplekso centre, kur įrengta akvaponikos sistema.
Synth Etica nuotr.
Pasaulis negrįžtamai keičiasi, bet žmogui, kaip ir visada, reikia gyvenamosios erdvės, suteikiančios komfortą ir energiją, kurių ieškodami mes visada kreipiamės į gamtą. Ir ekologinė architektūra, kaip niekad anksčiau, pasiruošusi padėti ir suteikti jaukumą, nes jis yra grynoji gamtos dalis.
