Kultūros paveldas

Žurnalo „Structum“ organizuota konferencija „Kultūros paveldas“, skirta jam išsaugoti, buvo pradėta nuo klausimo, kur dėti skyrybos ženklus tarp žodžių: „Griauti Negalima Saugoti“. Pranešėjai turėjo atsakyti ir į klausimus, kas tas intonacijas lemia: dažnai sunkiai apskaičiuojama istorinė, kultūrinė architektūrinio paveldo vertė? Gal privatus interesas ar finansavimo stoka? O gal teisingai akcentuoti trukdo biurokratinės pinklės? Ir jei nusprendėme saugoti, tai kaip tai darysime?

Profesorė Viktorija Daujotytė po 2013 m. vykusios tarptautinės konferencijos „Kultūros paveldas ir ES strategija „Europa 2020“ – siekiant integruoto požiūrio“ rašė: „Tauta yra bendruomenė, turinti kultūros paveldą, bendruomenė ir todėl, kad jos paveldas bendras. Paveldas nėra tiksliai apskaičiuojamas nei suskaičiuojamas, vienu metu jis mąžta ir didėja, nelygu požiūris, supratimas, skaičiavimo būdai. Bet niekada paveldas visai nesunyksta. Niekada nebūna taip, kad žmogus neturėtų, ko saugoti. Jei daiktas išbūna daugiau nei penkiasdešimt metų, jis ima įgyti savybių, kurių kaip reikmuo neturėjo. Saugoti – esminis žmogaus rūpestis. Kas gimsta, kas yra sukurtas, pastatytas, padarytas, siekia išlikti; kūrybiniuose žmogaus veiksmuose slypi ir išlikimo instinktas. Saugantis žmogus yra saugesnis. Kur nebesaugu praeičiai, nebesaugu dabarčiai ir ateičiai. Paveldosauga priklauso bendrajai egzistencinei saugai. Bet turi ir savo atskirus principus. Apie jų specifiką gali kalbėti tik specialistai. Bet paveldas priklauso visiems, panašiai kaip savo atskiru būdu visiems priklauso žemė, vandenys ir dėl jų reikia bendrų susitarimų.“

Taiklios ir tokios jos mintys, kad jei įmanoma restauruoti, renovuoti, atstatyti, būtina tam, kas paveldėta, teikti pirmenybę prieš naujas, dažnai grandiozines statybas. Arba: kad reikia nebijoti pritaikomojo paveldo aspekto, užpildyti jį šiuolaikiniu turiniu. Profesorė primena, kad dažnai net nereikia ir didelių investicijų, kartais užtenka laiku uždengti stogą, užtaisyti plyšius.

Bet kuriuo atveju mūsų nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo paskirtis – išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą ir perduoti ateities kartoms, sudaryti sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis. Išsaugoti – tai reiškia, jei reikia, remontuoti, restauruoti, išsaugant autentiškumą, rekonstruoti, o gal ir pritaikyti kitai paskirčiai. Taigi, kaip mums tai sekasi?

FINANSAVIMAS IR VERTĖ

Konferenciją pradėjusi Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė, Lietuvos paveldosaugininkė ir istorikė Diana Varnaitė savo pranešime visiems priminė, kad kultūros paveldas yra neatsinaujinantis išteklius, turintis istorinę ir dokumentinę, socialinę (tapatumo), meninę, estetinę, archeologinę ir urbanistinę vertes. Paaiškino, kaip nustatomos vertingosios paveldo savybės, padedančios investuotojams bei architektams tiksliai žinoti, ką kultūros paveldo vietovėje būtina išsaugoti, pateikė sėkmingą Gelgaudiškio dvaro atstatymo pavyzdį. Pranešėja akcentavo, kad kiekviena intervencija turi tik padidinti kultūros paveldo objekto vertę, bet ne ją sumenkinti, ir kad kultūros paveldo autentiškumo išsaugojimas ne trukdo darniai plėtrai, bet vienas kitą papildo ir didina nekilnojamojo turto vertę bei verslo galimybes.

Tačiau saugoti ir atstatyti brangiau, nei pastatyti naują. Kitas Kultūros ministerijos atstovas Andrius Jautakis gausiai susirinkusiai auditorijai išdėstė ES investicijų į kultūros paveldą perspektyvas ir galimybes. Valstybės veiksmų programoje kultūros paveldas yra penktoje vietoje tarp investicinių prioritetų. Tačiau, norint sulaukti finansinių injekcijų, paveldo objektas turi atitikti nemenkus reikalavimus. Vienas svarbiausių – tai, kad objektas turėtų kurti ekonominę vertę visuomenei, jame būtų vykdoma nauja formos ar turinio prasme kultūrinė veikla, objektas būtų naudojamas visuomenės edukacijos, socialinės įtraukties funkcijoms ir, žinoma, būtų atviras visuomenei.

Architektė restauratorė Asta Prikockienė pranešime „Architektūros tyrimai. Kas tai yra ir kam reikalinga“ vaizdžiai išdėstė ir pavyzdžiais iliustravo, kokia gali būti architektūros natūrinių tyrimų eiga ir kokia yra išsamaus tyrimo svarba. Jau ir neardant labai daug galima sužinoti apie objektą, surinkus ir apibendrinus esamą tekstinę ir grafinę dokumentaciją, apžiūrėjus objektą ir jį nufotografavus. Ardomieji tyrimai atkleidžia gilesnius sluoksnius, kuriuos galima užfiksuoti brėžiniuose bei nuotraukose. Visa tai leidžia parengti raidos kartogramas, išvadas ir tolesnio darbo rekomendacijas.

Tačiau „Senamiesčio projektai“ vadovas, paminklotvarkos ekspertas Jakovas Mendelevičius, kalbėdamas apie registrinių pastatų projektavimo problemas, pabrėžė, kad kaip tik tokių architektūrinių tyrimų yra atliekama per mažai. Kita problema – vis dėlto išlieka – reikiamas finansavimas.

Išklausiusi valdžios ir mokslo atstovų pranešimus konferencijos auditorija nekantriai laukė konkrečių sričių specialistų, dirbančių atstatant architektūrinį kultūros paveldą, pristatymų. Tad kokių yra galimybių, naujovių, kokia toji geroji patirtis?

ŠIMTMEČIAIS PATIKRINTA CINKO SKARDA

Vokiečių bendrovės „Rheinzink“ regioninės plėtros ir rinkodaros atstovas Lenkijoje ir Rytų Europoje Igoris Pilutkiewiczius pristatė aukštos kokybės ir ilgalaikes medžiagas, kurios gali būti sėkmingai pritaikomos architektūrinio paveldo rekonstrukcijai. Tai titancinko skarda ir jos gaminiai. Cinkas, be kitų tradicinių metalų, statybose naudojamas jau kelis šimtmečius. Dauguma žino, kad mikroniniu cinko sluoksniu dengiamas paprastas metalas, norint jį apsaugoti nuo rūdijimo. Taigi pagrindinis cinko skardos pranašumas tas, kad ji nerūdija, o vykstanti metalo oksidacija tik suteikia jai taurų matinį pilkšvą atspalvį. Įvairių skardos paviršiaus pažeidimų: įbrėžimų, nupjovimų, įkirtimų ar lenkimo žymių – ilgainiui nebelieka, nes jie oksiduojasi ir tampa nepastebimi. „Rheinzink“ siūloma montavimo technologija leidžia sumontuoti skardą įvairiausiais būdais, įgyvendinant įmantriausias architekto idėjas, tačiau išorėje jokių tvirtinimo elementų nesimatys. Ši skarda nepriekaištingai saugo pastato konstrukcijas nuo atmosferos poveikio, todėl ją galima drąsiai naudoti ne tik stogui bei fasadui, bet ir kritinėms pastato vietoms apsaugoti. Iš neseniai įgyvendintų objektų minėtini architekto Kęstučio Pempės suprojektuota Santariškių universitetinės ligoninės koplyčia, viešbučio „Novotel“ palėpės aukštas bei dalis fasado ir daug kitų unikalių statinių.

DRĖGMĖS TENDENCIJOS IR SPRENDIMAI

Pelėsiai kenksmingi ne tik patalpų viduje. Įsiveisę ant išorinių sienų jie ardo tinką, fasado konstrukcijas, yra žalingi sveikatai ir aplinkai ne mažiau nei viduje. Su tokia problema susiduria daugumos miestų senamiesčiai, kultūros paveldo objektai ir kiti senesni pastatai. Pastatas ne tik atrodo neestetiškai, bet ir daug greičiau dėvisi, mažėja jo vertė. Tačiau sprendimų jau yra! UAB „Jape LT“ įmonės vadovas Artūras Donskojus savo pranešime išsamiai papasakojo apie ekologiškas ir efektyvias švedų gamintojo „Jape“ priemones nuo pelėsių, samanų, kerpių, vandens augalų, grybelių, kalkių, kvapų ir jų pritaikymo galimybes. Šios priemonės tinka ne tik senų, bet ir naujų pastatų pamatams, sienoms, lauko betonui, konstrukcinei medienai.

ARCHITEKTŪRINIS APŠVIETIMAS

UAB „Gaudrė“ specialistas Simas Rinkevičius labai vaizdžiai ir žaismingai papasakojo apie gana naują profesiją, siejančią architektūros, interjero dizaino ir elektrinės dalies projektavimo specialybes, – architektūrinio apšvietimo dizainą. Kaip sakė pranešėjas, apšvietimo dizaineris taip pat turi išmanyti šviesos fiziką, jos sklidimo būdus, suprasti spektrines šviesos šaltinių charakteristikas, o ypač, atėjus šviesos diodų (LED) erai, išmanyti ir elektronikos sritį. Apšvietimo dizaineris turi gerai suprasti žmogaus fiziologiją (kaip šviesa veikia žmogaus organizmo procesus, akies sandarą, jos veikimo principus ir t. t.) ir psichologiją (suvokimą, erdvės pojūčius, kokie fizikiniai dydžiai susiję su konkrečiais pojūčiais ir pan.). „Kuo apšvietimo dizaineris gali būti naudingas architektui? Taigi apšvietimo dizaineris gali padėti įgyvendinti architekto idėjas, naudodamas šviesą. Akivaizdu, kad kartais šviestuvo dizainas kuria nuotaiką, tačiau paprastai visuomenė jautriai reaguoja į eksperimentus su paveldu ir pagrindinė problema man, kaip apšvietimo dizaineriui, yra ta, kad dažniausiai neįmanoma išgirsti iš architekto, kokia jo vizija ir ką jis mano apie konkretų apšvietimo būdą“, – teigė apšvietimo specialistas.

Šiandienėje miesto architektūroje neretai visas dėmesys skiriamas konkretaus objekto architektūriniams elementams, užmirštant bendrą teritorijos visumą. Tamsoje mes net neatpažįstame šių objektų, nes esame juos pripratę matyti dienos šviesoje. Tai itin išryškėja istorinio ir kultūros paveldo objektuose. Istoriškumas lieka nuošalėje, sprendžiami tik techniniai klausimai. Pabrėždamas, kad vis dėlto ne technologijos lemia apšvietimo dizainą, o dizainas sąlygoja, kokios technologijos turi būti naudojamos, S. Rinkevičius pateikė keletą sėkmingų UAB „Gaudrė“ įgyvendintų paveldo objektų apšvietimo pavyzdžių iš lauko ir iš vidaus, kai šviesa tik paryškina, atskleidžia objekto grožį, unikalumą, bei dar keletą vaizdingų pavyzdžių, kaip nereikėtų daryti, kai, pavyzdžiui, ryškios neoninės šviesos apšviečia sakralinius objektus, tarsi įtraukdamos juos į kažkokį fantasmagorišką popsinį šou.

Kaip ir kitos „Structum“ rengtos konferencijos, ši taip pat baigėsi ilgomis diskusijomis, svečiai spietėsi į būrelius, dalijosi kontaktais ir informacija.

 

  • Data: 2016 m. kovo 31 d., 10:00 val.

    Vieta: kino teatras „Multikino“, PC „Ozas“, Ozo g. 18, Vilnius