30 kilometrų į pietus nuo Šanchajaus miesto centro esantis Yongtai rajonas išsiskiria medžių, kalnų ir upelio deriniu. Šiemet į unikalų kraštovaizdį buvo įkomponuota moderni tradicinio Kinijos paveldo interpretacija.   

3000 kvadratinių metrų kurorto statybos pradžioje viso rajono eismas buvo ribojamas. Lankytojai galėjo šią vietą pasiekti tik iš aplinkkelio. Kylantis vanduo ir žemės nuošliaužų susidarymas upės krantuose kėlė daug nepatogumų ne tik statybininkams, bet ir rajono gyventojams. Architektai Dong Xu, Mengjie Gu, Longfei Zhu, Zhelu Jing pasiūlė galimybę – lankytojams pastatus apžiūrėti ir juos pasiekti, keliaujant vandeniu.  

Vanduo taip pat tarnavo kaip buferinė erdvė tarp pastato ir išorinio minios šurmulio, silpnino komercinę pastato atmosferą. Kita vertus, vandens baseinai padėjo išspręsti gaisrinės saugos klausimus.  

Architektai integravo vandenį į pastato aplinką ir tokiu būdu padidino atstumą tarp pastato ir komercinės gatvės.  

Tradicijų persvarstytos 

Architektūra yra iškilminga, demonstruoja naują požiūrį į tradicinį dizainą. Paprastumas yra pagrindinis dizaino tikslas. Todėl buvo pasirinktos medinės konstrukcijos, vietoj populiarių plieninių. 

Pakartotinai atsirandančiu elementu pasirinkta geometrinė figūra – trikampis. Pastato stogą įkvėpė tradicinė etnografinio Kinų regiono Fujian architektūra. Nuožulnus stogas, netaisyklingo kvadrato 4 metrų stiklai. Tai atspindi subtilų Fujian stilių ir demonstruoja žavingas regiono statybos ypatybes.   

Architektai paslėpė visas sudėtingas funkcines sudedamąsias dalis, tarp kurių yra stogo ir karnizo drenažai. Statant stogo drenažo latakus, lietaus vamzdžiai buvo paslėpti pastato kolonose, o vanduo nuo stogo išleidžiamas į žemę tam pritaikytais grioveliais.  

Slepiamas trapumas 

Architektai panaudojo dviejų sluoksnių tuščiavidurį didelio skaidrumo stiklą, kad pabrėžtų pastato laikančiąsias konstrukcijas. Šis sprendimas padėjo pabrėžti ir apie pastatą kruopščiai išdėstytą architektūrinį kraštovaizdį.  

Architektai išorinėje erdvėje sukūrė jaukias lauko erdves, tokias kaip paviljonai. Taip lyg išnyko išorės ir vidaus erdvių ribos, aplinka buvo integruota į pastatą. O statinys pasitarnavo kaip dinamiška kiemo dalis.