Prancūzijos urbanistai Miulūzą nurodo kaip sėkmės pavyzdį, kuriuo sekant, perplanavus miesto viešąsias erdves, galima atgaivinti net ir merdintį miestą, o „išmanumas“ nėra susijęs su būsto prieinamumu ar išmaniųjų technologijų diegimu. Kaip sako Miulūzo rotušės atstovai, miesto įvaizdis ir ekonominis potencialas priklauso nuo miesto viešųjų erdvių išplanavimo.
Miulūzas – niekuo neišsiskiriantis miestas šiaurės rytų Prancūzijoje. Jis yra prie sienos su Vokietija ir Šveicarija. Mieste yra oro uostas, tramvajų sistema ir kita infrastruktūra, kuri buvo sukurta XX amžiaus viduryje, kada Miulūzas visoje vidurio Europoje garsėjo dėl tekstilės ir medvilnės pramonės. Deja, praėjusio amžiaus pabaigoje, pramonę nukonkuravo Kinijos gigantai, viena po kitos ėmė užsidarinėti parduotuvės ir galiausiai XXI-ą amžių Miulūzas sutiko apleistas ir turėdamas labai prastą įvaizdį.
Prieš daugiau nei dešimtmetį 110 tūkst. gyventojų turintis miestas (maždaug tiek pat gyventojų gyvena Šiauliuose) buvo tapęs pagrindiniu „Prancūzijos miestų vaiduoklių“ simboliu. Didelis jaunimo nedarbo lygis, apleistas senamiestis, tuščios parduotuvių vitrinos…. „Mes turėjome vieną apibrėžimą: pilkas, niūrus, griežtas ir nesaugus“, – sako vienas vietos pareigūnas.
Šiandien Miulūzas yra žinoma dėl stulbinamo savo klestinčio miesto centro pertvarkymo, nubrėžiant tendencijas visai šaliai. Per pastaruosius aštuonerius metus čia atsidarė daugiau nei 470 parduotuvių ir įmonių. Miestas yra unikalus, nes 75 proc. naujų atidarytų verslų yra nepriklausomi. Vietovė yra vienintelė Prancūzijoje, turinti tiek daug nepriklausomų franšizių. Ir tai yra viena iš nedaugelio vietų Prancūzijoje, kur daugiau parduotuvių atsidaro nei užsidaro, šiemet, – rašo vietos spauda.
Bendruomenės pastangos
Buvęs miesto meras Jeanas Rottneris, nusprendė, kad užsidarančios parduotuvės buvo tik labiausiai matomos gilesnių įsišaknijusių problemų požymis. Todėl buvo priimtas 36 mln. eurų investicijų planas per šešerius metus atgaivinti „miestą vaiduoklį“. Miesto centre gyveno labiausiai nepasiturintys gyventojai, nes visi, kurie išgalėjo persikėlė į priemiesčius. Todėl pirmiausiai buvo pradėta ieškoti galimybių atgaivinti miesto centrą, paversti jį patraukliu.
Pirmiausiai didesnės subsidijos paskirtos senamiesčio pastatų fasadų atnaujinimui. Prie policijos prisidėjo apmokytos savanorių pajėgos, kurios užtikrino tvarką ir saugumą mieste. Įrengta nauja tramvajų sistema, dviračių sistema, sumažintos automobilių stovėjimo kainos.
Viešosiose erdvėse įrengiamos poilsio zonos, o didžioji dalis lėšų skirtos žaliosioms zonoms suformuoti, t.y. medžių sodinimui, sodininkystei, želdynams ir priežiūrai. Vietos asociacijos, bendruomenių grupės ir gyventojų komitetai buvo labai svarbūs. Buvo paskirtas miesto centro vadovas Frédéric Marquet. Pasak jo, ten kur žmones lyg magnetas traukia viešoji erdvė, negali neatsirasti bendrų projektų. Vienas iš tokių – „Arbatos namai“.
Svarbus žmogiškasis mastelis
„Arbatos namų“ įkūrėjas Donald Lieboldas pasakoja, kad miesto bendruomenėje susiformavo tradicija – bent kartą per savaitę susitikti miesto centre. Ir nesvarbu ar tai renginys, ar tiesiog piknikas parke.
Dar dirbdamas prekybos centre vyras pastebėjo, kaip žmones vargina produktų vežimėlių stumdymas ištisus kilometrus prekybos centruose. „Žmogui reikia „žmogiškojo mastelio“. Taip gimė arbatos ir kavos parduotuvės idėja. Tačiau suprantu ir tai, kad svarbu ne tik susitelkti į centrinį perimetrą. Parduotuvė turi būti visos miesto vizijos dalis“, – pasakoja D. Liebold.
Praeitą mėnesį buvusi mokytoja Marie Zeugmann atidarė savo nepriklausomą drabužių parduotuvę.
„Tai apie kažką, ko nerandame kitur. Per kelis metus, Miulūzas tapo patraukliu dėl daugybės mažų parduotuvėlių. Žmonės didžiuojasi šiuo įvaizdžiu“, – pasakoja mokytoja.
Plės viešųjų erdvių tinklą
Miesto rotušės biure dirbanti merė Michèle Lutz’e pasakoja, kad miesto viešosios erdvės apsilipino mažomis parduotuvėlėmis, todėl dabar Miulūzas pasiruošęs antrajam etapui, kuriuo bus siekiama miesto centro gyvybingumą pratęsti iki apylinkių. „Miesto centras šurmuliuoja, bet mes negalime sutelkti dėmesio tik į nedidelį centrinį perimetrą“, – sako ji.
Į klausimą, kodėl didžioji dalis lėšų skiriama žaliųjų plotų įrengimui, pašnekovė net nedvejodama atsako, kad žaliosios zonos svarbios, jeigu norime, kad žmonės čia jaustųsi gerai ir saugiai.
Šalia sėdintis miesto centro vadybininkas Frédéric Marquet nagrinėja tuščių patalpų duomenų bazę, pagal kurią žmogui turinčiam verslo planą, pasiūlomos geriausios patalpos pagal jo verslo modelį.
Tuo tarpu, 89 metų našlys Geneviève Pilnardas kiekvieną penktadienį iš jaukaus priemiesčio namo apsupto medžiais ir gėlėmis, važiuoja į miesto centrą. Čia jis susitinka su draugais, eina atsigerti arbatos, į knygyną. „Tai tradicija“, – šypsosi senjoras.
