Valso kaimelis Šveicarijos Alpėse yra viena vaizdingiausių šalies vietų. 1 250 m aukštyje virš jūros lygio įsikūrusioje gyvenvietėje yra daug išskirtinių statinių, o centrinę jos aikštę supa originalūs namai, dengti Valso kvarco plytelėmis.
Bėgant metams, kaimas išsaugojo savo tradicinį autentišką planą, pastatų tipologiją taip, kad čia būtų patogu gyventi ir užsiimti žemdirbyste.
Ko gero, pats galingiausias natūralus Valso slėnio gamtos išteklius, pamaitinantis visą aplinką, yra vanduo. Per milijonus metų ledas ir lietus giliai išraižė žemės paviršių, o kaimui dovanojo šiltą 30 laipsnių terminį šaltinį, besiveržiantį tiesiai iš žemės. Vienintelį tokį Graubiundeno kantone.
Vienas įstabiausių čia esančių pastatų yra pastatytas, išnaudojant vietos medžiagų pranašumą, struktūrinę tipologiją ir topografiją. Tai – ypatinga, prizais įvertinta Valso vila. Šis projektas nekeičia aplinkos ir subtiliai į ją įsikomponuoja.
Pastatą suprojektavo „SeARCH“ ir CMA architektai Bjarne Mastenbroekas su Christianas Mülleris. Kaip rašo architektūros tinklalapis „ArchDaily“, šis pastatas buvo vieno iš architektų viso gyvenimo svajonė. Vilą jis projektavo, įkvėptas vaikystės idėjos turėti požeminį urvą.
Vietos valdžia architektą perspėjo: toks neįprastas statinys gali nepatikti kaimynams, juolab kad Šveicarijoje, prieš pradedant bet kokias statybas ir siekiant gauti visų vietos gyventojų sutikimą, būtina pastatyti medinį pastato struktūros modelį. Tačiau, kadangi pastatas nekėlė pavojaus nė vienam kaimo pastatui ar terminiams šaltiniams, statybas leista pradėti.
Architektams iškelta ir sąlyga nenugriauti sklype pastatytos tradicinės daržinės. Buvusiam sklypo savininkui, tuomet 80-mečiam ūkininkui, kaip tik dėl šios griūvančios daržinės ir buvo sunku parduoti valdą. Architektas suprato sklypo vertę ir jo detalių sąveiką, todėl įsigijo visą šį turtą tokį, koks buvo.
Naujiesiems savininkams buvo svarbu išsaugoti vietos autentiškumą, nepataikaujant statybininkų komandai, renkantis medžiagas ar sprendimus, taip pat išlaikyti pagarbą miesteliui, jo gyventojams, jų pastatams ir nepažeisti aplinkos.
Architektai seną daržinę pavertė įėjimu į vilą, palikdami nepakeistas jos sienas, grindis ir lubas. Atvykę į šią vilą, svečiai iš autentiškos ir primityvios daržinės persikelia į modernų, atvirą bei svetingą pastatą. Modernumas prasideda nuo visiškai atviro betoninio tunelio, vedančio į naująjį pastatą, su atviromis nišomis, kad į jį patektų kuo daugiau dienos šviesos.
Vila turi gaubtą vietiniu kvarcitu dengtą fasadą, pro kurio didžiulius langus atsiveria puikūs vaizdai.
Pastato vidų architektai suprojektavo taip, kad dienos šviesos tektų kiekvienam kambariui ir iš visų jų atsivertų vaizdinga panorama.
Statydami namą statybininkai netyčia iškirto šulinį ir architektai nutarė tuo pasinaudoti. Jie sujungė šulinį su nuolatiniu geriamojo vandens šaltiniu, įrengtu vilos kiemelyje.
Siekdami išvengti per daug šiuolaikinio dizaino detalių tradicinėje aplinkoje, architektai nusprendė taip įkomponuoti dviejų aukštų išgaubtos elipsės formos gyvenamą pastatą, kad, atrodo, jog jo apskritai nėra. Rezultatas išėjo įspūdingas: pastatytas vos išoriškai matomas pastatas, o architektūrinis poveikis aplinkai padarytas didžiulis.
Nuotr.: Iwan Stoecklin
