Ar esate patyrę meno ir skonio dermę? Kai akys džiaugiasi išskirtiniais dizaino sprendimais, spalvų ir formų kompozicijomis, nosį maloniai kutena natūralūs, neatrasti kvapai, o gomurys sąla nuo netikėtų skonio derinių? Tokias patirtis kuria pačioje Vilniaus širdyje, barokiniuose Pacų rūmuose, įsikūrusi desertinė „Café de Pacai“.

Nauju kultūros adresu Lietuvoje pristatoma kavinė formuoja rafinuotos konditerijos standartus pasauliniu mastu. Čia lankytojai kviečiami peržengti konditerijos ribas ir mėgautis menu plačiąja prasme – nuo ne vieną „Michelin“ žvaigždutę pelniusių restoranų konditerio, pagrindinio kavinės šefo Evaldo Juškos rankose gimstančių desertų kaip meno objektų iki unikalaus kavinės interjero bei žymiausių Dubajaus dizainerių kurtų vitrinų.

Su desertinės „Café de Pacai“ įkūrėjais ir architektais kalbėjomės apie emocinę kavinės architektūrą, kūrybos procesą ir siekį būti vienu žingsniu priekyje.

Subtilus ritualas

„Café de Pacai“ gimė su ambicija lankytojus priartinti prie meno patirčių ir į rinką atnešti visiškai naują kavinės, kaip šiuolaikinio meno ir kultūros objekto, konceptą.

„Mūsų vizija – formuoti naujus rafinuotos konditerijos standartus pasauliniu mastu. Ši erdvė kviečia per subtilų ritualą – pokalbius, desertą ir kavą – prisiliesti prie Pacų istorijos ir pajusti šiuolaikinės kultūros pulsavimą“, – pasakoja viešbučio PACAI vadovė Rūta Pulkauninkaitė-Macikė.

Pasak R. Macikės, desertinės patalpas projektavusiems architektams buvo keliamas tikslas sukurti erdvę, kuri būtų žingsniu priekyje panašių projektų srityje, o visas procesas nuo pirmųjų idėjų vystymo truko apie dvejus metus.

Žingsnis priekyje šį iššūkį įgyvendinti pasiryžusiems studijos „Yes.design.architecture“ architektams reiškė orientaciją į sąmoningą minimalizmą ir patirtį. Pasak jų, projekto įgyvendinimas tikrai nebuvo lengvas ir paprastas.

„Kuriant šį interjerą buvo labai svarbu neapkrauti erdvės ir nesiekti maksimalaus sėdimų vietų skaičiaus. Norėjome, kad žmonės čia ateitų ne skubėti, o pabūti – bendrauti, ragauti, pajusti meną ir aplinką. Manome, kad būtent tokia kryptis – orientuota į patirtį, o ne kiekybę – gali formuoti naują estetinį ir architektūrinį kavinių standartą Lietuvoje“, – akcentuoja „Yes.design.architecture“ studijos architektė Greta Valikonė.

Emocinė architektūra

Tiek žvelgiant į vitrinas, tiek dairantis kavinės viduje neapleidžia jausmas, kad viskas čia susilieja į nuostabią sinergiją: unikalių formų desertai įsitaisę magiškos šviesos vitrinose, kurios leidžia lengvai apsigauti – gal patekai į galeriją ar juvelyrikos saloną? Lankytojus apsupa švelni šviesa ir jauki šiluma, akys bėgioja XVI amžių menančiais skliautais, išlikusiais tapybos fragmentais.

Architektai pasakoja, kad tiek paviršių apdaila, tiek baldai, apšvietimas, funkcinės desertų vitrinos buvo projektuojami labai individualiai, nesivadovaujant standartais arba juos keičiant.

„Galima sakyti, kad kaip kiekvienas rankų darbo kavinės desertas yra meno kūrinys, taip ir interjeras bei jo elementai projektuoti, sukurti ir parinkti visiškai individualiai. Vienu didžiausių projekto iššūkių tapo baldų pasirinkimas. Atsisakėme greitų, masinių sprendimų ir ieškojome tokių, kurie būtų ne tik estetiški, bet ir itin kokybiški, patogūs, ilgaamžiai ir leistų jautriai atliepti istorinę architektūrą bei erdvės charakterį“, – sako G. Valikonė.

Pasak jos, „Café de Pacai“ kruopščiai atrinktos skulptūros, meno objektai ir dekoratyviniai elementai kuria galerijos pojūtį, o projekto ašimi tapo šviečiančios onikso akmens salos, skirtos desertams, – ne tik funkcinis, bet ir emocinis interjero centras.

„Baigę visus statybinius darbus pajutome, kad ir rūsio erdvėje trūksta paskutinio akcento. Taip gimė fontano idėja. Šis elementas įneša ramybės pojūtį ir kontrastuoja su nuolatiniu miesto skubėjimu“.

Praeivių dėmesį traukia ir unikalios „Café de Pacai“ vitrinos, sukurtos Dubajuje garsios dizaino studijos „Studio Morcos“ dizainerių Nataly Morcos ir Leily Hud. Vitrinos kūrybinė idėja gimė iš siurrealizmo, kuriam būdingi preciziški simboliai emocijai perteikti. Centriniu vitrinos elementu tapo kiaušinis – gimimo, transformacijos ir tęstinumo simbolis, o tarsi iš dangaus krintantys, tačiau gravitacijos jėgai atsispiriantys įmantrūs indai kuria sustabdyto judesio įspūdį – akimirką, kuri gali bet kada pasikeisti.

Desertinės „Café de Pacai“ erdvė ir aplinka – tarsi meninis gestas, paprastą akimirką paverčiantis ypatinga. Susitikime nauju kultūros adresu Vilniuje.

Teksto autorė Gabija Vaičeliūnaitė