Betonas, asfaltas ir trinkelės miestus paverčia karščio salomis, o netinkamai parinkti augalai gali didinti alergijos riziką. Vis dėlto sprendimas dažnai yra visai šalia – medžiai, krūmai ir natūralios ekosistemos, kurios gali vėsinti miestą, valyti orą ir gerinti gyvenimo kokybę. Kaip turėtų keistis miestų planavimas ir kokios klaidos daromos šiandien, pasakoja Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro doktorantė, kraštovaizdžio architektė Rasa Laurinavičienė.
Didžiausios želdynų planavimo klaidos
R. Laurinavičienė pabrėžia, kad šiuo metu stebime tam tikrą lūžio tašką, kai iš „euroremontinio“ požiūrio, kai želdynai buvo tik dekoratyvus priedas, judama link suvokimo, kad tai – kritinė miesto infrastruktūra.
„Viena didžiausių klaidų išlieka fragmentiškumas, kai želdynai planuojami kaip atskiros salelės, o ne vientisas tinklas. Taip pat vis dar per mažai dėmesio skiriama biologinei įvairovei ir augalų įtakai žmonių sveikatai, pavyzdžiui, neįvertinamas jų sukeliamas alerginis fonas“, – pastebi tyrėja.
Nemažiau svarbu ir tai, kad dažnai pasirenkamos augalų rūšys, kurios gražiai atrodo nuotraukose, bet nėra atsparios vietiniam mikroklimatui ar druskoms žiemą.
„Šiemet pirmą kartą po ilgo laiko turėjome žiemą, kai dideli šalčiai laikėsi eilę naktų, o kelių barstymas druskomis tęsėsi daug ilgiau nei įprastai. Druska yra herbicidas, kuris pažeidžia medžių šaknis ir trukdo pasisavinti vandenį. Tad pastebiu tam tikrą dichotomiją, kai viena ranka miesto medžiai yra sodinami, o kita naikinami naudojant druską. Skandinavija yra geras pavyzdys, kaip naudojant kitokio tipo druskas ir skaldelę, galima prižiūrėti ir kelius, ir medžius“, – sako R. Laurinavičienė.
Lietuvos miestuose vis dar dominuoja estetinė želdynų funkcija, tačiau klimato krizė diktuoja naujas taisykles. Klimato kaitos kontekste prioritetas turi tekti funkcionalumui – augalai privalo padėti miestui išgyventi ekstremalias orų sąlygas.
„Architektai paprastai orientuojasi į formą, verslas į kvadratinių metrų pelningumą, o gyventojams svarbi jų gyvenimo kokybė. Toks išskaidytas požiūris tampa prabanga, kurios negalime sau leisti. Želdynai privalo teikti ekosistemines paslaugas: vėsinti orą, sugerti liūčių vandenį ir valyti taršą“, – sako mokslininkė.
Suderinti architektų, verslo ir gyventojų interesus įmanoma tik per ankstyvąjį dialogą ir edukaciją. Esminis raktas yra supratimas: želdynai nėra išlaidos, tai – vertės kėlimas.
„Kalbėdama su nekilnojamo turto vystytojais pastebiu, kad želdynai visada yra įtraukiami kaip išlaidos. Tai nėra visai teisinga, nes projekto vystymo etape šios išlaidos gali padėti pritraukti pirkėjų srautus, taip pabranginant kvadratinį metro kainą name. Žmonės nenori gyventi betono džiunglėse, jie nori turėti didesnę ar mažesnę žalią oazę kažkur netoliese“, – pažymi tyrėja.
Mokslininkės atliekami tyrimai leis įvertinti augalų rūšių įtaką oro kokybei
R. Laurinavičienės rengiamos disertacijos tikslas yra išsiaiškinti, kaip skirtingos augalų rūšys ir jų deriniai miesto sąlygomis veikia oro kokybę aeroalergenų atžvilgiu.
„Ore mes turime ne tik žiedadulkes, bet ir pelėsinių grybų sporas ir net mikroplastiką. Medžiai yra mūsų sąjungininkai kovoje su karščiu, tačiau kai kurios specifinės jų rūšys daliai gyventojų tampa rimtu iššūkiu. Taip pat reikia turėti galvoje, kad miesto tarša ir kietosios dalelės dažnai modifikuoja žiedadulkių paviršių, padarydama jas dar stipresniais alergenais“, ‒ pasakoja tyrėja.
R. Laurinavičienė atlieka mokslinius tyrimus, kurių metu vertinamas dažniausiai miestuose sodinamų medžių bei krūmų žiedadulkių gausumas ir jų gebėjimas provokuoti alergines reakcijas.
„Siekiu sukurti metodiką, kuri leistų miestų planuotojams bei kraštovaizdžio architektams dar projektavimo stadijoje įvertinti būsimą erdvės „alerginį krūvį“. Tai ypač aktualu šiandien, kai sergančiųjų alerginiu rinitu ir astma skaičius drastiškai auga. Moksliniais duomenimis pagrįstas augalų parinkimas gali padėti sukurti miestą, kuriame būtų išlaikyta biologinė įvairovė ir kuris būtų saugus visiems jo gyventojams, nepriklausomai nuo jų sveikatos būklės“, – pasakoja mokslininkė.
Žiedadulkės mieste: nuo vienarūšių želdynų iki „botaninio seksizmo“
Planuojant želdynus alergijų riziką galima sumažinti išlaikant biologinę įvairovę: kuo daugiau skirtingų rūšių auga vienoje vietoje, tuo mažesnė konkretaus tipo alergenų koncentracija ore.
„Reikėtų vengti sodinti didelius vienarūšius masyvus tų augalų, kurie pasižymi aukštu alergeniškumu. Tačiau net ir mažiau alergeniški augalai, susodinti į didelį masyvą, sukelia netinkamą aplinką alergiškiems žmonėms. Vienas iš pavyzdžių – Vilniuje esantis Liuteronų sodas, didžioji dalis jo augalų yra paprastieji klevai. Tokiuose vienos rūšies augalų masyvuose lengviau plinta ir ligos bei įvairūs kenkėjai“, – pastebi mokslininkė.
Nemažiau svarbu kurti daugiasluoksnius želdynus, imituojant natūralias gamtines ekosistemas. Krūmų ir aukštų žolinių augalų želdynai veikia kaip fizinis filtras, kuris sulaiko gatvės dulkes ir žemai sklandančias žiedadulkes.
„Gamtoje nerasime vietos, kur medžiai ar aukšti krūmai augtų apipilti pušų ar kitokių žievių mulču. Viskas auga sluoksniais, pradedant drėgmę išlaikančiomis samanomis, aukštesniais krūmais ir baigiant didžiuliais medžiais. Tokia ekosistema sulaiko drėgmę, lemia geresnę augalų šaknų sistemą ir padeda sulaikyti oro taršą“, – pasakoja tyrėja.
Miestuose didžiausią alerginį krūvį sukuria anemofiliniai (vėjo apdulkinami) augalai, barstantys didelius kiekius smulkių žiedadulkių. Tarp labiausiai alergijas sukeliančių medžių yra beržai, alksniai, lazdynai, taip pat kai kurios invazinės rūšys, pavyzdžiui, uosialapis klevas.
„Kartais atsiranda tam tikra priešprieša, nes plačiai kalbama apie vietinių, o ne svetimžemių augalų pasirinkimą miestų apželdinimui. Tad beržas, alksnis ir lazdynas ir yra vietiniai augalai, bet ar tikrai puikiai tinkantys šiai užduočiai? Tuo tarpu entomofiliniai (vabzdžių apdulkinami) augalai (pvz., liepos), kurių žiedadulkės yra stambios, lipnios ir sunkios, nesklando ore dideliais atstumais, tad yra saugus pasirinkimas miestui“, – sako mokslininkė.
Alergijas gali sukelti ir kai kurie migliniai augalai bei piktžolės, tad čia grįžtame prie diskusijos apie natūralias, nešienaujamas pievas mieste. „Galėtume vardinti daugybę priežasčių, kodėl nereikėtų šienauti šių pievų. Bet kalbant apie alergijas, po beržo ir alksnio, labiausiai alergizuojantys yra miglinių šeimos augalai. Todėl nepjaunamų pievų teritorijas reikia numatyti atsižvelgiant į šį faktorių ir vengti jų šalia pėsčiųjų ir dviračių takų“, – pažymi R. Laurinavičienė.
Dar viena problema – taip vadinamas „botaninis seksizmas“. Miestuose neretai renkamasi sodinti tik vyriškos lyties augalus – jie neveda vaisių, tačiau būtent jie gamina žiedadulkes, o to rezultatas – milžiniška žiedadulkių koncentracija ore.
„Šiltesniuose kraštuose apželdinimui plačiai naudojami ginkmedžiai, sodinant tik vyriškos giminės augalus. Moteriški augalai brandina vaisius, kurie nukritę ant šaligatvio skleidžia nemalonų kvapą, tad tokių medžių vengiama“, – teigia tyrėja.
Pasak R. Laurinavičienės, svarbu ne drausti, o diversifikuoti, kad viena rūšis netaptų dominuojančiu alergenų šaltiniu. Atsakingas rūšių pasirinkimas yra paprasčiausias būdas mažinti alerginį foną. „Siekiant palengvinti alergiškų žmonių kasdienybę, labai praverstų interaktyvus Vilniaus miesto žemėlapis, kuriame būtų sužymėta, kuriose vietose alerginis fonas yra padidėjęs skirtingais metų mėnesiais“, – sako ji.
Medžiai – natūralūs miesto kondicionieriai
Miesto karščio salos yra reiškinys, kai urbanizuotos teritorijos dėl asfalto, betono ir tamsių stogų sugeria šilumą ir tampa keliais laipsniais šiltesnės nei aplinkinės rečiau apstatytos ar užmiesčio vietovės.
„Tai tampa rimta problema, nes didėjantis karštis tiesiogiai koreliuoja su padidėjusiu mirtingumu, širdies ir kraujagyslių ligomis bei pablogėjusia miego kokybe. Naktimis miestas nespėja atvėsti, todėl gyventojai patiria nuolatinį terminį stresą“, – atkreipia dėmesį mokslininkė.
Jau šiandien Lietuvos savivaldybės ruošia žalinimo planus ir karščio salų žemėlapius, kad išvengtų per didelės temperatūros miesto aikštėse ir kitose gyventojų dažnai lankomose vietose.
„Vis dažniau karščio salos susiformuoja ne tik tankiai apstatytuose didmiesčiuose, bet ir mažesniuose miestuose. Jų pagrindinėms aikštėms tapus „trinkelių dykyne“, net ir šalia įrengti vėsinantys ir akiai patrauklūs fontanai, nebepritraukia žmonių karštą vasaros dieną. Tad tikriausiai sulauksime laiko, kai trinkelės bus keičiamos augalais, vėsinančiais ir gryninančiais orą“, – sako tyrėja.
Karščio salos taip pat didina energijos suvartojimą kondicionavimui, o tai sukuria uždarą ratą: daugiau kondicionierių išmeta daugiau šilumos į lauką.
„Miestuose, kur mažai žalumos, temperatūros skirtumas gali siekti net 10-12 laipsnių. Tai nėra tik diskomforto klausimas – tai visuomenės sveikatos ir ekonomikos iššūkis. Dalis miestų labai sparčiai tankėja ir kvadratinis metras nekilnojamojo turto tampa svarbesnis už žalias erdvės. Jei nieko nedarysime, po 20 metų kai kurie mūsų miestų centrai vasaromis taps tiesiog netinkami gyventi dienos metu“, – pastebi tyrėja.
R. Laurinavičinės teigimu, visai neprastas bio-kondicionierius vasarą yra seni, brandūs medžiai su tankia laja. Jie meta šešėlį, garina vandenį ir vėsina orą. „Teigiama, kad vienas brandus medis gali vėsinti orą taip pat efektyviai, kaip dešimt pramoninių kondicionierių. Tik klaidinga manyti, kad išrovus vieną brandų medį ir pasodinus 10 jaunų, turėsime tą patį efektą. Akivaizdu, kad jų laja yra ženkliai mažesnė, bet dar svarbiau tai, kad pasodinus juos karščio saloje, tik maža dalis jų prigis ir toliau augs“, – sako tyrėja.
Ateities mieste ‒ apželdinti fasadai ir stogai bei lietaus parkai
Pasak R. Laurinavičienės, idealus ateities miestas turėtų atrodyti kaip „miestas-kempinė“ ir „miestas-miškas“ viename, kuriame riba tarp architektūros ir gamtos išsitrynusi. Ji viliasi, kad po 20-30 metų želdynai bus ne tik parkuose, bet ir ant dažno stogo, fasado ar balkono.
„Daugiabučio fasadų apželdinimas vijokliais pagerina pastato efektyvumą ir padeda taupyti elektros energiją tiek vėsinant pastatą vasarą, tiek šildant pastatą žiemą dėl susidarančio oro tarpo“, – pažymi mokslininkė.
Tinkamai suprojektuoti žalieji stogai, apželdinti augalais, padeda kontroliuoti lietaus vandenį per liūtis ir įsisavinti reikiamą kiekį, o likusį pamažu atiduoti į dirvožemį.
„Jeigu žaliasis stogas yra ekstensyvus (užsodintas šilokų ar kitokių augalų kilimu), žalia, laidi jo danga padeda surinkti kritulius ir juo lėtai nuo pastato nukreipti, kad ir į šalia namo esančių želdynų laistymą. Bet egzistuoja ir intensyvaus žaliojo stogo konceptas, kai stogas yra paverčiamas didele terasa su krūmais, medžiais ir kitokiais augalais, kurie auga ant perdangų. Tik tokį sprendimą pastato vystytojai turi numatyti dar projektavimo etape ir pasirinkti pakankamo tvirtumo pastato konstrukcijas“, – sako R. Laurinavičienė.
Mokslininkės projektuojamame ateities mieste gatvės turėtų būti pavėsingos, o asfalto ir betono trinkelių plotus pakeisti laidžios dangos ir lietaus sodai – visur, kur įmanoma, želti augalai, sugeriantys liūčių vandenį.
„Labai svarbu atverti kuo daugiau atviro, laidaus grunto plotų. Asfaltas yra didžiausias šilumos akumuliatorius, todėl jį reikia keisti laidžiomis dangomis arba veja. Lietaus vandens surinkimas yra neatsiejamas nuo kovos su karščiu. Labai geras sprendimas miestui yra taip vadinami lietaus sodai, kai iš dauboje esančių vietų, paklojus tinkamus drenažinius vamzdžius, krituliai yra nuvedami į plotą, apželdintą tinkamais augalais. Tai leidžia neapkrauti nuotekų sistemos, o parinkus tinkamus augalus, gerinti oro kokybę mieste“, – sako tyrėja.
Žalesnis miestas prasideda nuo mažų sprendimų
Paklausta apie veiksmus, kurių turėtume imtis, norėdami gyventi žalesniame mieste, mokslininkė pabrėžia, kad, visų pirma, reikia nustoti naikinti tai, ką turime. Išsaugoti vieną brandų medį yra dešimt kartų vertingiau nei pasodinti penkis sodinukus.
„Savivaldybės turėtų skubiai peržiūrėti želdynų normas ir pradėti „išasfaltavimo“ procesus ‒ kur nereikia automobilių ar intensyvaus vaikščiojimo, turi atsirasti želdynai. Taip pat peržiūrėti želdynų valdymo strategijas ir į jas įtraukti sveikatos kriterijus, ypač miesto žaliųjų erdvių alergeniškumo vertinimą. Būtina keisti požiūrį į vejas – leisti joms virsti natūraliomis pievomis ten, kur tai įmanoma, taip skatinant biologinę įvairovę. Nekilnojamo turto projektų vystytojai turėtų daugiau koncentruotis ne tik į kvadratinius metrus, bet ir kokybiškų želdynų planavimą bei tolimesnę priežiūrą“, – vardija R. Laurinavičienė.
Gyventojams irgi tenka labai svarbi užduotis – vengti invazinių ar stipriai alergiškų rūšių, kurti žaliąsias salas balkonuose, nenaudoti cheminių trąšų.
„Visas miestas žaliosiomis jungtimis per parkus, gatves ir balkonus turi būti sujungtas į žaliąjį tinklą, taip vadinamą ekologinę brastą. Maži kolektyviniai veiksmai šiandien nulems, ar mūsų miestai bus gyvybingi po kelių dešimtmečių. Labai svarbu keisti mentalitetą: medis nėra šiukšlintojas lapais, jis yra deguonies ir vėsos tiekėjas. Kaip sakoma – geriausias laikas pasodinti medį buvo prieš 20 metų, antras geriausias laikas yra šiandien“, – teigia R. Laurinavičienė.
