Medinės pirtys – atgaiva kūnui ir sielai
Pasak J. Klimavičiaus, rąstinėje pirtyje medis absorbuoja garų perteklių ir automatiškai palaiko pastovią drėgmę bei neleidžia patalpos viduje kauptis angliarūgštei. Medžiui būdingas mažas šilumos laidumas: prilietus šaltą ar gerokai įkaitusį medį, nejaučiamas pernelyg didelis šaltis ar deginamas karštis. Medis turi gerą šilumos kaupimo ir išlaikymo savybę. Mediena sukuria estetišką ir patrauklią, šiltą, malonią aplinką, todėl karkasinės ir rąstinės pirtys statomos iš medžio.
J. Klimavičius sako, kad rąstinės pirtys gali būti statomos iš mašinomis apipjaustyto tašo arba iš klijuoto tašo. Rąsto pjaustymas – procesas, kurį reikia atlikti tiksliai, profesionaliai ir kruopščiai, tad geriausiai tai gali padaryti patyrę darbuotojai. Nuo tašo apdirbimo tikslumo priklauso, ar pirties viduje laikysis šiluma. Šiuo metu pirtis populiaru statyti iš mašinomis apdirbtų rąstų. Jie supjaustomi ir išdžiovinami taip, kad drėgmė juose būtų pasiskirsčiusi tolygiai ir siektų 12–18 %. Tašams suteikiama taisyklinga forma, atliekami specialūs sukirtimo darbai, tuomet jau galima iš jų ręsti medinę pirtį.
„Medines pirtis galima statyti ir iš klijuoto tašo, pagaminto iš specialiai apdirbtų lentų. Klijuotas tašas yra labai tvirtas, jo eksploatacinės charakteristikos lenkia tokias medžiagas kaip plytos ar betonas. Klijuotas tašas gerai izoliuoja šilumą, yra atsparus vėjui (nereikia papildomo apšiltinimo ir izoliacijos), taip pat jis atsparus puviniui, gamtos poveikiams (nesideformuoja). Pirtis iš klijuoto tašo – senų tradicijų ir šiuolaikinių technologijų rezultatas“, – paaiškina J. Klimavičius. Pastaruoju metu labai populiarios pirtys iš dvigubo tašo, sienų vidus pripildomas ekovatos. Taip pasiekiamos reikiamos pastato šiluminės charakteristikos, o techninės galimybės leidžia rinktis tašo ir užpildo tarp sienų storį.
Lengvi, dailūs ir jaukūs sodo namai
Sodo namai – lengvi, dailūs ir labai jaukūs. Jie tinka bet kokiam landšaftui ir gali būti naudojami kaip pagrindinis gyvenamasis būstas. Nuolat pašėlusiu ritmu gyvenančiam žmogui būtina atitolti nuo miesto triukšmo ir pailsėti, tad nieko nestebina, kad daugeliui žmonių tokia poilsio vieta tampa užmiesčio sodo namas. Kai siekiama atsipalaiduoti, namas turi būti jaukus, komfortiškas, šiuolaikinis, patvarus ir džiuginantis akį.
J. Klimavičius įsitikinęs, kad mediniai sodo namai puikiai patenkina visus minėtuosius reikalavimus. Nuo seno jie populiaresni nei plytiniai ir betoniniai statiniai. Taip yra dėl keleto priežasčių, bene svarbiausios – medžio ekologiškumas ir švarumas. Medis yra natūrali, ekologiškai švari statybinė medžiaga, todėl tokiuose namuose itin lengva kvėpuoti. Nameliuose iš medžio visada komfortiška ir jauku, o pats namelis – ekonomiškas ir praktiškas. Medis yra kur kas lengvesnis nei betonas ar plyta, tad medinis sodo namas gali būti statomas ant bet kokio fundamento ir netgi tokiose vietovėse, kur plytinio namo statyba būtų negalima.
Neabejotinas medinių sodo namelių pranašumas, anot J. Klimavičiaus, yra surinkimo greitis ir nedidelė kaina. Lengvoms medinių sodo namų konstrukcijoms nebūtini solidūs pamatai, o jų instaliacijos ir montavimo darbai užtrunka vos keletą dienų.
Dažniausiai sodo namui statyti naudojama spygliuočių mediena. Sakų kvapas, atviros verandos ir mansardos, ekologiškai švarios, „kvėpuojančios“ sienos leidžia mėgautis visu užmiesčio grožiu ir netrukdomiems ilsėtis.
Populiariausios medinės lauko pavėsinės
Pasak J. Klimavičiaus, lauko pavėsinės puikiai papildo sodo landšafto visų elementų harmoniją – be jų sodas ar sklypas dažnai gali atrodyti neužbaigtas. Lauko pavėsinės gali būti pastatytos iš įvairių medžiagų – plytų, kaustyto metalo, rąstų ir kt., tačiau populiariausios – medinės pavėsinės.
Pavėsinės dažniausiai statomos tokioje vietoje, kur daug žalumos, gėlių. Gerai, kai pavėsinę nuo vėjų uždengia kalvos šlaitas arba medžių laja, o šalia įrengta žaidimų aikštelė arba nedidelis vandens telkinys. Pavėsinę lauke gali supti spygliuočių ar akmeningas sodas, rožynas, vaiskrūmiai ar laukiniai augalai. Tam išauginamos specialios žaliosios zonos, nuolat žydinčių gėlių lysvės ir netgi kiniški ar japoniški sodai, pastaraisiais metais tampantys vis populiaresni. J. Klimavičius atkreipia dėmesį, kad vietą pavėsinei reikėtų parinkti tokią, kur neprasiskverbia pašalinis triukšmas, dulkės, nepatenka automobilių išmetamųjų dujų. Pravartu pavėsinę nuo bendrojo naudojimo kelių atitverti gyvatvore iš įvairių augalų, vijoklių.
Paprastai pavėsinė statoma toje sklypo vietoje, iš kur atsiveria pats geriausias vaizdas į aplinką ir gražiausias vietas. Tačiau ir pati pavėsinė turi būti matoma iš bet kurios sodo vietos. Nevertėtų statyti pavėsinės „plikoje“ aikštėje. Patogiausios vietos – sklypo kampuose, prie sklypo ribos, taip pat šalia įėjimo į sklypą ar šalia tvenkinio. Geriausia, kai pavėsinė ir namas yra vieno lygio vietose. Jei sklypas kalvotas, pavėsinę galima įrengti ties apatiniu namo aukštu arba, jei pavėsinė yra ant kalvos, pastatyti laiptus, kuriais galima į ją patekti.
Populiarūs ir garažai ar pavėsinės automobiliams, nes mašinos mediniuose garažuose geriau išsilaiko, išvengiama korozijos.
Renginio svečiai vaišinosi „Jacob’s Creek Pinot Noir“ putojančiu vynu, skanavo „Dangiškų migdolų“ saldėsių, ragavo pramogų banko „Nesė“ restorano „White House“ užkandžių, gėrė „Skanios kavos“ kavą ir „Tichės“ mineralinį vandenį.
