Visame pasaulyje ir Lietuvoje vis garsiau kalbama apie būtinybę išsaugoti miškus. Ir, nors kartais miškų iškirtimo problemą bandoma užgniaužti, priskiriant ją paprasčiausiai beprasmei isterijai, oficialūs skaičiai rodo, kad iš tikrųjų ji egzistuoja.
Pasaulio gamtos fondo (WWF) duomenimis, kasmet maždaug 13 mln. ha miškų išnaikinama dažniausiai tam, kad išvalytas žemės plotas būtų panaudotas kitiems tikslams: miestų ir jų priemiesčių plėtrai, keliams tiesti ar transporto aikštelėms įrengti. Tačiau be paliovos kirsdami miškus savo reikmėms patenkinti mes kenkiame savo planetai ir jos ekosistemoms.
Didėjant susirūpinimui Žemės gerove, pastaruoju metu vis dažniau linksniuojama sąvoka „kraštovaizdžio atkūrimas“ (angl. landscape restoration) neretai susiaurinama iki termino „miškų kraštovaizdžio atkūrimas“. Tad ką gi šios sąvokos reiškia?

Kraštovaizdžio atkūrimas apibrėžiamas, kaip suplanuotas procesas, kuriuo siekiama atkurti ekologinį vientisumą ir padidinti žmonių gerovę ten, kur buvo sunaikinti miškai ar sumenkinti miškingi kraštovaizdžiai. Tai – ne vien naujų medžių sodinimas vietoje iškirstų, bet ir sėkmingas ekosistemų atkūrimas didelėse teritorijose, ne tik atskiruose mažuose sklypuose. Atkūrimo tikslas – pagerinti vandens kokybę, iš naujo apgyvendinti šiai teritorijai būdingas gyvūnų ir augalų rūšis ir padaryti dirvą palankesnę augalams augti.
Kraštovaizdžio atkūrimo idėja sužavėjo daugybę žmonių visame pasaulyje, pasiruošusių finansiškai paremti šiuos procesus ar prisidėti prie to kaip savanoriai. Tačiau, ekspertų teigimu, dar reikia daug nuveikti, prieš pradedant iš peties atkūrinėti laukinę Žemės gamtą, pavyzdžiui, sumažinti neatsinaujinančios energijos, toksinių produktų naudojimą ir susitelkti į pažeistos aplinkos atkūrimą.
Raginimas atkurti kraštovaizdį gali nuskambėti kaip dar vienas priminimas išsaugoti drėgnas atogrąžų girias, bet tai nebūtinai yra taip platu. Pagaliau ne tik atogrąžų miškai nukenčia nuo žmonių veiklos. Tai gali būti ir greta mūsų esantis miškas ar parkas.

Miškai ir laukinė gamta – ne tik gražus vaizdas mūsų akims ar, kaip dažnai sakoma, – Žemės plaučiai. Tai – ir vertingas gamtinis išteklius. Iš miškų mes gauname ne tik medienos, maisto produktų, vaistinių augalų. Vertinga ir tai, kas slypi žemės gelmėse po miško paklote. Štai, kaip nurodo Lietuvos privačių miškų savininkų asociacija: šiuo metu Lietuvoje įvairiu lygiu ištirta 17 rūšių naudingųjų iškasenų, iš kurių 9 rūšys (klintis, dolomitas, smėlis, žvyras, molis, kreidos mergelis, durpės, sapropelis ir nafta) – eksploatuojamos. Daugiausia tai statybinių medžiagų pramonei ar keliams tiesti skirtos naudingosios iškasenos, kurios pagal sunaudojamą kiekį ir ekonominę vertę yra vienos svarbiausių.

Jau susikūrė pasaulinis judėjimas žmonių, skatinančių atkurti kraštovaizdžius. Bet geriausia ne juos atkurti, o tiesiog pasistengti išsaugoti. Tai galima padaryti ir gana paprastomis priemonėmis.
Pavyzdžiui, reikėtų prisiminti vertybes, kurias mums diegė dar vaikystėje, tokias kaip dalijimasis. Tarkime, du greta esantys biurų pastatai gali dalintis ta pačia automobilių statymo aikštele: tai naudinga ne tik pastatų savininkams, bet ir Žemei. Įrengus automobilių stovėjimo aikšteles taip, kad erdvė būtų kuo efektyviau išnaudota, galima ne tik sumažinti išlaidas, bet ir užimti mažiau vertingos teritorijos.
Kitas svarbus dalykas – rūšiavimas. Pavyzdžiui, naujų pastatų statytojai skatinami naudoti produktus, pagamintus iš perdirbamų žaliavų, kurių rinkoje netrūksta. Aplinkai palankios statybinės medžiagos kuriamos daug kur pasaulyje, taip pat ir Lietuvos Gedimino technikos bei Kauno technologijos universitetuose. Jos buvo panaudotos ir statant ne vieną objektą mūsų šalyje.
Nauja tendencija – išmanioji miestų plėtra. Tai – priemiesčių plėtros sulėtinimas, gerinant sąlygas žmonėms ten, kur jie jau gyvena, užuot skatinus keltis į anksčiau neapgyvendintas teritorijas.
Taigi kraštovaizdžio išsaugojimas priklauso nuo mūsų ir mes kiekvienas privalome dėti visas pastangas, kad jo nesunaikintume. Juk ne veltui kažkada Mohandas Gandhi’is yra pasakęs: „Būk pats tas pokytis, kurį nori matyti pasaulyje.“