Šiuolaikinė miesto transporto ir pėsčiųjų infrastruktūra – tai išmanus, integruotas ir tvarus tinklas, orientuotas į funkcionalumą, greitį bei mažesnį poveikį aplinkai. Jis užtikrina saugesnį eismą, suteikia naujų spalvų miesto identitetui ir netgi buria bei stiprina bendruomenę.

Autorė: Neda Žvybienė

Tai – antroji straipsnio dalis. Pirmąją dalį skaitykite čia

Prie potvynių prisitaikanti prieplauka Brukline

Architektai Ruxuanas Zhengas ir Haoyuanas Wangas Bruklino „Canarsie“ prieplauką įsivaizduoja kaip prie potvynių prisitaikančią miesto kilpą, todėl savo projektą taip ir pavadino – „City on the Loop“ („Miestas kilpoje“). Apibendrinę naujus architektūros, infrastruktūros ir atsparumo klimato kaitai poreikius, jie siūlo Niujorko megapolio pakrantės ruožą paversti prie potvynių prisitaikančia zona, kurioje daugiausia dėmesio skiriama infrastruktūrai ir susisiekimui su atokesniais rajonais.

Pirmuoju „City on the Loop“ etapu numatyta rekonstruoti greitkelį „Belt Parkway“ ir pastatyti virš jo naują gyvenamųjų namų bei transporto stuburą, kurio konstrukcijos minimaliai veiktų vietos ekosistemą. Antruoju etapu ant naujosios kilpinės konstrukcijos būtų galima statyti dar vieną gyvenamųjų namų, lengvojo geležinkelio ir transporto tinklą, kuris suteiktų gyventojams galimybę efektyviai judėti tarp atokesnių rajonų, užuot gaišus laiką kelionėje per perpildytą miesto centrą. Architektų tikslas – sukurti infrastruktūrą, kuri galėtų būti toliau plėtojama palei greitkelį „Belt Parkway“ formuojant naują pakrantę ir trinant Niujorko rajonų ribas. Trečiuoju projekto etapu numatyta kurti komercinį rajoną, kuris pritrauktų viešąjį gyvenimą prie vandens telkinio.

Kiekvieno projekto etapo sprendiniai grįsti JAV Federalinės nepaprastųjų situacijų valdymo agentūros (Federal Emergency Management Agency, FEMA) prognozėmis apie potvynių lygį prieplaukoje 2050, 2100 ir 2500 metais. Kylant vandens lygiui, kiekviename etape infrastruktūros konstrukcijos būtų plėtojamos vertikaliai, integruojant į aplinką terasas ir pakeltus takus.

Šis projektas dar neįgyvendintas, tačiau jis demonstruoja naują požiūrį į infrastruktūros vaidmenį klimato kaitos sąlygomis ir pateikia idėjų, kaip būtų galima praktiškai mažinti aplinkos keliamą riziką pasitelkiant kelius, tiltus, geležinkelio linijas ir keičiant pakrančių miestų kultūrinį bei erdvinį identitetą.

Architektai siūlo, užuot kovojus su jūra įprastomis užtvaromis, kurti bendro gyvenimo sistemą, kuri vystosi kartu su aplinka. „Jūros lygio kilimą traktuojame ne tik kaip grėsmę, bet ir kaip paskatą iš naujo įsivaizduoti, kaip gyvename, judame ir esame susiję su pakrante. Architektūra gali tapti dinamišku žemės, vandens ir žmonių tarpininku“, – teigia Ruxuanas Zhengas.

Darnaus judumo projektas lisabonos apylinkėse

Siekiant mažinti priklausomybę nuo automobilių ir skatinti sveiką gyvenseną, pasaulyje daug dėmesio skiriama pėsčiųjų ir dviračių kelių infrastruktūrai.

Kraštovaizdžio architektūros biuras „Topiaris Landscape Architecture“, Lisabonos apylinkėse suprojektavęs tarpmiestinį pėsčiųjų ir dviračių taką „Loures Riverfront“, įtvirtino svarbų strateginį Portugalijos sostinės planą, kuriuo siekiama sukurti nenutrūkstamą tvarų maršrutą palei Tacho (lot. Tagus, port. Tejo) upės pakrantę. Per saugomas Tacho estuarijos pelkes vingiuojančio pakelto medinio tako ilgis – 6,2 km.

Šis projektas – ne tik Lisabonos jungtis su miesteliu Vila Franka de Šira (Vila Franca de Xira). Tai pavyzdys, kaip ekologišku dizainu galima žmones sudominti gamtos apsauga. Anksčiau Lisabonos apylinkių gyventojai žmonės į darbą sostinėje vykdavo traukiniais ir automobiliais. Vos tik atidarytas, takas iškart tapo kasdiene judėjimo į darbą alternatyva, mažinančia anglies dvideginio emisiją ir teigiamai veikiančia bendruomenes.

Greta tankiai apgyventų Lisabonos rajonų driekiasi druskingos pelkės ir nendrynai, gausūs įvairios floros ir faunos buveinių, todėl projekto kūrėjai taką įsivaizdavo ne tik kaip judumo maršrutą, bet ir kaip tyrimų, gamtos pažinimo bei visuomenės švietimo platformą, padedančią visuomenei suvokti estuarijų ekosistemų biologinės įvairovės išsaugojimo svarbą. Nors pastatytu taku žmonės gali greitai dviračiais pasiekti sostinę, čia sudarytos visos sąlygos stebėti gamtą ir vaikštinėti.

Per 85 ha plotą, kuriame peri gausybė įvairiausių rūšių paukščių, vingiuojantis takas sukonstruotas iš medienos ir pakeltas nuo žemės paviršiaus (vietomis net 1–5,5 m), kad netrikdytų potvynių ciklo. Takas yra 3,5 m pločio, todėl jame patogiai telpa ir pėstieji, ir dviratininkai. Maršrute įrengta 12 medinių tunelių-pavėsinių, kurios suteikia prieglobstį karštomis dienomis ir prapliupus lietui. Taip žmonės skatinami, užuot skubėjus iš taško A į tašką B, sustoti ir pasižvalgyti, pastebėti paukščius, pailsinti žvilgsnį upės tėkmėje, panirti į pelkių garsus. Beje, kraštovaizdžio architektai tyčia vengė tiesių linijų, projektavo švelniai vingiuotą maršrutą, kad būtų galima stebėti buveines iš skirtingų perspektyvų.

Miesto estetika po žeme Turine

Palyginti su automobiliais, metro labiau prisideda prie darnios miesto plėtros – jis mažiau teršia atmosferą ir skleidžia mažesnį triukšmą, tačiau šiuolaikinėms metro stotims to per maža: jos projektuojamos kaip meno objektai, švaros bei tvarkos, modernaus miesto įvaizdžio pavyzdžiai.

Italijos miestą Turiną istoriškai formavo tėkmė – nuo Po ir Doros upių iki 18 km portikų (arkadų), skirtų pėstiesiems. „Projektuodami naująją metro liniją „Turino 2“, norėjome sukurti daugiau nei transporto sistemą. Mes siekėme interpretuoti miesto paveldą. Norėjome suformuoti viso miesto naujus judėjimo ryšius, kurie jungtų Turino istoriją ir ateitį, – pasakoja metro linijos konkursą laimėjusios tarptautinės architektūros ir dizaino studijos UNS įkūrėjas ir vyriausiasis architektas Benas van Berkelis. – Ypač svarbu, kad metro atviros dvasios: jis saugus ir svetingas, su stotimis ir įėjimais, praplečiančiais viešąją erdvę. Kai kuriose vietose parkas susitinka su metro, o infrastruktūra tampa bendros miesto socialinės erdvės dalimi.“

UNS studijos pasiūlytas 2-osios metro linijos projektas buvo parengtas bendradarbiaujant su „Settanta7“, „Mijksenaar“, „Frigorosso“, 3BA ir WSP. Ši metro linija Turine drieksis apie 27 km ir sujungs šiaurinį priemiestį su pietvakarių rajonais. Maršrutas kirs svarbius mazgus, pavyzdžiui, geležinkelio stotį „Porta Nuova“, iš viso bus 32 stotelės.

Pradiniu projektavimo etapu pasitelkus modulinius sprendinius, pritaikytus skirtingoms vietoms pagal mastelį ir proporcijas, sukurta 10 stotelių, derančių prie miesto architektūros. Turino miestui būdingi santūrūs, aiškios geometrijos pastatų fasadai ir sodresni, detalesni interjerai. Naujoji metro linija kuriama remiantis šiuo kontrastu, pereinant nuo santūraus eksterjero prie svetingesnių ir išskirtinių vidaus erdvių taip, kad būtų aiški tradicinės ir šiuolaikinės architektūros sąsaja su miesto istorija.

Visos metro linijos dizaino kalba formuojama taip, kad būtų paprastai susiejama su aplinka ir lengviau įsimenama. Antra vertus, kūrėjai siekia visoje metro linijoje išlaikyti nuoseklią vizualinę ir erdvinę logiką. Istorinę atmintį su šiuolaikine infrastruktūra susieja teraco įkvėptos grindys ir kelio žymėjimo elementai. Vidaus erdvių ilgaamžiškumą užtikrina patvarios medžiagos, kaip aliuminis, keramika, porcelianas, o dar daugiau komforto suteikia akinimą mažinantis išsklaidytas apšvietimas.

Linija bus visiškai automatizuota (be vairuotojų), joje bus trys dideli persėdimo mazgai ir automobilių stovėjimo aikštelės, kad būtų patogiau derinti keliones automobiliu ir viešuoju transportu. Planuojamas keleivių srautas – iki 36 tūkst. per valandą. Tai reiškia, kad pradėjus veikti linijai mieste gerokai sumažės automobilių spūsčių, o kartu bus mažesnė ir oro tarša.

Dangaus jungtys Šanchajuje

Tankiai apgyventuose pasaulio didmiesčiuose kuriamas trimatis miesto tinklas – pastatai jungiami tiltais danguje. Tokiu būdu mažindamos spūstys gatvėse ir laisvinamos vietos viešosioms erdvėms.

Visame pasaulyje savo darbais garsėjančios architektūros studijos „Jacques Ferrier Architecture“ ir „Sensual City Studio“, vadovaudamosi daugiaaukštės infrastruktūros principais, radikaliai pertvarkė Siudziahui (Xujiahui) rajoną Šanchajuje (Kinija). Prieš pertvarką tai buvo įprastas biurų pastatas su automobilių stovėjimo aikštele tankiai apgyventoje miesto teritorijoje prie jud­riausios Šanchajaus sankryžos. Atlikusi išsamią analizę, jungtinė architektų komanda priėjo išvadą, kad sankryžoje reikia pagerinti pėsčiųjų judėjimą įtraukiant į pokyčius pastato automobilių stovėjimo aikštelę. Taip gimė pakibęs ore projektas „Xujiahui Skywalk“: aštuonių metrų aukštyje virš sankryžos buvo suprojektuoti pėsčiųjų tiltai su apželdintais takais, užtikrinantys patogesnį ir saugesnį susisiekimą tarp tokių miesto objektų kaip bažnyčia, metro ir parkas. Tradicinė penkių aukštų automobilių stovėjimo aikštelė buvo paversta daugiafunkciu miesto oazės centru. Apželdinus fasadą, ji tapo kabančiu sodu, kuris filtruoja rajono orą ir mažina miesto triukšmą.

Modernios „Xujiahui Skywalk“ medžiagos atrinktos pagal tinkamumą sukurti žydinčio balkono mieste atmosferą. Pėsčiųjų takų tinklui panaudotas gelžbetonis ir dekoratyvinės nerūdijančiojo plieno plokštės (jų atspindėjimo koeficientas griežtai reglamentuotas, kad būtų išvengta vairuotojų akinimo ir išlaikyta rajono estetikos dermė). Pėsčiųjų takų paviršius dengtas neslidžia, atmosferos poveikiui atsparia kompozitine danga ir specialia guma, taip užtikrinant saugų judėjimą per lietų. Takus jungia liftai ir eskalatoriai. Objekte įdiegta moderni lietaus nuotekų sistema.