Vertė, pamatuota metrais
Pasak gaisrinės saugos specialisto, kultūros paveldo pastatai nėra kuo nors labiau ypatingi gaisrinės saugos požiūriu, nebent tik tuo, kad juose gausiai panaudota mediena ir patalpų suplanavimas yra sudėtingesnis. Didesnis degių medžiagų kiekis leidžia gaisrui stiprėti ir išplisti, o sudėtingesnis suplanavimas sunkina žmonių evakuacijos reikalavimų įgyvendinimą. Tokiuose objektuose daromi rizikos vertinimai, nustatomi kiekvieno pastato ypatumai ir panaudojimo galimybės. Svarbiausia yra kultūros paveldo pastatų vertė ir jų išsaugojimas. Šiems pastatams, K. Lukošiaus nuomone, reikia didesnio gaisrinės saugos specialistų dėmesio nei kitiems pastatams. Tačiau kuo aukštesnis apsaugos lygis, tuo didesnių lėšų reikia sistemoms įdiegti ir prižiūrėti. „Dažnai nustembu, – sako pašnekovas, – kai mūsų tautai svarbūs paveldo pastatai ar didžiulę vertę turintys radiniai saugomi saugyklose, kuriose nėra ne tik stacionarios gaisro gesinimo sistemos, bet ir gaisro aptikimo sistemos, t. y. nėra jokios gaisrinės saugos.“
Stacionariųjų gaisrų gesinimo sistemų projektavimo ir įrengimo taisyklės tik numato, kad automatinės gaisro gesinimo sistemos turi būti įrengtos degių muziejinių vertybių saugyklose, muziejų fonduose, kurių plotas didesnis nei 100 kv. metrų. Akivaizdu, kad vertės nustatyti kvadratiniais metrais neįmanoma, todėl sprendimas dėl tinkamos apsaugos įrengimo tenka pastato ar fondo valdytojui. Dažnai turto valdytojui net sunku gauti finansavimą tokioms sistemoms, nes jos pagal teisės aktus neprivalomos. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse labai saugomas medinės statybos kultūros paveldas, todėl naudojamos gesinimo sistemos, skirtos ne tik patalpos turiniui gesinti, bet ir pastatui gesinti iš išorės.
Sistemos tausojamajai apsaugai
Gaisrinės saugos reikalavimai nenumato ypatingų reikalavimų kultūros paveldo pastatams ar kultūros paveldo vertybėms. Tinkamiausia priemonė – stacionari gaisro gesinimo sistema, kuri, aptikusi gaisrą, pradeda automatiškai jį gesinti. Dažnai manoma, kad tokios sistemos yra tik sprinklerinės, kurios dėl didelio išleidžiamo vandens kiekio gali ir sugadinti saugomas vertybes. „Turiu nudžiuginti, kad egzistuoja daugelis kitų sprendimų, tai ir gesinimas dujomis, vandens rūku, „sausu vandeniu“ ar milteliais. Taip pat yra sumažinto deguonies sistemos, leidžiančios eliminuoti gaisro pavojų, sumažindamos deguonies koncentraciją saugomoje patalpoje iki nepalankios degimui, tačiau dar tinkamos žmonių buvimui“, – aiškina gaisrinės saugos specialistas.
Kita priemonė – gaisro aptikimo ir signalizavimo sistema, padedanti aptikti gaisrą ankstyvos stadijos metu ir leidžianti imtis gesinimo veiksmų. „Mano galva, visuose kultūros paveldo pastatuose turi būti tokios sistemos. Teisės aktai nenustato, kokius daviklius turi panaudoti projektuotojai. Gaisro jutiklių spektras yra didelis, jie gali aptikti tik prasidėjusį gaisrą analizuodami oro sudėtį, bet gaisras gali būti aptiktas tik tada, kai temperatūra patalpoje pakils iki kritinės. Tai gali būti didelis skirtumas. Sprendimas dėl įrangos tipo tenka turto valdytojui. Žinoma, jautresnės sistemos yra daug brangesnės nei kitos, todėl sunku priimti sprendimą jas pasirinkti“, – sako K. Lukošius.
Vertiname praradę
Klaidų daroma jau projektavimo stadijos metu: vengiama gesinimo sistemų ar patikimesnių gaisro aptikimo sistemų, o tai labai sumažina apsaugą nuo gaisro ir padidina pažeidimų tikimybę. Numatant priemones „sutaupoma“ įrengiant net ne gesinimo sistemoms skirtas priemones, nes laimėjusi konkursą statybos įmonė stengiasi įsitekti į „rėmus“. Dar viena problema, kad įrengtos apsaugos sistemos neveikia taip, kaip numatyta projekte, o eksploatacijos tikrinimai paprastai visai nevykdomi. Priežastis – kompetencijos stoka.
„Esamą situaciją sunku apibūdinti, nes nėra susistemintos informacijos, tačiau iš savo patirties galiu atsakingai pasakyti, kad paveldo objektų apsaugai nuo gaisro tikrai turėtų būti skiriama daugiau dėmesio, – įsitikinęs pašnekovas. – Gaila, kad labiau diskutuojame tada, kai jau įvyksta gaisras ir padaro didelių nuostolių. Būtent taip buvo po Tytuvėnų vienuolyno gaisro. Mūsų asociacija siūlė klasifikuoti pastatus ir jų turinį pagal paveldo vertę ir numatyti privalomas saugos priemones šioms vertybėms taisyklėse, tačiau tai yra likę tik kaip geri ketinimai. Šiuo metu turime įvairių priemonių, kurios gali išgelbėti nuo gaisro ar bent jau „leisti“ jam padaryti minimalią žalą, nepažeisti saugomų daiktų, todėl tikslinga svarbius mūsų šaliai statinius tinkamai apsaugoti nuo gaisro. Puikiai žinome, kad pradedame vertinti labiau tada, kai prarandame“.
