Dangoraižiai, kurių balkonuose ir terasose auga gyvi medžiai, savo lapais uždengiantys jų fasadą, – puikus būdas kovoti su oro tarša ir su miškų naikinimo padariniais, kartu skatinant ryšį tarp žmonių ir gamtos miesto kraštovaizdyje. Tuo įsitikinęs italų architektas Stefano Boeri, geriausiai žinomas dėl medžiais apželdintų pastatų projektų.
Vertikalūs miškai – tai S. Boeri išrastas pastato tipas, kurio fasadai apaugę medžiais ir žaluma: miesto miškų modelis, kuriame augalija yra esminis architektūros elementas. Milano daugiaaukščiai gyvenamieji namai „Bosco Verticale“, pastatyti prieš dešimtmetį, architektui buvo tik jo „medžių manijos“ pradžia. Nuo pirmojo vertikalaus miško projekto įgyvendinimo S. Boeri gyvais medžiais žaliuojančius dangoraižius projektuoja ir stato visame pasaulyje – nuo Kairo Egipte iki Lozanos Šveicarijoje, o Kinijoje ir Meksikoje jis sukūrė ištisus vertikalių miškų miestus.
Karjera
Stefano Boeri (1956) – architektas, urbanistas, gimęs Milane, Italijoje. Jau kelis dešimtmečius savo gimtajame mieste jis kuria turiningą karjerą. Architektūros magistro laipsnį S. Boeri įgijo Milano politechnikos universitete, architektūros daktaro laipsnį – Venecijos universitete (it. Università Iuav di Venezia). Milane prasidėjo ir tęsiasi jo profesinė veikla: 1999 metais kartu su kolegomis jis įkūrė studiją „Boeri Studio“, 2008-aisiais – studiją „Stefano Boeri Architetti“.
S. Boeri 2004–2007 metais dirbo tarptautinio žurnalo „Domus“ vyriausiuoju redaktoriumi, 2007–2011 metais – architektūros ir dizaino žurnalo „Abitare“ vyriausiuoju redaktoriumi. Jis – daugybės publikacijų įvairiuose leidiniuose ir dešimčių knygų autorius. Architektas S. Boeri yra Milano politechnikos universiteto profesorius. Taip pat jis dirbo daugelyje kitų tarptautinių universitetų, tokių kaip Harvardo dizaino aukštoji mokykla, Berlage institutas, Kolumbijos universitetas ir kt. Tarp įvairių garbingų pareigų – kelių tarptautinių architektūros festivalių meno vadovas, įvairių kūrybinių ir mokslinių tarybų narys, tarptautinių architektūros parodų ir muziejų kuratorius, Milano ir kitų miestų įvairiose šalyse rengiamų kultūros, dizaino ir mados projektų bei renginių vadovas ir kt.
Didelę šio architekto veiklos dalį užimta mokslinė veikla. Jis vadovauja Tongji universiteto ateities miesto laboratorijai Šanchajuje, kur įsteigė ir architektūros studiją. 1993 metais Milane su bendraminčiais įkurta teritorinių tyrimų agentūra „Multiplicity“ vykdo projektus įvairiose pasaulio vietose. Joje dirba apie 80 mokslininkų, dalyvaujančių projektuose. Komandą sudaro architektai, geografai, menininkai, urbanistai, fotografai, sociologai, ekonomistai, filmų kūrėjai ir kt. „Multiplicity“ projektuoja ir kuria instaliacijas, intervencijos strategijas, teritorines tyrimų laboratorijas ir leidžia knygas apie šiuolaikinių miestų transformacijos procesus.
„Mano veikla visada buvo susijusi su organizavimu: dažniausiai užsiimu tuo, kad suburiu komandą, sudarau sąlygas ir skatinu žmones generuoti idėjas, atskleisti savo kūrybinius gebėjimus. Nors dalį gyvenimo užsiėmiau politika, dirbau leidinių redaktoriumi ar renginių meno vadovu, visada esu pirmiausia architektas.“
Kūryba
S. Boeri įsivaizduoja ištisus miestus, pilnus medžiais apaugusių dangoraižių. 2012 metais Milano centre įgyvendintas dviejų žaliuojančių bokštų projektas „Bosco Verticale“ suformulavo paradigmą, keičiančią medžio modelį architektūroje. Žaliuojantys bokštai pademonstravo sugyvenimo su gamta potencialą.
Architekto S. Boeri pastatų struktūrai būdingi pakopomis kylantys balkonai. Juose sodinami brandūs vietinių veislių medžiai, būdingi regionui. Gausiai medžiais apželdinti dangoraižiai padeda sukurti mieste žaliąją dangą, o kartu su mineralinėmis statybinėmis medžiagomis, tokiomis kaip stiklas ir akmuo, medžiai padeda kurti mikroklimatą, reguliuoja drėgmę, gamina deguonį, mažina CO2 ir sugeria kitus mikrodalelių teršalus.
„Bosco Verticale“ buvo įvertintas daugybe tarptautinių apdovanojimų, sulaukė didžiulio atgarsio, mokslinių tyrimų, studijų bei dokumentinių filmų. Nepaisant pavienių kritiškų nuomonių, visoje pasaulio architektūroje prasidėjo kaita – daug architektų dabar siekia sekti šia miesto miškų idėja.
Pats architektas S. Boeri viešai yra pripažinęs, kad pirmoji patirtis nebuvo saldi, ypač dėl didelių išlaidų „žaliųjų gyventojų“ priežiūrai, bet Milano vertikalaus miško projektas leido suvešėti medžių sodinimo pastatuose idėjoms, padėjo jas išgryninti ir jau daug sėkmingiau įgyvendinti kitus projektus Europoje ir visame pasaulyje.
Neseniai du S. Boeri vertikalaus miško dangoraižiai užbaigti statyti Kinijoje ir juose jau apsigyveno pirmieji nuomininkai. Visą „Easyhome Huanggang Vertical Forest City“ kompleksą Kinijos Hubėjaus provincijos Huangango mieste sudarys penki bokštai 4,54 hektaro sklype. Pirmieji du iš penkių komplekso gyvenamieji namai yra 80 metrų aukščio, apsodinti šimtais medžių ir įvairių želdinių.
Pastatuose yra dviejų tipų balkonai – ir atviri, ir uždari, įstiklinti. Šiame projekte architektas derina naują balkonų schemą. Paprastai vertikalaus miško pastatuose, kuriuos kuria S. Boeri, yra tik atviri balkonai. Pakopinis balkonų dizainas leidžia juose augti medžiams. Bet Kinijos projektui būdingi įstiklinti balkonai su atidaromais langais, juose gausiai auga kambariniai augalai. Ant šių uždarų balkonų stogelių įrengti atviri balkonai, kurių vazonuose pasodinti dideli medžiai. Tai užtikrina, kad gyventojai visada yra apsupti medžių ir augalų. Komplekso dizainas sukurtas taip, kad balkonų lapija puikiai derėtų prie fasado ir leistų žvalgytis į Jangdzės upę.
„Toks dizainas leidžia puikiai matyti medžiais apsodintus fasadus, sustiprina žalumos įspūdį ir integruoja augalų kraštovaizdį su architektūrine dimensija. Gyventojai turi galimybę matyti miestą iš kitokios perspektyvos – pro medžių šakas, mėgaudamiesi komfortu būti apsupti gamtos.“
Pastatuose pasodinti 404 medžiai, 4 620 krūmų ir 2 415 m2 daugiamečių žolių, gėlių ir vijoklinių augalų. Architektai naudojo vietines medžių rūšis, įskaitant tokius kaip ginkmedžiai, saldžiosios alyvuogės, popieriniai klevai, blizgantieji ligustrai, japoniniai kvapieji pipirai ir kt. Architektų studijos duomenimis, šie vertikalaus miško medžiai ir želdiniai per metus sugers 22 tonas CO2 ir pagamins 11 tonų deguonies.
Tokio tipo pastatai gali būti ypač tinkami Kinijai, kurioje pastaraisiais metais jaučiamas didelis susidomėjimas želdynais ir miestų miškais kaip priemone mažinti oro taršą ir smogą Kinijos miestuose.
Aistra/apsėdimas
Sukurti medžiais apželdintą dangoraižį architektui S. Boeri pirmą kartą kilo mintis 2007 metų balandį Dubajuje. Lankydamasis Jungtinių Arabų Emyratų sostinėje architektas susidarė įspūdį, kad jis klajoja po „mineralinį miestą tarp šimtų dangoraižių, kurie visi padengti stiklu, keramika ar metalu, visi atspindi saulės šviesą ir spinduliuoja šilumą“. Ši netolerancija mineraliniams plieno ir stiklo miestams išaugo išgirdus apie tyrimą, kad 94 proc. daugiaaukščių pastatų, pastatytų po 2000 metų, buvo padengti stiklu. Tai paskatino S. Boeri suprojektuoti „bokštus, dengtus ne stiklu, o augalų lapais, krūmais, medžiais, gyvybe“.
„Mane apsėdo manija: kurti pastatus medžiams. Juose taip pat gali gyventi žmonės ir net paukščiai. Kaip apsėstas projektuoju miesto miškus, kur augalai ir gamta yra ne mažiau svarbūs nei žmonės ir kur visiems sukuriamos buveinės, o mineralinių, dirbtinių paviršių sumažėja iki minimalaus gyvybei reikalingo kiekio.“
S. Boeri susirūpinęs dėl to, kad miestų pastatai išskiria didelę dalį CO2. Pasak jo, dėl to būtina skubiai imtis pokyčių, kad miestai taptų ekologiškesni, daugėtų didelių žaliųjų plotų. Jis ragina, kai kalbame apie gamtą, suprasti, kad esame jos dalis. Jo nuomone, architektai kuria miestus, todėl jie turi atsakingai kurti erdves miestuose ne tik žmonėms, bet ir paukščiams bei vabzdžiams gyventi – ši nauja architektūros koncepcija būtų novatoriška ir tvaresnė. Miestams siūlomas vertikalių miškų architektūrinis modelis didintų žaliuosius plotus miestuose. Taip pat tai puiki galimybė didinti biologinę įvairovę, derinant įvairių rūšių medžius, krūmus ir kitus augalus vertikaliuose miškuose. Taip pastatas veikia kaip ekosistema su gana gausia skirtingų augalų rūšių kombinacija, kartu sukuria buveines paukščiams ir vabzdžiams.
Architekto įsitikinimu, žmonės turi apriboti savo poreikių plėtrą ir suprasti, kad turime palikti dalį planetos kaip buveinę kitoms gyvybės rūšims. Pasak S. Boeri, nors žmogui labai malonu sėdėti pavėsyje po medžiu, jis neturi pamiršti, kad tas medis taip pat gali suteikti gyvybę ir būti namais kitoms gyvybės rūšims.
Jis sako, kad architektų darbai turi perduoti žmonėms žinią apie susirūpinimą keliančius klimato kaitos pavojus, bet ne gąsdinti ir įtikinti juos keistis, o parodyti idėjas, kaip jie gali keisti savo gyvenimo būdą ir ką gali padaryti, kad sustabdytų pavojingą klimato kaitą.
Architekto S. Boeri vertikalaus miško projektai paremti moksliniais tyrimais, kruopščiai vertinant aplinkos sąlygas, kurios labai skiriasi statybų aikštelėse, pavyzdžiui, Kaire ir Olandijoje. Kiekviename jo projekte pirmiausia pradedamos analizuoti vietos klimato sąlygos, antras žingsnis – vietos augalijos analizė ir kruopšti augalų, tinkamų vertikaliam miškui, atranka ir tik tada pradedami projektuoti fasadai ir pats pastatas, kuriame kiekvienas medis traktuojamas kaip namo gyventojas.
Interviu dezeen.com pristatydamas gamtos ir architektūros ryšį nagrinėjančią savo naujausią knygą „Žalioji manija: medžiai miestų link, žmonės miškų link“ (angl. Green Obsession: Trees Towards Cities, Humans Towards Forests), šiemet vasarį S. Boeri sakė nesąs pamišęs dėl ekologijos mados ar aplinkosaugos.
„Mano manija nuo pat pradžių nebuvo ekologijos mada ar aplinkosauga – tai visada buvo labiau medžių manija. Medžiai yra individai, kiekvienas su savo troškimais, poreikiais, pavidalu ir forma. Mane nepaprastai domino ir traukė medžių gyvenimas. Ir tai tapo manija. Suvokiau, kad tai labai svarbu ir turiu tuo dalytis, užkrėsti šia manija kitus. Pastaruosius 20–30 metų plėtoju šią idėją ne tik kaip architektas, tai man tapo bendresniu dalyku. Ši manija – kaip priemonė stiprinti ryšį tarp gyvosios gamtos ir architektūros, kad gamta architektūroje būtų ne kaip puošyba, o kaip esminis architektūros elementas. Taigi aš tiesiog paverčiau savo asmeninį apsėdimą architektūros praktikos dalimi.“
