Rugsėjo 7-ąją Vilniuje vyksiančioje Tarptautinėje architektūros konferencijoje „PASAULINIO LYGIO ARCHITEKTŪRA – naujos kasdienybės formos, įrodančios, kad nieko nėra neįmanomo“ – puiki proga gyvai išgirsti Lietuvos pajūryje kuriančios talentingosios architektės Gerdos Antanaitytės pasakojimą apie savo kūrybos siekius ir iššūkius.
Kviečiame registruotis į konferenciją!
Dalyvavimas nemokamas, vietų skaičius ribotas.
Gerda Antanaitytė – atestuota architektė, studijavusi VILNIUS TECH., IAAC (Institute for advanced architecture of Catalonia), Politecnico di Torino. Turi patirties projektuojant kultūros, gyvenamosios paskirties objektus, interjerus, rengiant galimybių studijas. Kūrėjos interesų laukas – architektūros fenomenologija, dizainas per tyrimą, tarpdisciplininiai projektai.
Žymesni architektų studijos „Altitudės“ architektės G.Antanaitytės bendri projektai – AB „Smiltynės perkėla“ naujojo terminalo, Palangos kino teatro „Naglis“, Klaipėdos dujų fabriko konversijos projektai.
Apie pastarąjį projektą architektė pasakos STRUCTUM konferencijoje.
– Klaipėdos dujų fabriko konversija jums buvo nemažas iššūkis – esat prisipažinusi, kad nieko panašaus iki tol nebuvote dariusi…
– Tai apskritai vienas pirmųjų mūsų, kaip savarankiškos studijos, darbų. Iš vienos pusės, tuo metu turėjome nedaug patirties, kita vertus šį objektą kūrėme su didžiuliu entuziazmu.
– Vietoj dujų fabriko – senovinių automobilių muziejus! Ar nebuvo akimirkų, kai atrodė, kad to padaryt neįmanoma? Kas padėjo įveikti sunkumus?
– Kadangi dujų fabriko saugyklų geometrija yra nestandartinė, o viduje buvo tuščia įspūdinga erdvė, norėjosi ir nestandartinio sprendimo, kuris papildytų industrinę pastato istoriją. Dar rengiant teritorijos konversijos galimybių studiją fantazavome apie pačias keisčiausias alternatyvas kas galėtų būti įrengta šiuose pastatuose – nuo baro ar viešbučio iki SPA su oranžerija.
Senovinių automobilių muziejus visada buvo kaip viena iš alternatyvų, kadangi užsakovas yra jų kolekcininkas. Galiausiai, įsitikinus, jog automobiliai tilps į pastatą pro atkurtus vartus, ši alternatyva buvo patvirtinta.
Mums labai pasisekė, jog užsakovo nebaugino nestandartiniai sprendimai. Didžiausias iššūkis buvo suprojektuoti metalo konstrukcijas taip, kad jos tilptų į esamą pastatą, neatrodytų atsitiktinai bei sutalpinti kiek įmanoma daugiau automobilių išsaugant erdvės pojūtį. Ir visus šiuos sprendimus aiškiai perteikti užsakovui.
Kadangi pasirinktas sprendimas – spirale kylančios platformos su tarp jų atsirandančiomis erdvėmis, standartiniai brėžiniai ir vizualizacijos neperteikė idėjos. Todėl kritinis momentas, padėjęs galutinai užtvirtinti sprendinius, buvo parengti virtualios realybės vaizdai. Na, o toliau – techninis idėjos įgyvendinimas.
– Ar sunku dirbti su paveldosaugos objektais? Gal svajojate apie objektą „nuo nulio“?
– Su paveldosaugos objektais dirbti labai įdomu, nors ir reikalauja atidesnio žvilgsnio. Istorinis sluoksnis, nestandartinių gabaritų plytos, aptrupėjęs tinkas, už daugybės dažų sluoksnių atrandami netikėtumai visada įkvepia.
Jei paveldo objekto nebandai ‚sutvarkyti‘ tiek, kad jis atrodytų tarsi naujas, gali gimti išties nuostabūs senos ir naujos architektūros duetai. O dėl objekto nuo nulio – labai laukiame Smiltynės perkėlos naujojo terminalo statybos pradžios. Tikiu, jog tai bus mums, kaip architektams, didelis žingsnis.
– Kokia mėgstamiausia jūsų kūrybos kryptis?
– Prieš kelis metus būčiau matyt sakiusi jog kūryba, išauganti iš standartinių sprendinių, kuomet kuriant reikia ne tik praktinių, bet ir teorinių žinių, pavyzdžiui, tarpdisciplininiai projektai, galimybių studijos, sudėtingi inžineriniai sprendimai.
Tai, kas profesijoje stumteli į priekį. Tačiau šiandien lygiai tiek pat džiaugsmo suteikia maži, bendruomenių kuriami ir įgyvendinami projektai, kuomet supranti, jog gali prisidėti prie teigiamo pokyčio, padėti sukurti jaukesnę kasdienę aplinką suprojektuojant kiek kitokį suolą mokyklos kieme ar stoginę vietinių gėrybių prekybai mažame miestelyje.
– Vienas didžiausių progresyviosios architektūros uždavinių – gebėjimas sukurti didmiesčius, pasižyminčius ne tik įspūdinga architektūra ir inovacijomis, bet ir jų teikiama aukšta gyvenimo kokybe. Architektai siekia suderinti unikalias formas su funkcionalumu ir patogumu, o šiandienos technologijos leidžia įgyvendinti įspūdingiausius, anksčiau sunkiai įsivaizduojamus projektus. Kaip vertinate šiuolaikinės architektūros galimybes?
– Vertinu labai teigiamai. Šiandien projektuojantis architektas turi daugybę fantastiškų įrankių, įgalinančių sukurti nuostabius kūrinius. Esminis momentas, kad įrankiai tarnautų architektui, bet ne atvirkščiai.
– Ar manote, kad šiuolaikinėje architektūroje išties nieko nėra neįmanomo?
– Tam, kad atsirastų šiuolaikinė architektūra mūsų miestuose, neužtenka tik architekto. Todėl patys netikėčiausi sprendiniai tampa įmanomi tik dirbant petys petin kartu su miesto planuotojais, investuotojais, statybininkais. O architekto užduotis – įkvėpti siekti daugiau ir parodyti geriausius kelius link įgyvendinamų tikslų.
View this post on Instagram
– Kokią matote savo ateities miesto viziją?
– Matyt nelabai nustebinsiu, tačiau mano ateities miestas – pilnas gyvybės, tuo pačiu su asmenine erdve. Su patogia infrastruktūra visų pirma pėsčiajam, dviračiui ir viešajam transportui.
Žalias ir kvėpuojantis, su kokybiškomis viešosiomis erdvėmis ir visuomeniniais pastatais. Miestas, kuriame vienoje gatvėje telpa skirtingo amžiaus ir socialinių grupių žmonės.
Manau ateities miestų fokusas atsisuka į kokybę, tvarumą, atsakingumą. Tai prasideda atidžiai įrengtomis žaidimų aikštelėmis, saugiomis gatvėmis, empatiškai suprojektuotomis poliklinikomis ir bibliotekomis. Miestų bendrai naudojamos erdvės ir viešieji pastatai labai stipriai prisideda prie saugumo, bendruomeniškumo jausmo, ugdo meilę savo aplinkai ir aplinkiniams. Ateities miestai turi auginti šviesius ateities žmones.
Kviečiame registruotis į konferenciją!
Dalyvavimas nemokamas, vietų skaičius ribotas.
