Japonas Kengo Kuma – vienintelis architektas žurnalo „Time“ paskelbtame 100 įtakingiausių 2021 metų pasaulio žmonių sąraše. K. Kuma įvertintas už „sudėtingus pastatus“, kurie apibūdinami kaip „pradingstanti architektūra“.
Pernai šis architektas buvo dėmesio centre, nes jo vadovaujama architektų studija „Kengo Kuma and Associates“ projektavo Japonijos nacionalinį stadioną – svarbiausią 2021 m. vasarą vykusių Tokijo olimpinių žaidynių objektą. Jo projekte ryškiai matomas K. Kumos braižas: ovalo formos konstrukcijos fasadą puošianti žaluma ir mediniai karnizai – mėgstama šio architekto medžiaga – susilieja su stadiono aplinką supančiu sodu. Stadiono konstrukcija pastatyta iš medienos, gautos iš visų 47 Japonijos prefektūrų. K. Kumos su komanda suprojektuotas naujasis Japonijos nacionalinis stadionas pakeitė senąjį stadioną, kuris buvo pastatytas Tokijuje prieš 1964 metų olimpines žaidynes.
Karjera
Jokohamoje, Kanagavos prefektūroje, gimęs Kengo Kuma (1954) laikomas vienu reikšmingiausių šiuolaikinių japonų architektų. 1979 metais jis baigė architektūros studijas Tokijo universitete. Tęsė studijas Kolumbijos universitete Niujorke. 1990 metais įkūrė architektų biurą „Kengo Kuma and Associates“, veikiantį Tokijuje ir Paryžiuje, kur dirba daugiau nei 150 architektų. Beveik 30 metų K. Kuma yra vienas pagrindinių šiuolaikinės japonų architektūros talentų.
K. Kumos suprojektuoti pastatai Japonijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV ir kitose pasaulio šalyse. Tarp žinomiausių – Škotijos dizaino muziejus „V&A Dundee“, kurį 2019-aisiais žurnalas „Time“ įtraukė į geriausių metų pasaulio vietų sąrašą. Kiti žinomesni objektai – „Taikoo Li Sanlitun“ komercinis pastatas Pekine, Akmens muziejus (2000) ir Ando Hiroshige muziejus (2000), kultūros centras „Chokkura Plaza“ (2006) ir Suntory meno muziejus (2007) ir kt. Naujausi nedideli projektai apima meditacines vietas, pastatytas iš medžio, pavyzdžiui, daoistų šventyklą Sindžu mieste (Taivanas, 2018 m.) ir Meditacijos namus Kriune (Vokietija, 2019 m.).
„Gimiau vietovėje tarp Tokijo ir Jokohamos, kuri nepriklausė nė vienam miestui. Nuo pat mažens važinėjau Toyoko linija, jungiančia šiuos du didžiuosius metropolius. Kelionės buvo neatsiejama mano kasdienio gyvenimo dalis. Tapau „pasienio žmogumi“, žvelgdamas į Tokiją pašalinio žvilgsniu. Stebint miestą vaikštant jo gatvėmis, buvo galima atrasti daugybę vietovių, kultūrų ir žmonių. Tokijas yra mažų kaimų grupė, o ne didelis miestas. Kurdamas nacionalinį stadioną 2020 metų Tokijo olimpinėms žaidynėms, sutelkiau dėmesį į tai, kad sukurčiau tai, kas atitiktų Aojamos, Sendagajos ir Gaieno sostinės rajonus, o ne tai, kas reprezentuotų visą Japoniją. Tai pavyko pasiekti gilinantis į šių skirtingų „kaimų“ esmę. Kai projektuoju pastatą bet kuriame mieste, manau, kad pasaulį sudaro kaimai, o ne tautos.“
Aistra
Augdamas Kengo lankė Eiko Gakuen pagrindinę ir vidurinę berniukų mokyklą, kurią Kamakuroje, Kanagavos prefektūroje, 1947 metais įkūrė Jėzaus draugija. Jo tėvas taip pat buvo architektas ir mėgo modernią architektūrą. Jis parodė sūnui geriausių architektų pastatus.
Kengo rimtai susidomėjo architektūra, kai jam buvo 10 metų. Ruošdamasi 1964-ųjų Tokijo olimpinėms žaidynėms, Japonija išgyveno ekonomikos pakilimą, sostinėje kilo modernūs pastatai. Tėvas nuvedė dešimtmetį Kengo į vieno žymiausių Japonijos modernizmo architektų Kenzo Tange sukurtą daugiafunkcę Yoyogi nacionalinę sporto areną – vieną svarbiausių 1964 metų Tokijo olimpinių žaidynių vietą.
K. Tange suprojektuota sporto arena yra Vakarų modernizmo estetikos bei tradicinės japonų architektūros hibridas ir architektūros ikona. Šis architektas žinojo, kaip pokario metais turimomis technologijomis sukurti japoniškus simbolius. Viename didžiausių Tokijo parkų į kraštovaizdį integruotas pastatas su subtilių konstrukcinių trosų kreivėmis, išlinkstančia stogo plokštuma ir apskritu betoniniu pagrindu tarsi išnyra iš aikštelės, su kuria atrodo kaip viena vientisa visuma.
„Mano, architekto, gyvenimas yra intymi ir tikrai įkvepianti knyga, atskleidžianti grožį, egzistuojantį kasdienėse pasaulio erdvėse.“
Kengo buvo sužavėtas. Jį taip įkvėpė šis vaizdas, kad nusprendė tapti architektu. Architektūra tapo jo aistra, nepaleidžiančia visą gyvenimą. O architektą Kenzo Tange visą gyvenimą jis vadina savo krikštatėviu ir mini kaip pagrindinį įkvėpimo šaltinį.
„Rekonstrukcija man yra įdomi ir emocinga. Tai reiškia, kad galiu bendrauti su žmonėmis, kurie mirė, su praeities siela.“
Medžiagos
K. Kumos idealas – sudėtingi pastatai, kurie išnyksta susilieję su aplinka, svajonė – Tokiją vėl paversti mediniu miestu. Užaugęs mažame mediniame name, pastatytame 1942 metais, architektas K. Kuma savo projektais rodo architektūros galimybes naudoti medieną, kuri kartu su žaluma sukuria tobulą harmoniją. Jis mini vieną iš savo įkvėpimo šaltinių – medinę Horyuji šventyklą Naroje, pastatytą VII amžiuje. K. Kuma sutinka, kad pasiekti medinį Tokiją užtruks, bet tai ne tik svajonė – jis jau pradėjo ją įgyvendinti kiekvienu nauju savo „mediniu“ projektu ir tikisi, kad jo svajonė išsipildys.
K. Kumos pastatai nekonkuruoja su kalnais, jie mokosi iš jų ir susilieja su jais. Jo architektūra demonstruoja nuolankumą, kurio trūksta dangoraižiams. Jo architektūriniai kūriniai linkę natūraliai susilieti su kultūrine ir gamtine aplinka.
Projektuose naujai interpretuojami tradiciniai Japonijos architektūros elementai ir modernus dizainas, demonstruojamos natūralios medžiagos. Architektas semiasi įkvėpimo iš gamtos ir jos santykio su architektūra. Jo darbai sukuria harmoningą pastato ir kraštovaizdžio pusiausvyrą, o dizaino vizija išreiškia emocinį medžiagų turinį, susijusį su tradiciniu japonų mokymu.
K. Kumos suprojektuotų erdvių lankytojai gali įvertinti, kaip jis meistriškai manipuliuoja šviesa ir imituoja senovinių šventyklų bei tradicinių japoniškų namų formą, projektuodamas erdves, kurios sukuria raminančią atmosferą. Jo kūrybos pagrindas – šviesa, kurią pasitelkęs bando pasiekti „erdvinio nematerialumo“ jausmą, naudodamas natūralias medžiagas ar stiklą.
Vietinės kilmės mediena užima pagrindinę vietą K. Kumos kūryboje – daugelyje jo projektų naudojamos kryžminės arba tarpusavyje sujungtos medinės sijos. Jis taip pat naudoja netradicines medžiagas, tokias kaip bambukas, akmuo ir keramika.
K. Kuma mano, kad ateityje 80 procentų visos architektūros bus renovacija. Kai kurie šio legendinio architekto naujausi projektai rodo šią pakartotinio naudojimo ir atnaujinimo filosofiją.
Filosofija
K. Kumos projektai yra nepaprastai svarbūs norint suvokti jo kūrybos filosofiją. Jis yra išleidęs dešimtis knygų, kuriose pasakoja apie savo karjerą, dalijasi savo žiniomis apie įkvepiančius architektūros kūrinius visame pasaulyje, kurie padarė jam įtaką ir motyvavo tapti architektu, ir analizuoja modernias statybų technologijas. K. Kuma daug rašo apie architektūros istoriją ir teoriją. Jo knygos, straipsniai, esė atspindi asmeninę jo filosofiją.
Vienoje iš daugelio savo knygų, išleistų olimpinių žaidynių metu, – „Mano kaip Tokijo architekto gyvenimas“ (My Life as an Architect in Tokyo) K. Kuma aprašo pastatus, kuriuos suprojektavo ir pastatė jo įmonė, ir tuos, kurie padarė jam įtaką. Jis supažindina skaitytojus su „kaimu“ Tokijumi – Shibuya, Shinjuku, Mejiro, Ikebukuro, Ueno ir Shinbashi mikrorajonais.
Dešimtys iliustracijų jo knygose dažnai yra jo paties eskizai. Architekto knygų gerbėjai sako, kad uždegantys jo pasakojimai apie įvairius, net mažai žinomus architektūros objektus, vilioja juos aplankyti arba prie jų sugrįžti.
Įtakingas architektas nevengia viešai kritikuoti tai, kas apibrėžiama kaip „betoninė statyba“, nes pats visada ieško naujų medžiagų, kurios pakeistų betoną ir plieną. K. Kuma kritikuoja ir pernelyg didelį „objektyvumą“, kuris persmelkia Vakarų architektūrą ir neleidžia „užmegzti sveikų santykių su aplinka“.
K. Kuma mano, kad ateityje 80 procentų visos architektūros bus renovacija. Kai kurie šio legendinio architekto naujausi projektai rodo šią pakartotinio naudojimo ir atnaujinimo filosofiją.
Akademinė ir mecenato veikla
Didžiąją savo karjeros dalį K. Kuma derina profesinę architekto praktiką ir akademinę veiklą, jis – Tokijo universiteto Architektūros instituto ir Kejo universiteto profesorius.
Architektas K. Kuma finansiškai remia būsimuosius architektus, siekiančius mokslo. Fondas „The Kuma Architecture Scholarship Fundation“ skiria architektūros studentams stipendijas, nes, kaip rašo pats K. Kuma, būdamas jaunas jis patyrė, kokia svarbi jaunam žmogui parama, suteikianti galimybes studijuoti.
„Kai buvau jaunas, man rūpėjo visokios stipendijos. (…) Dėl to galėjau keliauti ir pamatyti kiekvieno regiono architektūrą, taip sužinojau apie Japonijos regionų žavesį.
Stebėdamas įprastą žvaigždžių architektų gyvenimą ir darbą, kuris atrodė tolimas kaip Dievas virš debesų, pajutau kažką panašaus į pasitikėjimą, kad galiu gyventi taip, kaip šie architektai. Pajutau, kad mano tolima svajonė kiek priartėjo.
Taip pat prisimenu, kad būdamas jaunas galvojau apie tai, jog reikia dalytis ir užauginti kitą jaunų žmonių kartą. Kai esi jaunas, užtenka smulkmenos žmogui pasikeisti. Ir smulkmena gali užauginti didį žmogų.
Norėčiau padėti kurti tokią galimybę.“
Nuotr.: Mick McGurk
