Apie pastatų energinį efektyvumą, būsto sertifikavimo tikslus (ir esamus, ir naujai keliamus) bei tvarios statybos būtinumą žurnale „Structum“ diskutuoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Pastatų energetikos katedros vedėjas prof. habil. dr. Vytautas Martinaitis, VGTU Urbanistikos katedros profesorius ir Lietuvos žaliųjų pastatų tarybos direktorius prof. dr. Gintaras Stauskis, UAB „Baltic Engineers“ generalinis direktorius Darius Kvedaras ir UAB „YIT Kausta“ generalinis direktorius Kęstutis Vanagas.

Prof. habil. dr. VYTAUTAS Martinaitis, VGTU Pastatų energetikos katedros vedėjas

Statinio energinės analizės aktualumas ir probleminiai sertifikavimo aspektai

Europos Sąjunga, reikalaudama sertifikuoti pastatus, siekia iki 2020 m. išgauti 20 % energijos iš atsinaujinančių šaltinių ir 20 % padidinti pastatų energinį efektyvumą. Racionalus ir ekonomiškas energijos šaltinių naudojimas ir kartu anglies dvideginio išskyrimo mažinimas, mažinant energijos vartojimą pastatuose, – tokie yra dabartinio pastatų energinio naudingumo sertifikavimo sistemos tikslai.

Tačiau vis dažniau statybų proceso dalyviai akcentuoja mintį, kad siekiant sukurti kokybišką gyvenamąją aplinką žmogui nebeužtenka vadovautis vien pastatų energijos suvartojimo kriterijais.

Be to, ir dabartiniame pastatų energinio naudingumo sertifikavimo procese galima įžvelgti daug probleminių aspektų: daugumos netenkina tai, kad pastatas sertifikuojamas jau pastatytas, t. y. konstatuojamas jau įvykęs faktas, ar jis atitinka, ar neatitinka keliamų energinio naudingumo kriterijų, bet tai paties statybos proceso jau nebeveikia; sertifikato duomenys neatitinka realių, faktinių energijos suvartojimo sąnaudų, nes pagal esamą metodiką taikomi teoriniai skaičiavimai ir išvedamas vidurkis, bet neatspindimas realus komfortas matavimo metu ir įvairūs įtakos veiksniai.

Nemažas skaudulys – dėl teorinės skaičiavimo metodikos atsirandantys nuokrypiai nuo projekto statybų metu. Be to, labai dažnai realiame statybų (ypač renovavimo) procese pastato energinio efektyvumo sąvoka dar labiau susiaurinama ir primityviai akcentuojamas vien pastato sandarumas, visai pamirštant apie fiziologiškai svarbų ir teisiškai privalomą vėdinimą, kuris ekonomiškesnis būtų naudojant rekuperaciją. Specialistų žodžiais tariant, pastatą norima paversti „termosu“. O kaip tokiame pastate gyvens žmonės? Jie arba dus, arba (labiau tikėtina) atplėš sandariuosius langus ir visą sutaupytą energiją paleis vėjais…

Pažangiose šalyse pirmučiausia keliama žmogaus gerovės sąlyga ir tada ieškoma visų priemonių, kaip ją užtikrinti. Gal pribrendo būtinybė pastatus ir mūsų šalyje vertinti, atsižvelgiant į kur kas daugiau aspektų? Ar sertifikavimo procesas turi eiti „į gylį ir į plotį“?..

Pirminis tikslas – pasiųsti signalinę žinutę

Ar dabartinis būsto sertifikavimo procesas atitinka esminius vartotojų interesus? Kokia energinio pastatų sertifikato kilmė, esmė ir ateitis?

Prieš pradėdamas pokalbį šiandien daugumai statybos užsakovų ir statybų proceso dalyvių aktualiais klausimais VGTU Pastatų energetikos katedros vedėjas prof. habil. dr. V. Martinaitis siūlo prisiminti, kokia buvo pirminė dabar Lietuvoje dažnai taikomo (ir daugumos kritikuojamo) pastatų energinio naudingumo sertifikato idėja ir tikslas.

Pastatų energinio naudingumo sertifikato ištakos – 2006-aisiais priimta ir 2010 m. atnaujinta Europos Sąjungos direktyva dėl pastatų energinio naudingumo. Šios direktyvos pirminė idėja, pasak prof. V. Martinaičio, buvo „siųsti žinutę“ (angl. message) apie pastatų būklę ir skatinti būsto savininką susimąstyti, kaip pagerinti pastatų energinį efektyvumą. Kita vertus, ES globalios politikos mastu tai siejosi su vėliau sukonkretintais tikslais iki 2020 m. 20 % padidinti pastatų energinį efektyvumą ir sumažinti anglies dvideginio (CO₂) išskyrimą.

Pagal ES direktyvas Lietuva, kaip ir kitos šalys narės, sukūrė energinio naudingumo sertifikavimo sistemą, apimančią informaciją apie pastatų energinį naudingumą ir sąnaudų mažinimo rekomendacijas, ir nacionaliniais teisės aktais įtvirtino jos taikymą.

Energinio naudingumo sertifikatas – pastatų klasifikavimo įrankis

Pastato energinio naudingumo sertifikavimas – reglamentuotas procesas, kurio metu nustatomas pastato energijos suvartojimas, įvertinamas pastato energinis naudingumas, pastatas priskiriamas vienai iš devynių energinio naudingumo klasių (A++, A+, A, B, C, D, E, F, G, kur A++ – aukščiausia klasė (mažiausias suvartojimas), G – žemiausia (didžiausias suvartojimas) ir išduodamas pastato energinio naudingumo sertifikatas.

2013 m. sausio pradžioje įsigalioję LR Statybos įstatymo pakeitimai įtvirtino, kad Pastato energinio naudingumo sertifikatas būtinas naujai pastatytiems ir kapitališkai renovuojamiems bei parduodamiems ar išnuomojamiems pastatams.

Pastato energinis naudingumas – apskaičiuotas arba išmatuotas energijos kiekis, reikalingas patenkinti su įprastu pastato naudojimu siejamam energijos poreikiui, įskaitant energiją šildymo, vėsinimo, vėdinimo, karšto vandens gamybos ir apšvietimo reikmėms.

„Dabar labai daug kas kritikuoja pastatų energinio naudingumo apskaičiavimo metodiką, – sako prof. V. Martinaitis, – bet Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, ją iš trijų galimų pasirinko pati.“ Pasak jo, buvo galima rinktis, ar naudoti vien teorinius, ar vien faktinius duomenis, arba naudoti abejus.

Prof. V. Martinaitis neneigia, kad šios ES direktyvos pirminės paskirties („žinutė“) ir jos dabartinio faktinio taikymo (privalomas sertifikatas, pagal jį atliekami pastatų renovacijos skaičiavimai ir pan.) intriga išlieka ir kelia didelį ažiotažą. Bet iš tiesų tai nėra šio sertifikato problema – tai tik jo taikymo ne pagal paskirtį problema. „Mūsų šalis, pasirinkusi teorinį modelį, dabar jį taiko praktiniams skaičiavimams… Sertifikato naudojimas – nelabai vykęs įrankis namų renovacijos verslo planams rengti, čia galimos didelės paklaidos, nes už sunaudotą energiją, kaip ir už kreditus, atsiskaitome, deja, ne pagal teorinius skaičiavimus“, – apgailestauja profesorius.

Pasak pastatų energinio efektyvumo specialisto, nereikėtų pastatų energinio sertifikavimo proceso suabsoliutinti, bet nereikėtų jo ir nuvertinti. „Šis sertifikavimo procesas leidžia sužinoti esamą pastato palyginamąją būklę pagal bendrą vertinimo sistemą, be to, vartotojas gauna rekomendacijų, ką pastate reikėtų keisti, kokios priemonės būtų efektyviausios ir pan. Kitaip tariant, ir gauna tą signalinę „žinutę“, – pabrėžia prof. V. Martinaitis. Pasak jo, pastato energinio naudingumo sertifikatas – tai pastatų klasifikavimo pagal klases įrankis.

Energinio pastatų naudingumo sertifikato oponentai prikiša, kad sertifikatas anaiptol neparodo faktinių išlaidų energijai, gyvenant tame pastate, bet, profesoriaus nuomone, vartotojui labai svarbu žinoti ne tiek faktines išlaidas (jos gali svyruoti, atsižvelgiant į vartotojo įpročius, poreikius ir pan.), kiek tai, iš kur jos atsiranda ir kaip jas būtų galima sumažinti pagerinus pastato energinį efektyvumą. „Šis sertifikatas kartu su kitais vartotojui reikalingas, tik nereikėtų jam „užkrauti“ nebūdingų funkcijų, – pabrėžia prof. V. Martinaitis. – Palikime jam bent tris funkcijas – signalinę, palyginamąją (duomenų bazė suteikia tokią galimybę) ir informacinę (žinutės) funkciją, ir viskas stos į savo vietas. Norint gauti patikimą informaciją apie pastato energijos naudojimo charakteristikas, nustatyti ir apskaičiuoti ekonomiškai efektyvaus energijos taupymo galimybes, reikia taikyti energijos vartojimo audito procedūras. Sutvirtinu šią savo seniai ginamą nuomonę dar ir palyginti nauju Lietuvos standartu LST EN 16247-1:2012 „Energijos naudojimo auditai“.“

Aukštos energinės klasės siekis – nuoseklus ir kompleksinis veiksmas

Kokius svarbiausius reikalavimus kelia naujų pastatų užsakovai ir kokius – renovuojamų? Kokios energinės klasės pastatų statoma daugiausia?  

Pasak statybos įmonių atstovų, užsakovų keliami reikalavimai dažniausiai būna susiję su pastato išdėstymu ir funkcionalumu, kad jis atitiktų paskirtį ir užsakovo poreikius. „Lietuviai smarkiai plečia savo akiratį, ieško naujų galimybių ir perima užsienyje matytas idėjas. Pastebime, kad naujuose projektuose užsakovai vis didesnį dėmesį skiria būsimoms eksploatacinėms išlaidoms – tai yra tiesiogiai susiję su energine klase ir kartu su būsima turto verte bei patrauklumu, – sako UAB „YIT Kausta“ generalinis direktorius K. Vanagas. – Renovuojamuose objektuose pagrindinis tikslas taip pat yra eksploatacinių išlaidų sumažinimas bei mikroklimato arba darbo ir gyvenimo sąlygų pagerinimas. Šiuo metu dažniausiai stengiamasi statyti tos energinės klasės pastatus, kurią leidžia normatyvinė bazė.“

Pasak K. Vanago, energinės klasės „gimimo stadija“ slypi projektavimo užduotyje: joje turi būti numatyti visi pastatui keliami reikalavimai, kuriuos jis turi atitikti. Projektuojant trimačiu (3D) modeliavimo būdu, galima preliminariai numatyti pastato eksploatacijos išlaidas bei energinę klasę. Patyręs statybos įmonės vadovas pabrėžia, kad aukštos energinės klasės siekis – nuoseklus ir kompleksinis veiksmas, apimantis projektavimo užduotį, projektavimo bei statybos procesą, modeliavimą, įskaitant medžiagų bei inžinerinių sistemų parinkimą. Tiksli energinė klasė nustatoma tik pastačius pastatą, išbandžius visas inžinerines sistemas ir atlikus sandarumo testą.

„Ir renovuojant pastatus galima pasiekti, kad jų energinio naudingumo klasė būtų A, jeigu tai leidžia pastato techninės charakteristikos, – įsitikinęs K. Vanagas. –
Viskas priklauso nuo investicijų dydžio. Valstybei įgyvendinant dabartinę daugiabučių namų modernizavimo programą, svarbiausias reikalavimas yra pasiekti, kad po atnaujinimo namų energinis efektyvumas atitiktų ne žemesnę kaip C klasę. Kiek mums žinoma, yra pastatų, kurie po renovacijos atitinka ir B klasę. Tačiau tokiai renovacijai reikia skirti daugiau investicijų. Svarbiausia, kad atlikus renovaciją būtų užtikrintas geras patalpų mikroklimatas, deja, į tai ne visada atkreipiamas dėmesys.“

Energinio naudingumo sertifikatas – būsto kokybės pasas

Galimybė siekti aukštesnės energinio naudingumo klasės išlieka ir pastačius pastatą, tačiau, pasak UAB „YIT Kausta“ vadovo, šis procesas neturi ekonominės prasmės, nes jis atitiks pastato renovaciją ar kapitalinį remontą. Išlaidos tokio pobūdžio renovacijai priklauso nuo pastatyto objekto dydžio bei esamos ir planuojamos pasiekti energinio naudingumo klasės. Pastato aukštą energinį efektyvumą lemia pastato sandarumas bei įdiegtos efektyvios inžinerinės sistemos: šildymas, vėdinimas, rekuperacinė sistema.

„Socialiai atsakingos įmonės remiasi principu: energinio naudingumo sertifikatas – būsto kokybės pasas. Viskas priklauso nuo statytojo sąžiningumo ir tikslų – deklaracijos, siekiant pakelti pastato pardavimo kainą, ar efektyvaus pastato, – įsitikinęs K. Vanagas. – Energinio naudingumo sertifikatas – labai informatyvus dokumentas pastato savininkui. Sertifikato prieduose esanti informacija apibrėžia pastato energines sąnaudas, atskirų konstrukcijų šilumos laidumo koeficientus, naudojamas inžinerines sistemas bei jų pagrindines charakteristikas. Taip pat pateikiamos rekomendacijos, kaip gerinti pastato energinį naudingumą. Visi šie rodikliai veikia pastato energijos sąnaudas, o kartu ir eksploatacijos išlaidas.“

K. Vanago nuomone, energinis sertifikavimas ir pastatų normavimas šiuo požiūriu jau yra svarbus žingsnis siekiant kokybės, tačiau tobulumui ribų nėra. Sertifikuojant pastatus, papildomai galima būtų atsižvelgti į BREEAM (angl. Building Research Establishment Environmental Assessment Method) pastatų vertinimo metodiką, kuri apima energijos ir vandens naudojimą, vidaus mikroklimatą, taršą, medžiagiškumą, ekologiją ir kitus kriterijus. „Mūsų įmonė jau pastatė pirmąjį A energinio naudingumo klasės biurų pastatą. Dabar svarstome galimybę gyventojams pasiūlyti įsigyti ir A bei A+ energinio naudingumo klasės butų“, – ateities planais dalijasi „YIT Kausta“ generalinis direktorius.

Pasak jo, Lietuvoje yra daugybė pastatų, neperžengiančių minimalių G ar net F energinių klasių, juose gyventojai žiemą kenčia nuo šalčio, o už šildymą privalo mokėti dideles sumas. Šiuos pastatus privalome keisti į naujus, energiškai efektyvius gyvenamuosius bei visuomeninius pastatus – tai visų mūsų ateitis. „Tam reikia priimti kompleksinius sprendimus vykdyti kvartalų renovaciją, griaunant senus pastatus ir statant naujus, energiškai efektyvius, renovuojant šilumines trasas, įrengiant požemines ir antžemines automobilių stovėjimo aikšteles bei išlaikant darnų urbanistinį vientisumą. Turime išmokti taupyti ir racionaliai naudoti gamtos išteklius bei energiją, – sako K. Vanagas. –
Laikui bėgant, vadovaudamiesi šalies įstatymais, visi pradėsime statyti taupius ir aplinkai palankius namus. Jau kalbama apie ekologijos mokestį automobiliams, tad panašūs mokesčiai ateityje gali būti pradėti taikyti ir pastatams. Senus, energiškai nenaudingus pastatus eksploatuoti bus brangiau.“

Holistiniai vertinimo metodai, orientuoti į žmogų

Ar naujų statybų užsakovai ir renovuojamų statinių šeimininkai apskritai užtektinai reiklūs pastatų energijos suvartojimui ir kuria linkme turi eiti pastatų sertifikavimo procesas, kad padėtų užtikrinti maksimalų komfortą žmogui?

„Manau, kad pastatas turi būti ne tik energiškai efektyvus, bet ir saugus bei patogus naudoti, palankus gamtai, su jaukia aplinka ir efektyviai veikiančia infrastruktūra, – įsitikinęs UAB „Baltic Engineers“ generalinis direktorius D. Kvedaras. – Be abejo, siekiant šio tikslo, labai svarbus kriterijus yra pastato energijos suvartojimo lygis, tačiau kyla klausimas, ar pastate efektyviai sunaudojama energija reiškia, jog pastatas yra patogus gyventi ar dirbti?“

Pasak D. Kvedaro, šiandien tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje vis didesnis dėmesys skiriamas holistiniams vertinimo metodams, kurie yra orientuoti į žmogų, padeda išspręsti specifines problemas ir garantuoja didesnį gyvenimo komfortą. Vienas iš tokių metodų yra ilgiausiai pasaulyje kurtas ir dažniausiai naudojamas BREEAM poveikio aplinkai vertinimo metodas. Taikant šią sertifikavimo sistemą, vertinamas ne tik pastato energinis naudingumas, bet ir kiti tiek vidinei, tiek išorinei aplinkai svarbūs veiksniai. BREEAM vertinimo kriterijai apima devynias kategorijas. Tokias kaip: pastato valdymas, energija, vanduo, žemės naudojimas, sveikata ir aplinka, transportas, medžiagos, atliekos, tarša. Pastarąsias sudaro keletas ar net keliolika antrinių kategorijų. Kaip pavyzdį galima išskirti sveikatos ir gerovės kategoriją. Vertinant pastatą šiuo aspektu, atkreipiamas dėmesys į natūralų apšvietimą, ryškios šviesos kontrolę, natūralią ventiliaciją, vidaus oro taršą, šiluminį komfortą, mikrobinį užterštumą, akustines charakteristikas ir kt.

Taigi BREEAM poveikio aplinkai vertinimo metodas suteikia galimybę įvertinti pastatą, sutelkiant dėmesį net į smulkiausias detales, kurios dažniausiai atlieka ypač svarbų vaidmenį, siekiant užtikrinti maksimalų komfortą.

„Mano nuomone, bet kurį pastato sertifikavimo procesą turi sudaryti dvi pagrindinės vertinimo stadijos – prieš ir po, – teigia D. Kvedaras. – Neužtenka įvertinti pastatą pagal numatytus sertifikavimo kriterijus tik per jo projektavimo ir statymo stadijas, kur kas svarbesnė užduotis yra įvertinti pastato patogumą žmogui jį eksploatuoti.“ D. Kvedaro nuomone, dėl to, siekiant užtikrinti visapusę naudą ir komfortą žmogui, vis dažniau renkamasi pastatus sertifikuoti ne pagal vienos srities kriterijus, pavyzdžiui, pagal pastato energijos suvartojimą, bet kur kas daugiau aspektų apimančiu holistiniu sertifikavimo metodu.

Svarbiausia – telkti ir koordinuoti pastangas

Koks tas geras namas (žaliasis namas), kuriame būtų gera gyventi žmogui ir vasarą, ir žiemą? Kaip pastatyti patį kokybiškiausią namą?

„Statyba – tai procesas, kuriame dalyvauja vystytojai, įsigiję žemės sklypus ir planuojantys statybas, architektai, tas statybas projektuojantys, statytojai, medžiagų ir įrenginių tiekėjai bei pastatų eksploatavimo specialistai, kurie prižiūri tuos pastatus“, – sako Lietuvos žaliųjų pastatų tarybos direktorius prof. dr. G. Stauskis.

Pasak jo, Žaliųjų pastatų taryba tam ir susikūrė, kad sutelktų visų statybos proceso dalyvių pastangas ir pasiektų geresnių sprendimų. Ne pelno siekiančios organizacijos tikslai yra aiškinti ir pristatyti juos vartotojams, taip pat dirbti su valdžios institucijomis, kad teisės aktai skatintų gerus sprendimus (ar bent jiems nekliudytų). Taip pat svarbu apibrėžti, kas yra ta gera, žmonėms tinkamiausia aplinka, ir kaip ją įvertinti.

Tvarumas – tai procesų tęstinumas ir palaikymas

Kokybės kriterijams apibrėžti visuotinai vartojamas tvarumo terminas (angl. sustainability) į statybos sritį atėjo iš ekonomikos srities, taigi apima ir ekonominį tvarumą, arba investicijų pagrįstumą. Juk statome ne vieniems metams, tad turime atsižvelgti ne tik į mažiausias statybos išlaidas, bet turėti omenyje ir eksploatavimą ilgus metus. Juk ne veltui liaudies išmintis moko, kad šykštus moka du kartus… „Didesnė pradinė investicija į kokybiškus sprendimus padeda gerokai sutaupyti žvelgiant į ilgesnę perspektyvą, – tvirtina prof. G. Stauskis, – tai svarbu tiek privatiems investuotojams, tiek viešojo sektoriaus įmonėms, pavyzdžiui, savivaldybėms, statančioms mokyklas, ir pan. Taigi verta pasitikrinti, ar suplanuoti sprendimai atitinka visus tvarumo kriterijus.“

Pasaulyje yra sukurta įvairių tvarumo vertinimo sistemų, apibrėžiančių gerą arba pageidautiną gyvenimo kokybę formuojančius kriterijus. Tiesa, tokiu atveju jau kalbama ne vien apie pastatą, bet apie didesnes teritorijas: juk žmonės labai daug interesų turi ir kieme, visuomeninėse, žaliosiose miesto erdvėse.

Žmonėms tinkamiausios aplinkos požymiai ir vertinimo kriterijai, pasak G. Stauskio, prasideda nuo žemės sklypo ir aplinkos sutvarkymo, siekiant kuo geriau išnaudoti ir į projektą integruoti kraštovaizdžio elementus. Tai apima susisiekimo sistemos sprendimus, kuriais siekiama žmonėms suteikti kuo įvairesnę susisiekimo priemonių pasirinkimo galimybę (ne tik susisiekimas automobiliu, bet ir viešasis transportas, jo stotelės, bevariklis susisiekimas dviračiais, jų stovai, informacinė sistema, galbūt dušai dviratininkams pastate ir pan.), pėsčiųjų takai – visa tai turi būti projekte įvertinta ir kokybiškai išspręsta. Toliau tai apima statybos ir apdailos medžiagas, jų ekologines ypatybes ir ilgalaikio naudojimo charakteristikas, jų poveikį aplinkai, nekenksmingumą žmogui. Turi būti įvertinta ir aplinkos tarša bei atliekų tvarkymas.

Be abejo, į visą kriterijų kompleksą įtraukiama energetika, kaip viena iš daugybės žmogaus komfortui reikšmingų įtakos sričių.

Be to, dar svarbus inovacijų kriterijus: kiek statybose įdiegiama šiuolaikinių sprendimų, duodančių geriausią pridėtinę vertę, ir keli kiti aspektai.

Kuriama Nacionalinė pastatų tvarumo vertinimo sistema

Apskritai visų tvarumo vertinimo sistemų idėja yra parodyti projektuotojams ir vystytojams, kokių sprendimų reikia, kad būtų užtikrintas komfortas žmogui, ir kad jie nuo pat pradžių integruotų tuos sprendimus į projektą.

Pasak G. Stauskio, Lietuvos žaliųjų pastatų taryba šiuo metu kuria Nacionalinę pastatų tvarumo vertinimo sistemą: entuziastai dirba visuomeniniais pagrindais, ir sistema jau pusiaukelėje, dabar pereinama prie vertinimo procedūrų nustatymo.

Nacionalinė pastatų tvarumo vertinimo sistema, kaip ir visos tarptautinės sistemos, nebus privaloma, o taikoma tik savanoriškai. Vystytojai ir statytojai suinteresuoti pastatyti geresnės kokybės objektus, nes jie pateikia geresnį ilgalaikį rezultatą. Be abejo, yra galimybė taikyti kurią nors tarptautinę sistemą Lietuvoje, bet, pasak specialistų, tai gana brangu, turint omenyje užsienio ekspertų vizitus į Lietuvą, didelius dokumentacijos kiekius ir pan., tad buvo pasirinktas būdas jas adaptuoti Lietuvos rinkai (visi kriterijai turi tam tikrus svorio koeficientus ir skirtingoms šalims jie nevienodai aktualūs, pavyzdžiui, vienos akcentuoja aplinkosauginio požiūrio svarbą, kitos – ekonominį tvarumą ir pan.), išlaikant esminius kokybės bruožus, skaidrumą ir objektyvumą, bet maksimaliai sumažinant išlaidas ir, kiek įmanoma, biurokratinius barjerus. Buvo išanalizuoti įvairių šalių pavyzdžiai – ir Europos, ir JAV, ir Pietryčių Azijos, ir visa, kas geriausia, buvo integruota į nacionalinę sistemą.

Įdiegus Nacionalinę pastatų tvarumo vertinimo sistemą, bus reikalingi ir naujos kompetencijos specialistai, tad Lietuvos žaliųjų pastatų taryba kartu su partnerėmis iš Estijos ir Latvijos dar pernai pradėjo „Žaliųjų pastatų profesionalo“ mokymų programą. Ją baigęs specialistas įgauna visuminį supratimą apie daugelį tvarumo aspektų ir gauna „Žaliųjų pastatų profesionalo“ sertifikatą.