Ką privalu padaryti pirmiausia, kad strategija būtų parengta?
Reikia bendro susitarimo. Statybininkų asociacija iškėlė iniciatyvą, kad statybos sektorių kuruojanti Aplinkos ministerija ir Seimo Aplinkos apsaugos komitetas pradėtų diskusiją šia tema, kad pradėtume kalbėti apie tokios strategijos parengimą. Juk mūsų valstybėje kuriama energetikos vizija ir sveikatos, ir švietimo vizijos. Statyba – taip pat viena iš ūkio šakų; statybos sektoriuje dirba apie 10 % šalies darbuotojų, čia sukuriama apie 10 % BVP.
Pasakysiu tiesiai: nepasiruošti vizijos, arba įžvalgų, kaip statysime po 20 metų, būtų neišmintinga. Tai tarsi tas pat, kas išvažiuoti į maliarijos rizikos zonas, nepasiskiepijus nuo šios ligos. Taigi privalome ruoštis, o tam, kad pasiruoštume, pirmiausia reikia žinoti kitų ūkio sektorių situaciją ir tendencijas. Tik tada galėsime įsivaizduoti, kaip keisis statyba ir technologijos, nes viskas yra susiję.
Gal pailiustruotumėte pavyzdžiais?
Na, tarkime, kokios ryškiausios transporto srities tendencijos ir koks bus miesto transportas ateityje? Jau ir dabar visi girdime apie bepiločius karinius lėktuvus, o ir lėktuvo „Aerobus“ pilotas atlieka tik kompiuterio operatoriaus funkcijas. Pasaulio miestuose važinėja metro ar traukinukai be vairuotojų, o didieji automobilių gamintojų koncernai, tokie kaip „Mercedes“, BMW, „Toyota“, jau rengiasi paleisti kompiuterio valdomas mašinas į gatves. Esu beveik įsitikinęs: tai, ką šiandien bando automobilių pramonė, po 20 metų jau bus įgyvendinta, ir dauguma transporto priemonių neturės vairuotojų – tik operatorius.
Jei žinome, kad taip bus, tai turėtume kelti klausimą: kokia infrastruktūra bus reikalinga, kad tas bepilotis transportas galėtų sėkmingai važinėti? Kaip reikia keisti gatves, statinius, automobilių stovėjimo aikšteles, visuomeninį transportą? Štai Stambule jau dabar eismas reguliuojamas pasitelkus gatvėse sumontuotus išmaniuosius jutiklius, yra šalių, kur greitkeliuose tokie jutikliai, įmontuoti kelkraščių juostose, atlieka matavimo darbus ir greitį kontroliuoja jau visai kitomis priemonėmis ar pan.
O kaip pasikeis prekyba? Žinome, kad jau dabar prekyba persikelia į interneto erdvę. Pavyzdžiui, „Amazon.com“ ir kitų internetinės prekybos milžinų statistika – stulbinanti. Jei žinome, kad kasdienių prekių logistika bus puikiai išplėtota, prekių užsisakysime elektroniniu būdu ir gausime tiesiai į namus, tada kyla klausimas, kaip bus su visa ta prekybos infrastruktūra, kuri jau pastatyta? Ar reikia dar statyti tokius didelius prekybos centrų pastatus, ar kurti daugiafunkcius socialinius kultūrinius centrus, jei žmogus daugiau laiko skirs pramogoms ir kitiems reikalams.
Na, o kaip keisis medicina? Štai Lietuvos pramonininkų konfederacija 2013 m. Inovacijų prizo apdovanojimą Inovatyvaus produkto kategorijoje įteikė Kauno bendrovei, sukūrusiai išmaniuosius marškinėlius, fiksuojančius žmogaus savijautą ir skirtus širdies darbui stebėti bei krūviui valdyti. O kur išmanieji laikrodžiai, naujausi išmanieji telefonai… Nėra abejonių, kad biometriniai žmogaus duomenys bus nuskaitomi ir nebereikės dėl gripo važiuoti į polikliniką, laukti eilėse ir prašyti nedarbingumo lapelio. Bet tada, jei taip transformuosis medicinos sistema, kyla natūralus klausimas: ar ateityje dar reikės tokių poliklinikų, kokios yra dabar?
Ir kaip keisis darbo vietos apskritai? Šiandien statomi didžiuliai biurai ir verslo centrai, bet jeigu pereisime prie e. valstybės, e. paslaugų, tai ar jų reikės? Gal žmonės dirbs nuotoliniu būdu ir biuru taps dalis žmogaus gyvenamosios erdvės? Taigi namų paskirtis ir funkcija taps mišri? Juk jau dabar yra tiek naujų IT produktų, kurie leidžia dirbti kartu net skirtinguose žemynuose esantiems darbuotojams: vaizdo konferencijos, „Skype“, „Facebook“, „Viber“…
Kaip keisis gyvenamieji namai? Štai japonai įsitikinę, kad ateities žmogui užteks 4 m2 erdvės su sanitariniu mazgu, – tarsi kapsulės, kurioje organizmui būtų sudarytos idealaus komforto sąlygos, kad jis išsivalytų visus aplinkos teršalus ir pailsėtų nuo įtampos bei streso. Tyrimų atliekama daug ir įvairiausių ir, žinant jaunų žmonių poreikius, technologijų proveržius ir sparčią visų gyvenimo sričių transformaciją, jau galima prognozuoti ir tai, kaip po 20 metų pasikeis statybos, kaip reikės statyti ir kaip keisis miestai. Jau dabar aišku, kad ateities miestas – tai skaitmeninis miestas.
O kaip pasikeitė statybų sektorius, jei pažvelgtume 20 metų atgal?
Pokyčiai labai dideli. Galbūt pats akivaizdžiausias pavyzdys – kaip prieš 20 metų buvo daromos monolitinės konstrukcijos. Tada nebuvo klojinių sistemų, nebuvo pastolių, ir vien klojiniams sukalti buvo sunaudojama daugybė medienos, galima sakyti, vien tam būdavo iškertamos didžiausios girios, vien tam dirbo daugybė lentpjūvių. O kiek dabar matome medinių pastolių? Jų beveik neliko, todėl labai pasikeitė ir medienos sunaudojimas.
Arba kitas pavyzdys: būdavo, savivartis atveža betono, supila į sukaltus medinius klojinius. Bet jeigu betonuoja, pavyzdžiui, dešimtą aukštą, tai betoną supila į didelę metalinę statybinę dėžę (aptaškydami pusę gatvės), tada tą dėžę statybinis kranas kelia į dešimtą aukštą (aptaško visas jau išlietas sienas ir aplinką) ir iš tos užkeltos dėžės statybininkai kastuvais betoną supila į klojinius. Dabar pati betonmaišė siurbliu tiekia betoną į bet kokį aukštį ir visas betonas sugula ten, kur reikia. Pasikeitė inžinerinės technologijos, jau nekalbant apie estetiką, dizainą. Ir visus šiuos pastarųjų 20 metų pokyčius turime turėti omenyje prognozuodami ateitį. Įdomiausia, kad tik nagrinėdamas visų sričių pokyčius gali akivaizdžiausiai pamatyti ir tai, kokie dideli yra statybų pažangos šuoliai.
Kaip statybininkų darbus keičia mobiliosios technologijos, elektroninės erdvės galimybės? Kokios statybos sektoriaus aktualijos skaitmeninių technologijų srityje?
Juokinga ir graudu atsiminti, kaip darbų vadovas sėdėdavo prie dokumentų keletą dienų, kol surašydavo užsakovui atliktų darbų aktą. Rašydavo ranka, atsivertęs ir šalia pasidėjęs kainyną, mėgindavo suskaičiuoti kiekius ir piniginę išraišką. Tą patį darė sandėlininkai, buhalteriai. O dabar viskas pasikeitė iš esmės, viskas kompiuterizuota, atsirado specializuotų programų.
Šiuo metu Statybininkų asociacijos aktualija – skaitmeninimo procesų vadyba, t. y. kaip sutvarkyti vadybą visuotinai pereinant į elektroninę erdvę. Ar reikės tiek popierinių brėžinių, ar tie brėžiniai bus debesų kompiuterijos sistemoje sudėti į konkrečią laikmeną? Ar vis dar rašysime ranka statybos žurnalus, jei turėsime el. formato žurnalus? Ar, pavyzdžiui, norint renovuoti statinį bus galima paprastai rasti jo istoriją su visais brėžiniais? Ar elektroninį archyvą sutvarkysime geriau nei popierinį? Dabar daugumos renovuojamų namų brėžinių rasti tiesiog nebeįmanoma…
Ar išliks tradicinės statybininkų specialybės ir kokių kompetencijų reikės statybų inžinieriui? Vadovui? Juk iš esmės keisis ir prietaisai, įranga. Štai jau ir dabar naujausi geodeziniai matavimo prietaisai nuskaito statinius ir programa automatiškai suskaičiuoja kiekius: kiek kvadratinių metrų užima langai, kiek fasadas, kiek balkonai. Nebereikia laipioti ir matuoti – tereikia mokėti naudotis prietaisu.
Arba štai dabar savivaldybėje dirba žmogus, kuris turi išduoti projektavimo sąlygų sąvadą. Ar ta funkcija išliks reikalinga, kai bus viskas suskaitmeninta ir kiekvienas žemės sklypas, kiekvienas plotas turės savo skaitmeninės formos reglamentaciją?
Visos gyvenimo sritys turi būti suskaitmenintos ir sukoduotos, jei norime pereiti prie programinio valdymo: ir įstatymų leidyba, ir įvairiausia dokumentacija, ir kt. Dabar savivalda koduoja vienaip, kitos institucijos kitaip, o kai nėra reglamentavimo, prireikus ką nors surasti ar atsekti, tai padaryti labai sudėtinga.
Kokie artimiausi žingsniai būtini, kad skaitmeninimo procesas nestrigtų?
Statybos sektoriui labiausiai reikalingos vadybos ir procesų naujovės. Statybose naudojamą informaciją būtina paversti standartizuotu skaitmeninės formos srautu. Skaitmeninės sistemos įdiegimas iš esmės reiškia, kad visi statybos procesų dalyviai įsipareigoja „kalbėti“ viena kalba, t. y. naudoti vienodo tipo duomenis ir jie turi būti išreikšti vienodu skaitmeniniu formatu.
Užtat ypač svarbi proceso dalis – nacionalinio skaitmeninio statybos klasifikatoriaus ir kriterijų katalogo sukūrimas. Štai pavyzdys: prie statomo objekto lentoje surašyti statybos užsakovas, generalinis rangovas, projekto vadovas ir pan. O ar visi išvardytieji asmenys yra aprašyti Statybos įstatyme? Pasirodo, apie statybos projekto vadovą įstatyme nėra nė žodžio, o žodžio „objektas“ jame apskritai nėra. O juk viskas turi būti aprašyta, terminams suteikti kodai. Kiekvienas procesas, technologija ir materialūs daiktai, medžiagos statybos grandinėje privalo turėti kodą – taip, kaip prekė brūkšninį kodą parduotuvėje. Taip pat turi būti sukoduoti ir statybos reglamentai. Skaitmeninimas turi paliesti visas gyvenimo sritis, jei norime pereiti prie procesų, valdomų programine įranga, ir statybų čia laukia didžiulis iššūkis – mes esame jau ant šių permainų slenksčio.
Pasaulyje būtent statybos pažangai plėtoti sukurtas aljansas „The buildingSMART alliance“, sukurtos metodologijos, išgryninti ir kriterijai, kaip pamatuoti, atrodytų, nepamatuojamus dalykus. Pasirodo, galima sukoduoti ne tik spalvas ar formas, bet ir kokybės lygį, ir estetiką. Štai, ar mes dabar galime pasakyti penkis pamatuojamus kriterijus, pagal kuriuos galėtume pasirinkti architektą, statybininką, techninį prižiūrėtoją? Pagaliau bet kurį reikalingą darbuotoją? Žmogus, ieškodamas, kas jam pastatys namą, rinksis pagal kainą, draugų ar pažįstamų rekomendacijas, galbūt įvertins turimą įmonės ar darbininkų patirtį. Ar to pakanka ir ar tai padeda išsirinkti geriausią variantą? O jei Lietuvoje turėtume parengę kriterijų katalogą su matavimo vienetais, reikėtų iš katalogo išsirinkti kompoziciją kriterijų, pagal kuriuos išsirinktume geriausią architektą, statybininką ir kitus statybos proceso dalyvius. Tokia ir bus netolima ateitis – specialios programos padės atsirinkti statybininkų paslaugas ir vadyba iš esmės pasikeis. Kriterijų katalogas yra aktualus visoms valstybėms, taigi ir Lietuva turi apie tai galvoti. Bendras verslo bendruomenės sutarimas, kad reikia nacionalinio statybų klasifikatoriaus, jau yra pasiektas, tad būtina remiantis pažangiausių šalių pavyzdžiais adaptuoti klasifikatoriaus modelį savo rinkai. Tai – vienas svarbiausių 2014 m. pavasarį 13-os asociacijų įkurtos VšĮ „Skaitmeninė statyba“ tikslų.
Dar vienas labai aktualus Lietuvai klausimas – darbo išteklių registro sukūrimas. Mes žinome, kad bankai skaičiuoja finansinius išteklius, žinome, kiek turime nekilnojamojo turto išteklių – yra kadastras, o tokios informacijos, kiek valstybėje turime darbo išteklių, nėra. Šiuo metu įvairių valstybės institucijų plėtojamos duomenų bazės yra naudingas įrankis demografiniams rodikliams gauti, tačiau tai nėra tiesiogiai susiję su darbo rinkos poreikiais. Visi duomenų registrai veikia atskirai, tačiau jų duomenų struktūra dubliuojasi, nėra bendros suderintos valdymo sistemos. Tai kaip mes galime suplanuoti, tarkime, ateinančiais metais atlikti 1,5 tūkst. pastatų renovaciją, jei nežinome, ar mums užteks, pavyzdžiui, esamų tinkuotojų pajėgumų? Nežinodami, kiek turime konkrečios profesijos statybininkų, mes negalime žinoti savo renovavimo pajėgumų ir tempų, darbo birža negali žinoti, kiek galima įsileisti specialistų iš kitų šalių.
Reikalingos bendros pastangos, kad duomenų registrų kūrimas ir plėtra, darbo rinkos poreikių prognozavimas vyktų sistemiškai ir bendrai. Informacinės technologijos, kintantys darbo metodai lemia tai, kad pusė dabar egzistuojančių specialybių po 20 metų gali tapti beprasmės. Jas turi pakeisti naujos, specialistai turi įgyti kitų kompetencijų. Ar tam gerai ruošiamasi? Taigi visam tam būtinas darbo išteklių registras.
Kokia, jūsų nuomone, dabartinė Lietuvos ūkio šakų ir konkrečiai statybos sektoriaus situacija Europos ir pasaulio kontekste?
Paskelbusi nepriklausomybės atkūrimą Lietuva startavo su didžiuliu pagreičiu ir penkerius metus darė didžiulę pažangą. O po to, investuodami į gamybą, pamiršome investuoti į švietimą, į žmones… Tai buvo didelė klaida, padaryta dėl jaunų vyriausybių nepatyrimo ir neįžvalgumo. Esminis dalykas – neužtikrinome, kad visa visuomenė nuolat mokytųsi. Ir bendras švietimo lygis iki šiol nepakankamas, ir statybininkų bendruomenės švietimas per silpnas. Žinodami, kad žengiame į skaitmeninimo erą, visi turime mokytis informatikos, kompiuterinio raštingumo, tam, kaip ir bendrosios strategijos sukūrimui, turi atsirasti pinigų ir valstybės, ir įmonių biudžete. Kiekvienas darbuotojas turi mokėti pasinaudoti bent dalimi išmaniųjų technologijų teikiamų galimybių.
Kas dar turi įtakos tam, kad mūsų statybininkai būtų konkurencingi ir jų įvaizdis gerėtų?
Didelę įtaką daro aplinka. Žinome, kad nemažai mūsų statybininkų vyksta dirbti į Skandinavijos ir kitas šalis. Ir kai paklausai jų įspūdžių apie darbą svetur, pirmiausia jie akcentuoja ne didesnį uždarbį, bet kitokią aplinką. Vieni atkreipia dėmesį į švarą ir tvarką, taip pat ir buitinėse statybininkų patalpose, kiti – į pagarbų požiūrį į sunkų darbą dirbančius žmones ir pan. O ir tų pačių mūsų statybininkų įvaizdis svečiose šalyse skirtingas: Lietuvoje dažnam žodis „statybininkas“ asocijuojasi su ne viena neigiama savybe, o užsienyje lietuvis statybininkas turi išties visai kitokį įvaizdį: jis darbštus, tvarkingas, pareigingas ir pan. Taigi rinkų skirtumai ir darbo aplinka bei požiūris į žmogų keičia ir patį statybininką. Manau, nauja statybininkų karta, dirbsianti po 20 metų, bus orūs amatininkai, žinantys savo ir savo darbo vertę.
Dėkojame už pokalbį.
