Mažame Šeduvos miestelyje Radviliškio rajone atvėrė duris pasaulinio lygio muziejus „Dingęs štetlas“. Jo vadovo žodžiais, tai liudijimas, kad kultūrų įvairovė yra žmonijos stiprybės šaltinis, o jos atminimas veda į gilesnį supratimą apie kitas kultūras, padeda užmegzti pokalbį apie visus Lietuvos istorijos vingius (tiek didvyriškus, tiek tamsius), ugdo atjautą ir toleranciją.

„Dingusiame štetle“ tiesiame tiltą tarp praeities ir dabarties. Žvelgiame į Lietuvos miestelius, jidiš kalba vadinimus štetlais, ir atvirai kalbame apie sudėtingą Lietuvos praeitį. Pasakojimais rodome, kokią turtingą kultūrą Lietuva prarado kartu su išžudytomis žydų bendruomenėmis. Tuose mažuose miesteliuose tilpo ištisi pasauliai!“ – sako muziejaus direktorius Jonas Heraklis Dovydaitis.

Muziejuje plėtojama įvairialypė veikla padės lankytojams ne tik pažinti, bet ir giliau išgyventi „dingusio štetlo“ istoriją. Jie per įtraukiančius pasakojimus apie spalvingą štetlogyventojų žydų gyvenimą, apie jų tragišką likimą Holokausto metu žvelgs į tarpukario ir karo meto Lietuvos kultūrą bei istoriją.

Didelis dėmesys muziejuje skiriamas švietėjiškai veiklai: čia rengiami edukaciniai užsiėmimai įvairaus amžiaus lankytojams, nuo vaikų iki suaugusiųjų. Muziejaus vadovas tikisi, kad juose lankytojai užmegs artimesnį, tvirtesnį ryšį su mūsų krašto istorija.

„Viliamės, kad muziejus taps gyvu kultūriniu centru – žmonės vyks į muziejuje organizuojamus knygų pristatymus, koncertus, filmų peržiūras, dirbtuves, paskaitas ir po jų rengiamas diskusijas. Savo veikla kursime erdvę įvairių Lietuvos gyventojų grupių dialogui“, – dalijasi lūkesčiais J. H. Dovydaitis.

„Dingusio štetlo“ idėja brandinta apie 10 metų. Minčių semtasi iš Varšuvos POLIN muziejaus, kurį taip pat projektavo žymus suomių architektas prof. Raineris Mahlamäki. „Dingusio štetlo“ projektui įkvėpimo architektas sėmėsi važinėdamas po Lietuvos miestelius, kurių mūsų krašte daug, tik gyventojų žydų juose jau nebėra.

„Dingęs štetlas“ – prarasto miestelio ir jo prarastos kultūros atspindys

Žymaus Suomijos architekto prof. R. Mahlamäki, geriausiai žinomo dėl savo darbų su studija „Lahdelma & Mahlamäki Architects“ (LMA), kūryba atspindi šiuolaikines architektūros tendencijas. R. Mahlamäki sukūrė daugybę prestižinių projektų, tarp jų Suomijos miško muziejų „Lusto“, Suomijos gamtos centrą „Haltia“, Lenkijos žydų istorijos muziejų POLIN Varšuvoje. Visi darbai žavi jautrumu kultūrinei ir istorinei aplinkai, įtraukia modernumo ir tradicijų derme.

Muziejaus Šeduvoje koncepciją architektas grindžia prarasto miestelio ir jo kultūros, kuri išnyko per vieną 1941-ųjų rugpjūčio naktį, vaizdu.

„Kai pirmą kartą apsilankiau statybvietėje, mane sužavėjo atviras dangus, platus žemės ūkio kraštovaizdis, greta esančios kapinės ir tylus vėjo šnabždesys. Pajutau, kad tai turi tapti būsimojo muziejaus idėjų atspirties taškais. Suvokiau, kad pastato architektūra turėtų apimti platų Lietuvos ir Šeduvos kultūrinį kontekstą, – sako prof. R. Mahlamäki. – Muziejaus architektūra savo formomis ir visa architektūrine kalba neakcentuoja Holokausto siaubo ir Antrojo pasaulinio karo teroro. Pastatas tylus, pabrėžiantis grožį ir ramybę. Šiame muziejuje nėra medžiagų šiurkštumo, būdingo daugeliui pastatų, susijusių su judaizmu ir jo niūriais istorijos momentais. Greta muziejaus esančios kapinės pasakoja senesnę vietovės istoriją, dar iki Holokausto.“

Muziejaus šerdis – be abejo, ekspozicija, kurios koncepcija buvo parengta dar prieš pradedant projektuoti pastatą. Architekto užduotis buvo sukurti aplinką parodai, pasakojančiai Šeduvos, Lietuvos štetlo, istoriją.

„Pastatas visada atspindi laikus, susijusius su žmonių tikslais ir idealais. Šeduvos štetlas taip pat yra veidrodis, jis atspindi istoriją ir praeities įvykius. Kartu jis yra ir teleskopas, sufokusuojantis tolimos praeities dalykus, kurių nebegalime suvokti savo kasdienėmis žiniomis. Ir mikroskopas, kuris išryškina svarbias istorijos detales, kurios anksčiau buvo paslėptos. Kita vertus, architektūra – tai ne vienas pastatas, o platesnė aplinkos visuma. Tai pastato pritaikymas prie vyraujančių sąlygų ir iš principo visada – aplinkos papildymas“, – sako muziejaus idėjos autorius R. Mahlamäki.

Šio muziejaus architektūra, pasak architekto, – savotiškas svajonių miestelio peizažas. Dvišlaičiai pastatai sudaro nedidelį štetlą su jį supančiais parkais ir obelimis. Kadangi miesteliai yra organiški ir laikui bėgant auga, muziejus taip pat gali augti. Prie esamos struktūros galima pridėti vieną ar daugiau galerijų nepakenkiant visumai, todėl praėjusį pavasarį buvo pastatyta papildoma galerija, skirta ekspozicijai praplėsti.  

„Lemiamas projekto veiksnys buvo tas, kad projekto finansuotojas suprato architektūros svarbą ir nustatė aukštus projekto įgyvendinimo standartus, architektūrą laikydamas tokia pat svarbia kaip ir muziejaus ekspozicija. Paprastai architektai susiduria su pernelyg ambicingais darbų grafikais ir nepakankamu biudžetu sumanymams įgyvendinti, tačiau šiame projekte tai nebuvo problema“, – pabrėžia R. Mahlamäki.

Projektas buvo sudėtingas dėl aukštų standartų ir dėl daugelio tarptautinių įmonių bendradarbiavimo. Pasak architekto, visada pasitaiko komunikacijos sutrikimų ir klaidingų interpretacijų, tačiau šiame projekte jie buvo nedideli ir ištaisomi. Pavyzdžiui, skirtingų šalių projektuotojai ir statytojai turi savo kultūrinę patirtį, savo darbo metodus ir savo aukštos kokybės suvokimą.

„Ilgas, devynerius metus trukęs projektavimo ir statybos procesas pats savaime tapo iššūkiu. Tačiau pagrindiniams projekto žmonėms pavyko išlaikyti entuziazmą, intensyvumą ir tikslumą. Šis projektas yra tarptautinio bendradarbiavimo pavyzdys“, – teigia architektas.

Konstrukcine muziejaus medžiaga, kaip tinkamiausias būdas sudėtingai pastato formai realizuoti, pasirinktas betonas. Ankstyvosiose projektavimo stadijose buvo svarstoma ir medinio karkaso konstrukcija, tačiau pagal Lietuvos teisės aktus galimybės jį įgyvendinti atrodė menkos. Muziejuje taip pat yra daug technologijų, kurios paslėptos pakabinamose lubose ir sluoksniuotose sienose. Tai reiškia, kad medinis karkasas ir susijusios konstrukcijos būtų praktiškai užgožtos įrangos.

„Dingusio štetlo“ muziejaus architektūrą grindėme ne konstrukcijomis, o kraštovaizdžio, vaizdų ir šviesos dialogu. Betoninis karkasas geriausiai atitiko šiuos architektūrinius tikslus“, – sako R. Mahlamäki.

Pasak architekto, muziejaus pastato statybinės medžiagos, konstrukcijos ir detalės suprojektuotos taip, kad būtų ilgaamžės, atsparios laiko poveikiui. Statybinės medžiagos yra perdirbamos ir, jei reikia, lengvai remontuojamos.

Didelėje parko teritorijoje augę medžiai buvo išsaugoti, taip pat pasodinta daug naujų, kurie veikia kaip anglies dioksido rezervuarai. „Parke apstu įvairios augmenijos, čia jau įsikūrė drugeliai, kamanės ir kiti vabzdžiai. „Dingęs štetlas“ tiek emociškai, tiek fiziškai tapo Šeduvos ir Lietuvos kraštovaizdžio dalimi“, – teigia R. Mahlamäki.

Prie projekto dirbo didžiulė tarptautinė komanda

„R. Mahlamäki vadovaujama LMA – „Dingusio štetlo“ projekto autoriai (Design Architect), o mūsų „Studijos 2A“ (S2A), kaip vykdomųjų architektų (Executive Architect), pareiga buvo įgyvendinti R. Mahlamäki komandos idėjas. Projektavimas buvo bendras kūrybinis procesas, kuriame mes turėjome užtikrinti, kad architektūriniai sprendiniai būtų įgyvendinami pagal Lietuvoje galiojančius statybos ir projektavimo reglamentus“, – sako architektas Augustas Audėjaitis, šiuo metu styguojantis S2A biuro veiklą.

1994 m. architekto Jono Audėjaičio įkurta S2A projektuoja įvairaus masto bei paskirties projektus, dažniausiai visuomeninius, komercinius bei gyvenamuosius pastatus.

„Aktyviai bendradarbiaudami tiek su vietos, tiek su tarptautiniais partneriais, įgijome daug vertingos projektavimo procesų organizavimo, projekto sprendinių koordinavimo su skirtingų projekto sričių atstovais bei rangovais patirties. Šiuo metu mūsų įmonėje dirba 18 architektų iš Lietuvos ir kitų pasaulio šalių“, – trumpai pristato S2A A. Audėjaitis ir tęsia pasakojimą apie „Dingusio štetlo“ projekto partnerius.

Pastato koncepcija glaudžiai susijusi su muziejaus pasakojama istorija, todėl kuriant ekspozicijos turinį svarbų vaidmenį atliko amerikiečių kompanija „Ralph AppelbaumAssociates“ (RAA) – didžiausia pasaulyje įmonė, užsiimanti muziejų ir naratyvinių aplinkų planavimu bei projektavimu. Šios trys komandos – LMA, S2A ir RAA – tarpusavyje derino visus muziejaus projekto sprendinius ir kartu vadovavo jų įgyvendinimo procesui.

Be LMA ir RAA, projekte dalyvavo ir kitų užsienio konsultavimo bei rangos komandų. Pastato inžinerinių sistemų kokybei užtikrinti projektavimo ir statybos laikotarpiu talkino konsultantai iš Jungtinės Karalystės „Ridge & Partners LLP“. Medžio apdaila ir vidaus baldais rūpinosi „Karl Bucher AG“ iš Šveicarijos. „Schori Maffioli Natursteine AG“ įrengė vidaus grindų ir sienų akmens apdailą, taip pat tiekė akmenį lauko apdailos darbams. Fasadų profesionalai iš Estijos „AS Parmet“ buvo atsakingi už fasadų, lauko langų ir durų darbo projektą bei statybos rangą. Parko koncepciją pasiūlė ir sutelktomis muziejaus architektų komandos bei vietos rangos įmonių pajėgomis įgyvendino Šveicarijos apželdinimo kompanija „Enea GmbH“.

Taip pat svarbu paminėti, kad projekte dalyvavę rangovai buvo atsakingi už savo dalių gamybinių projektų parengimą ir suderinimą su projektavimo komanda. Tokiu būdu buvo siekdama maksimalios kokybės rezultato.

„Lietuvoje, deja, ši praktika nėra dažna, kol kas ji neįtvirtinta ir reglamentuose, todėl neretai architektūros kokybė nukenčia dėl nepakankamo rangovų įsitraukimo į projektą ar net sprendinių keitimo pristigus praktinių įgūdžių ar techninių pajėgumų. Džiugu, kad šiame projekte pavyko pritaikyti daugelyje Vakarų šalių taikomą modelį ir atrinkti rangovus, pajėgius kokybiškai bendradarbiauti su projekto komanda“, – pabrėžia A. Audėjaitis.

Ypatinga architektūra

Pastato forma atspindi pavadinimą „Dingęs štetlas“ – primena miestelio siluetą, taigi jau tūriu tampa memorialu prarastiems žydų miesteliams atminti. Pasak A. Audėjaičio, būtent dėl idėjos sukurti abstraktų miestelio siluetą, suvokiamą kaip memorialas prarastiems žydų štetlams, fasado sprendiniuose stengtasi naudoti kuo mažiau architektūrinių ir inžinerinių detalių. Fasadai suformuoti iš specialiai tik šiam projektui pagamintų anoduoto aliuminio čerpelių. Pagrindinis pastato kompozicijos akcentas – atminimo langas, kuriame įamžinti 297 miestelių pavadinimai jidiš kalba.

Objekte įdiegta daug pažangių technologijų ir naujovių. A. Audėjaitis apžvelgia vos kelias iš jų. Pasirinkta decentralizuota vėdinimo sistema. Kiekvienai galerijai skirtas atskiras vėdinimo įrenginys rūsyje. Siekiant lankytojams užtikrinti maksimalų komfortą, paruoštas oras dideliu kiekiu iš lėto tiekiamas į galerijų erdves. Oro pritekėjimo ir ištraukimo grotelės lauke integruotos evakuacinių išėjimų portaluose ar kitaip paslėptos architektūrinėmis priemonėmis. Viduje grotelės oro srautams tiekti ir ištraukti taip pat maskuojamos arba akcentuojamos architektūriniais sprendiniais: lamelėmis, šešėlinėmis siūlėmis ir pan. Gaisrui aptikti įdiegta aspiracinė sistema. Taip išvengta tradicinių jutiklių ir išlaikyti estetiniai projekto autorių reikalavimai.

Pastato valdymo sistema suteikia muziejaus personalui galimybę skirtingais režimais valdyti ir prižiūrėti pastatą, atitikti specifinius muziejaus lankytojų grupių poreikius.

Nuo muziejaus neatsiejamas ir šveicarų kraštovaizdžio architektūros bendrovės „EneaGmbH“ suprojektuotas bei įrengtas parkas. Nors šios įmonės architektai į projektą įsitraukė palyginti vėlai, dėl jų profesionalumo ir nuoseklumo projektas buvo baigtas laiku ir kokybiškai. Muziejaus parke įrengta drenažo sistema, kontroliuojanti drėgmės kiekį želdiniams, taip pat automatinė vandens filtravimo ir laistymo sistema.

Didžiausi iššūkiai

„Šis projektas tikrai pareikalavo daug visos projekto komandos resursų. Iššūkių taip pat tikrai netrūko. Iššūkis buvo jau vien tai, kad projektą įgyvendino daugiau kaip 30 įmonių iš 8 šalių, atstovaujančių net 18 tautybių, ir kiekvienas turėjo savitą požiūrį į darbo procesą, atsakomybes bei bendradarbiavimą. Šio projekto sėkmė iš esmės priklausė nuo projekto valdytojų – šveicarų įmonės „Ecas AG“ ir UAB „Enfold Lietuva“ komandos, o ypač nuo pagrindinio projekto koordinatoriaus Davido J. Duffy. Jis mus labai daug ko išmokė ir vedė šį be galo sudėtingą projektą iki pat pabaigos“, – pabrėžia architektas A. Audėjaitis.

Pasak architekto, įgyvendinant projektą nebuvo kada nuobodžiauti – koordinavimo procese nuolat buvo pakeitimų dėl pakitusių užsakovo sprendimų ar išorinių aplinkybių. Buvo gaila atsisakyti jau atlikto darbo ir pradėti iš naujo, tačiau visi iššūkiai mokė lankstumo ir kantrybės.

Bene reikšmingiausią iššūkį, A. Audėjaičio nuomone, teko įveikti projektui artėjant prie finišo. Likus kiek daugiau nei metams iki statybų pabaigos, užsakovas nutarė iki atidarymo suprojektuoti ir pastatyti naują muziejaus galeriją. „Bendru visų projekto dalyvių susitelkimu pavyko viską baigti laiku“, – didžiuojasi architektas.  

Monolitinės konstrukcijos – ypač sudėtingos  

Kompleksas sudarytas, regis, iš kuklių, schematiškų pastatų, tačiau realizuoti skulptūriško minimalizmo idėją nebuvo paprasta. Tai patvirtina ir betoninių konstrukcijų statybos srityje besispecializuojančios UAB „Ewcon“ komanda, atlikusi muziejaus galerijų konstrukcijų (pastato monolitinių sienų, perdangų ir stogų) įrengimo darbus. Ji taip pat įrengė monolitines laiptinių sienas, laiptatakius, lauko laiptus, tunelio sienas ir atramines sienutes bei požeminių aukštų hidroizoliaciją.

Muziejaus fasado ir stogo vientisumas sukurtas jungiant monolitines konstrukcijas armatūros strypais. Dėl to „Ewcon“ komandai reikėjo parengti itin detalų stogo klojinių sistemos projektą ir jį tiksliai įgyvendinti. Kad komplekso stogų kontūrai primintų miestelį, buvo preciziškai suformuoti stogo klojinių sistemos kampai. Šiame procese itin svarbus vaidmuo teko geodezininkui: jis apskaičiavo kiekvieno stogo nuolydį ir teodolitu nustatė tikslius kiekvienos plokštumos nuokrypius. Prieš įrengiant stogo paklotą buvo kruopščiai patikrintos sumontuotų sijų padėtys, o darbų pabaigoje visi muziejaus stogo sluoksniai sutvirtinti papildomomis sijomis ir templėmis. Stogai įrengti keliais betonavimo etapais.

Muziejaus erdvės sudarytos iš skirtingo tūrio ir aukščio ekspozicijų galerijų, virš kiekvienos iš jų specialiai jai suprojektuotas švarios geometrijos namelio stogas. Šiam kruopščiam vidaus erdvių sprendiniui pagrindus taip pat paruošė „Ewcon“ komanda. Darbuotojai pripažįsta, kad kokybiškai įgyvendinti šio objekto architektų idėjas buvo vienas didžiausių profesinių išbandymų.

„Tačiau profesionalus mūsų ir įmonės „Doka Lietuva“ inžinierių darbas bei sklandi komunikacija padėjo išspręsti daugelį projekto metu kilusių klausimų. Nepaisant didelio darbo tempo ir papildomų užduočių, projektas baigtas laiku“, – džiaugiasi „Ewcon“ statybos direktorius Lukas Bartusevičius, pabrėždamas sėkmingą įmonės indėlį į didžiausio žydų istorijos muziejaus Baltijos šalyse statybas.

Stogo sprendiniai – netipiniai

Įmonė „Doka Lietuva“ muziejaus statyboms teikė klojinių ir pastolių projektavimo, nuomos ir pardavimo paslaugas. „Unikalios formos betono konstrukcijos ir išskirtiniai armavimo sprendiniai kėlė iššūkių kasdien, tačiau bendradarbiaujančių įmonių „Ewcon“ ir „DokaLietuva“ inžinieriai juos gvildeno sėkmingai. Be ypač konstruktyvaus ir atviro bendradarbiavimo šio projekto įgyvendinimas būtų buvęs neįmanomas“, – metus trukusį sudėtingą darbų etapą prisimena UAB „Doka Lietuva“ atstovas Julius Kuliešis.

Siekdami užtikrinti sklandų darbą objekte, „Doka Lietuva“ komandos inžinieriai dažnai lankydavosi statybų aikštelėje – vietoje spręsdavo kilusias problemas ir planuodavo tolesnius etapus. Sudėtingiausia kolegoms, anot J. Kuliešio, buvo įrengti monolitinius stogus. Įprastai monolitinio stogo posvyrio kampas nesiekia 10 laipsnių, o muziejaus pastato stogai pasvirę 70 ir net 80 laipsnių kampu.

„Klojinius jiems projektavome kaip sienoms, t. y. statėme iš abiejų pusių. Stogams tuo pat metu buvo naudojamos ir perdangos, ir sienų klojinių sistemos“, – neįprastą konstruktyvą aptaria pašnekovas.

Muziejaus monolitinėms sienoms betonuoti naudota sunkiųjų sieninių klojinių sistema „Framax Xlife“, o tose vietose, kuriose nebuvo perdangų ir reikėjo saugiai prieiti prie darbo zonos, – platformų sistema „Doka K“.

Stogams betonuoti pasitelkta atraminių bokštelių sistema „Staxo 40“, kurios atrėmimo aukštis siekė iki 14 metrų. Pasvirusiems stogams suvaržyti reikėjo ypač detaliai suprojektuoto rėmsijų ir spyrių tinklo. Juo buvo perduodamos betonavimo metu veikiančios apkrovos, todėl šiam sprendiniui naudota metalinių rėmsijų sistema „Top50“.

Tiekdama projektui klojinius ir pastolius, „Doka Lietuva“ komanda puikiai suprato, su kokiais iššūkiais gali susidurti klientai, jei gaminiai vėluotų atvykti. Įmonės sandėliai yra Vilniuje, o muziejus buvo statomas kone už 200 km, todėl visi gaminių pristatymai buvo skrupulingai planuojami, kad statybvietėje darbai vyktų sklandžiai ir būtų sėkmingai bei laiku baigti.

Sukurtas idealus patalpų klimatas

Įmonė „Patalpų klimato sprendimai“ žydų istorijos atliko muziejaus patalpų šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo (ŠVOK), vandentiekio, nuotekų ir lauko inžinerinių sistemų projektavimo darbus, o įmonė „Integruotos centralizuotos sistemos“, oficialūs SWEGON atstovai Lietuvoje, tiekė šio švedų gamintojo įrangą komfortiškam patalpų klimatui sukurti ir dalyvavo įrangos derinimo darbuose.

SWEGON visame pasaulyje garsėja sveiko patalpų klimato sprendiniais ir daugiausia dėmesio skiria energiją taupančių bei tvarių sistemų kūrimui, tad nenuostabu, kad būtent jų įrenginiai pasirinkti itin aukštų kokybinių reikalavimų projektui. Muziejaus patalpoms tiekti SWEGON ŠVOK įrenginiai veikia kompleksiškai, kaip vieninga patalpų klimatą gerinanti sistema.

Projektavimo komandai ir įmonei „Patalpų klimato sprendimai“ talkino užsakovo pasamdyti konsultantai iš Jungtinės Karalystės „Ridge and Partners LLP“. Jie nustatė muziejaus patalpų vėdinimo bei šildymo sistemų principinius reikalavimus ir teikė užduotis ŠVOK sistemoms.

„Užsakovai pageidavo, kad renkant SWEGON oro difuzorius, atsakingus už patalpų komfortą bei gerą klimatą, būtų pateiktas kiekvienos salės matematinis modelis, demonstruojantis, kaip oras skirstysis patekęs į skirtingo aukščio patalpas: koks bus oro judėjimo greitis, kokia oro temperatūra įvairiose zonose“, – apie projektuotojams tekusius iššūkius pasakoja įmonės „Integruotos centralizuotos sistemos“ vadovas Ernestas Rimvydas Natkevičius.

Vietomis muziejaus patalpų lubos siekia 6–8 metrus aukščio. Šios patalpos grynu oru aprūpinamos pasitelkus išstumiančiosios ventiliacijos principą. Oras iš vėdinimo sistemos į patalpas tiekiamas tam tikra altitude: nuo grindų iki 2 metrų aukščio zonoje oro kokybė griežtai reguliuojama, o aukščiau ji nėra kritiškai svarbi. Šis vėdinimo būdas muziejui yra ženkliai ekonomiškesnis, o svarbiausia – visada užtikrins labai gerą klimatą.

Užsakovui buvo itin svarbu patalpų oro kokybės lygis, t. y. deguonies kiekis, tam tikros temperatūros ir bos ir išlaikoma santykinė oro drėgmė. Visus šiuos parametrus užtikrina SWEGON vėdinimo įrenginiai, skirti kiekvienai muziejaus galerijai. Pagal poreikį įrenginiai šildo, vėsina, drėkina arba sausina patalpas. Oro kokybės rodikliai nuolat sekami. Žiemą grindys yra šildomos, o vasarą jos vėsina. Kad vėsinamoje patalpoje nesusidarytų rasa, vėdinimo įrenginys stebi rasos taško temperatūrą patalpoje ir, atsižvelgdamas į duomenis, reguliuoja grindų temperatūrą. Taigi automatizuoti SWEGON vėdinimo įrenginiai labai kompleksiškai valdo klimatą patalpoje. E. R. Natkevičiaus teigimu, SWEGON įrenginių automatika yra unikali rinkoje, daugiau joks kitas gamintojas tokios automatikos neturi.

Vienas iš didžiausių muziejaus įrengimo iššūkių – itin tikslus projektavimo užduoties įgyvendinimas. Prie jos nuo pat pradžių dirbo ir SWEGON įrangos tiekėjai, ir projektuotojai. „Labai daug diskutavome, kol užduotis tapo vienodai suprantama ir aiški užsakovo atstovams bei visiems projektuotojams. Siekiant preciziškai įgyvendinti sumanymą, buvo parengtas detalus pastato 3D modelis. Šiuo modeliu naudojosi visi projektuotojai, kad įsitikintų sistemų tinkamumu, derme ir estetiniais sprendiniais“, – sako „Integruotų centralizuotų sistemų“ vadovas. Bendromis profesionalų pastangomis pasiekta, kad muziejaus patalpose nematyti jokių inžinerinių sprendinių, lankytojų salėse netrikdo triukšmas ar besikaitaliojanti oro temperatūra: sukurtas nepriekaištingas patalpų klimatas.

Akivaizdūs nematomos akustikos pranašumai

Akustiniais sprendiniais „Dingusiame štetle“ rūpinosi „Nordsona“, jau daugelį metų besispecializuojanti modernių pastatų akustikos gaminių tiekimo ir įgyvendinimo srityje, todėl gebanti užtikrinti aukščiausią kokybę nuo konsultavimo iki instaliacijos. „Nordsona“ – oficiali besiūlių, pučiamų akustinių dangų gamintojo ASONA atstovė Baltijos šalyse.

Įmonės direktorius Martynas Ramonas sako, kad Šeduvos žydų istorijos muziejaus kompleksas – vienas iš įdomiausių ir sudėtingiausių jo komandos įgyvendintų projektų. Į šį objektą buvo pristatyta ir įrengta apie 3500 kv. m akustinės besiūlės tinko sistemos SONACOUSTIC®, kuri išsiskiria puikia garso sugertimi ir unikaliu estetiniu vaizdu.

„Akustinio besiūlio tinko sistema SONACOUSTIC® dar vadinama nematoma akustika, – pasakoja M. Ramonas. – Didelėse viešosiose erdvėse, kaip muziejai ar koncertų salės, garsas sklinda atspindžiais, todėl būtina užtikrinti gerą garso sugertį. Sudaryta iš akustinės vatos plokščių ir vientisą, besiūlį paviršių formuojančio specialaus akustinio tinko, SONACOUSTIC® itin gerai sugeria garsą, mažina aidėjimą net sudėtingose architektūrinėse erdvėse. Ji yra A degumo klasės, užtikrinančios aukščiausią priešgaisrinį saugumą, ypač atspari ir ilgaamžė, todėl tinka intensyviai naudojamoms viešosioms erdvėms.“

SONACOUSTIC® gali būti kuo įvairiausių tekstūrų, dengiamo paviršiaus formų ir spalvų, ją pasitelkus galima kurti tiek minimalistinius, tiek prašmatnius interjerus. Muziejuje naudota specialiai šiam objektui sukurta SONACOUSTIC® baltos spalvos versija, idealiai deranti prie architektūrinės koncepcijos.

Dėl projekte integruojamų šviestuvų, priešgaisrinių, ventiliacijos, garso, vaizdo ir klimato sistemų reikėjo ypač tiksliai suderintų sprendimų. Todėl „Nordsona“ nuo pat projekto pradžios glaudžiai bendradarbiavo su architektais ir akustikos ekspertais: derino tinko tekstūrą, jungtis, spalvų niuansus. Montavimo darbus atliko specialius mokymus baigę „Nordsonos“ specialistai, naudodami profesionalią įrangą ir kelių sluoksnių purškimo technologiją.

Kiekviena muziejaus erdvė buvo išskirtinė – nuo itin aukštų iki mažų galerijų. Vienas įspūdingiausių sprendimų – pagrindinės galerijos W formos lubos, kur akustinės plokštės ir gipso paviršiai buvo išdėstyti šachmatų tvarka ir užpurkšti akustiniu tinku, sukuriant vientisų lubų efektą.

„Kiekvienas sprendimas buvo unikalus – nuo spalvų iki mažiausių detalių“, – pabrėžia M. Ramonas ir priduria: danga tinka betono, medžio, gipso kartono ir kitiems paviršiams, o akustinis komfortas atitinka aukščiausius akustinius reikalavimus.

Per daugelį metų „Nordsona“ įgyvendino dešimtis projektų su garsiausiais Lietuvos architektais, panaudojo akustinio besiūlio tinko sistemą SONACOUSTIC® viešosios paskirties pastatuose, įvertintuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Gamintoja ASONA daugiau kaip 40 metų tobulina šią technologiją, todėl „Nordsona“ pagrįstai gali teigti, kad šiandien yra patikimiausių akustinių sprendimų tiekimo ir instaliacijos įmonė Baltijos šalyse – nuo naujos statybos iki paveldo objektų.

Pasiektas aukščiausias pastato energinis efektyvumas

Prieš aštuonerius metus prekių ženklui „namuinspektorius.lt“ atstovaujančios UAB „KA projektai“ direktorius Andrius Kirklys, paklaustas, ar imtųsi įgyvendinti netipinio pastato energinį modeliavimą, atsakė, kad įmanoma viskas. „Supažindintas su „Dingusio štetlo“ projektu, suvokiau: žiūriu į architektūrinį kūrinį, kuriame dirbti nebus lengva, nes jame viskas yra nepaprasta“, – prisimena pirmąjį muziejaus projekto įspūdį A. Kirklys, energiškaiefektyvių statybos sprendimų įgyvendinimo įmonės vadovas.

„namuinspektorius.lt“ komanda muziejaus pastate atliko energinio naudingumo sertifikavimą ir sandarumo konsultacijas dėl viršijamų STR reikalavimų. Gilindamasi į pirmuosius pastato brėžinius, įmonės komanda turėjo ne tik galvoti apie siūlomas konstrukcijų atitvarų šilumines varžas ir joms naudotinas medžiagas, bet ir apsvarstyti, kokie pastato sandarumo ir konstrukcijų drėgmės poveikio iššūkiai lauks pasirinkus vieną ar kitą variantą. Pasiūlius daug sprendinių, galiausiai rastas absoliučiai visus projekto dalyvius tenkinantis variantas.

Norint pasiekti aukščiausius pastato sandarumo reikalavimus, buvo atliekami bandymai ir atrastos visos nesandarios vietos. Gauti duomenys buvo užfiksuoti ir pateikta ataskaita. „Rangovai taisė nustatytų nesandarių vietų sprendinius, o mūsų komanda vėl kartojo nesandarių vietų paiešką. Kiti darbų etapai buvo leidžiami tik projektuotojams ir techninės priežiūros specialistams patvirtinus, kad visi sprendiniai tinkami. Tokio intensyvaus sandarumo tikrinimo nebuvome niekur atlikę. Įprastai užsakovus tenkina, jei rezultatas atitinka galiojantį normatyvą, bet tik ne šiame objekte“, – griežtus reikalavimus prisimena A. Kirklys.

Anot pašnekovo, muziejaus kompleksas  – pirmas ir kol kas vienintelis objektas, kuriame dėl ypač aukštų kokybės reikalavimų darbuotojams visus pastato mazgus teko tikrinti su šilumos tiltelių skaičiavimo programa. Reikėjo įsitikinti, kad nenagrinėtų konstrukcijų mazgai neperšals, nedrėks, nepelys. Kai kurias netipines vietas teko vertinti net 3D programa, kuri Lietuvoje nėra privaloma.

A. Kirklys neslepia – buvo kilę dvejonių, ar šį užsakymą apskritai pavyks baigti, tačiau išvydęs galutinį darbo rezultatą jaučia didelį dėkingumą, kad su komanda buvo pakviestas prisijungti prie projekto.

„Iššūkį įveikėme, pakako profesionalumo, valios sunkumams įveikti ir savo akimis įsitikinti, kaip nuostabiai atrodo muziejaus kompleksas“, – sako prekių ženklo „namuinspektorius.lt“ vadovas ir priduria, kad netipiniame projekte daug lėmė įmonės kolektyvo kantrybė ir tikėjimas, jog nuosekliai dirbant galima atlikti iš pirmo žvilgsnio neįmanomas užduotis.

llgametė „namuinspektorius.lt“ komandos patirtis klientams visada garantuoja patikimus rezultatus ir greitą aptarnavimą. Įmonė yra atlikusi per 6000 sandarumo ir daugiau kaip 1000 akustinių bandymų visoje Lietuvoje – nuo individualių namų iki didelių visuomeninių projektų.

Įgyvendinti netipiniai akmens sprendiniai

Daugiau kaip 17 metų mechanizuoto trinkelių klojimo srityje besispecializuojančiai UAB „NK statyba“ itin nestandartinis muziejaus projektas virto sukauptos patirties išbandymu, o sėkmingas rezultatas – nauja vizitine kortele.

„NK statybos“ direktoriaus Egidijaus Kriščiūno teigimu, patys geriausi architektų, užsakovo, generalinio rangovo, muziejaus lankytojų ir kitų šalių atsiliepimai įrodo, kad bendrovė yra pajėgi įgyvendinti išskirtinius ir sudėtingiausius projektus.

„Šis muziejus nuo šiol yra ryškiausia mūsų vizitinė kortelė, darbais kalbanti apie „NK statybos“ galimybes. Apskritai manau, kad šis darbas išryškina jau kurį laiką mūsų natūraliai besiklosčiusią strategiją – dalyvauti tik sudėtingiausiuose, nestandartiniuose, daugiausia patirties reikalaujančiuose projektuose“, – sako E. Kriščiūnas.

Patį „NK statybos“ indėlį į „Dingusį štetlą“ sudarė daugiau kaip 7000 kv. m kietųjų dangų įrengimas muziejaus teritorijoje. Išskirtinio dėmesio reikalavo darbas su neįprastomis medžiagomis ir nekasdieniai sprendiniai.

„NK statyba“ komandai teko užduotis muziejaus teritorijoje pakloti šveicarišką akmens dangą „Guber“, kurios raštas privalėjo atitikti itin tikslų muziejaus parko autorių „EneaGmbH“ sumanymą.

„Skaldyto natūralaus akmens „Guber“ Lietuvoje nėra, todėl vykome į Šveicarijos kalnus, kur šio akmens galima įsigyti. Patys rūpinomės akmens tiekimu ir atgabenimu į Lietuvą. Atlikome daug bandomųjų klojimų su „Guber“, kol išsiaiškinome, ko nori užsakovo atstovai ir parko projektuotojai, – pasakoja E. Kriščiūnas. – Tačiau šie iššūkiai buvo tik viena medalio pusė. Kita – taip įgyvendinti sprendinius, kad jie 100 proc. atitiktų užsakovo reikalavimus. Dangai įrengti pasitelkta ilgaamžė montažinė sistema MAPEI. Kartu su architektais ir konstruktoriais tarėmės, kaip suformuoti grindinio sistemą su nuolydžiu, kaip tinkamai surinkti vandens perteklių, kad jo neliktų dangos tarpsluoksniuose – tarp betono ir akmens. Iššūkių buvo ir sluoksniuojant skirtingo storio dangas, kai reikėjo naudoti įvairių matmenų pasluoksnius ir betono plokštes.“

Muziejaus laiptus, atramines sienas ir takų paviršius „NK statyba“ specialistai apdirbo kvarcitu „Taj Mahal“. Panaudoti nekasdieniai apšvietimo sprendiniai, turėklų tvirtinimai. Atskiro dėmesio vertas iš stiklo, metalo ir akmens supintas dizaino sprendinys.

„Viena iš įdomesnių montavimo technologijų – tai ant pjedestalo sumontuotas akmuo. Jis šiek tiek pakeltas virš betono plokštės, kad po juo būtų galima paslėpti vandens surinkimo kolektorius“, – netipinio sprendinio detalių atskleidžia „NK statybos“ darbų vadovas Svajūnas Remeikis. Įmonės komanda taip pat įrengė pagrindinio įėjimo terasą ir T1 terasą pietinėje muziejaus dalyje, kietąsias dangas aplink muziejų.

„NK statyba“ visus sprendinius derino ir su užsienio, ir su lietuvių architektų bei rangovų komandomis. Kiekvieno netipinio sprendinio įgyvendinimas buvo išgrynintas iki detalių: laiptai su metalo intarpais, neįprasti vandens surinkimo sprendiniai, vertikaliai ant atraminės sienos pritvirtintas apie toną sveriantis akmuo. Pastatytos netipinio dizaino pavėsinės, kurių konstruktyvas sudarytas iš klijuotos medienos, išpjautos CNC staklėmis. Pavėsinės surinktos taip, kad nebūtų matyti jokių sudūrimų ar varžtų. Be to, tvenkinio dugne išklotas akmeninis raštas. O prie pagrindinio muziejaus įėjimo pagal specialų užsakymą sumontuotas akmeninis vazonas, teritoriją taip pat paįvairina originalūs suoliukai.

„Galbūt muziejaus lankytojai jau spėjo atkreipti dėmesį, kad horizontalios dangų linijos, suformuotos iš skirtingų medžiagų, sudaro nenutrūkstamą ritmą per visą teritoriją. Džiaugiamės, kad muziejuje lankytojus gali sudominti ne tik istorinė ekspozicija ar renginiai, bet ir architektūriniai ar statybų sprendimai, prie kurių prisidėjome“, – kalba S. Remeikis.

Beje, „NK statybos“ kolegoms reikėjo pasukti galvas ir dėl to, kaip į teritoriją nugabenti toną sveriantį akmenį nesugadinant kitų komandų atlikto darbo.

„Akmeninės dangos sistema gali būti klojama, kai lauko temperatūra ne žemesnė kaip +5 °C, todėl įprastomis sąlygomis darbus rudenį nutraukiame ir pratęsiame pavasarį. Tačiau muziejaus užsakovų toks scenarijus netenkino, – prisimena išbandymą žiemos darbais E. Kriščiūnas. – Terminai spaudė, nebuvo įmanoma nieko atidėlioti. Išeitį radome pasigaminę šildomas surenkamas palapines, didžiausia iš jų buvo apie 600 kv. m ploto. Ši palapinė uždengė net tvenkinį, kurio dugną klojome akmeniu.“

Įmonės vadovo teigimu, „NK statybos“ atliktų darbų biudžetas nuo pirminės sutarties iki darbų pabaigos reikšmingai padidėjo. Tai liudija, kad bendrovė pelnė užsakovo pripažinimą dėl atliktų darbų tempo, sprendinių ir atsakingo požiūrio į darbą.

„Didžiuojuosi, kad nuo šiol į „Dingusį štetlą“ galime kviesti visus, su kuriais norime kalbėti darbais. Šis projektas įtvirtina „NK statybą“ tame lygyje, apie kurį nedrąsiai svajojome veiklos pradžioje prieš beveik du dešimtmečius“, – sako E. Kriščiūnas.

Unikalūs interjero apdailos elementai  

„Šeduvos žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“ – vienas įdomiausių ir labiausiai įkvepiančių projektų, prie kurių mums teko dirbti. Projektas buvo tarptautinis, todėl glaudžiai bendradarbiavome su užsienio partneriais ir architektais – suomių „Lahdelma & MahlamäkiArchitects“ ir lietuvių S2A. Tai buvo unikali patirtis – tapti tarptautinės komandos dalimi“, – sako įmonės „Auksetas“ vadovas Alius Bartkus.

„Auksetas“ šiame projekte atliko vidaus apdailos, gipskartonio konstrukcijų projektavimo ir montavimo, glaistymo ir struktūrinio dažymo, tinkavimo, akustinių plastinių gipso liejinių montavimo, interjero dekoro trafaretinio dažymo darbus. Integravo į gipskartonio gaminius priglaistomus jungiklius, šviestuvus, bėgelius. Šioms užduotims įvykdyti reikėjo sudėtingų technologinių procesų ir aukštos kvalifikacijos apdailos specialistų.

Kai kurios konstrukcijos buvo visiškai nestandartinės: ypač sudėtingų konstrukcijų architektūrinėms užduotims atlikti buvo parengta daugiau kaip 800 tarpinių ir galutinių gamybinių brėžinių.

„Reikėjo ne tik pritaikyti turimas žinias, bet ir kurti naujus sprendimus konsultuojantis su medžiagų gamintojais. Pavyzdžiui, gaminome gipskartonio maketus, ruošinius, plienines konstrukcijas, kad gautume tikslius lenkimo radiusus, karnizų smaigalius (dėl to pagal užsakymą Vokietijoje gamintos specialios gipskartonio frezos) ir suvestume sienų, lubų, grindų, medžio bei akmens apdailų architektūrines linijas, atsižvelgdami į integruotus elektros, ŠVOK, kitus elementus“, – pasakoja Gediminas Mišeikis, įmonės „Auksetas“ projektų direktorius.

Didžiausias iššūkis, pasak G. Mišeikio, buvo technologinis – iki tol komanda nebuvo kūrusi kai kurių itin didelio tikslumo ir kūrybiško požiūrio reikalaujančių konstrukcijų. Tačiau šis procesas buvo ir įkvepiantis – kartu su architektais, technologais, konstruktoriais nuolat buvo ieškoma tinkamiausių sprendimų, kol pavykdavo atitikti užsakovo ir architektų lūkesčius.

Labiausiai „Aukseto“ komanda džiaugiasi puikiu bendradarbiavimu su architektų komanda ir projekte įgyta tarptautinio bendradarbiavimo patirtimi – bendru darbo procesu su šveicarų įmonėmis „Karl Bucher AG“, „Schori Maffioli Natursteine AG“, estų „AS Parmer“, amerikiečių RAA.

„Sutelktomis jėgomis pavyko įgyvendinti architektų sumanymus ir tapti viena vedančiųjų jėgų projekte. Mums tai ne tik sėkmingas statybos etapas, bet ir indėlis į istorinio atminimo išsaugojimą“, – sako „Aukseto“ vadovas A. Bartkus.

Jo teigimu, šis projektas atspindi įmonės vertybes: profesionalumą, atsakomybę ir gebėjimą įgyvendinti net sudėtingiausias vizijas. UAB „Auksetas“, įkurta 2002 m., atlieka viso spektro statybos darbus – nuo privačių ir komercinių objektų iki kultūros paveldo pastatų atnaujinimo.

„Specializuojamės statybos, renovacijos ir sudėtingos, unikalios apdailos darbų srityse. Siekiame, kad kiekvienas projektas būtų įgyvendintas kruopščiai ir kokybiškai. Nuoširdžiai dėkojame savo darbų vadovų, konstruktorių ir visų sričių apdailos specialistų komandai, be jos tokie išskirtiniai objektai nebūtų sėkmingai įgyvendinti“, – pabrėžia A. Bartkus.

Nestandartinėse erdvėse – preciziška apdaila ir inžineriniai sprendiniai  

Daugelį statybos, apdailos ir inžinerinių darbų, kuriems kelti aukščiausios kokybės reikalavimai, muziejaus pagalbinėse patalpose atliko „Alonvesa“. Patyrusio inžinerinių sistemų ir statybos darbų rangovo komanda, darbo proceso metu priimdama sprendimus, stengėsi būti atvira naujovėms, kūrybinga ir lanksti. Išugdytas atsakingas požiūris į darbą padėjo įgyvendinti užduotis laiku. Įmonės „Alonvesa“ darbuotojai įrengė akustines lubas vėdinimo kamerose ir tam tikrų patalpų hidroizoliaciją, tinkavo muziejaus patalpų sienas. Taip pat atliko apdailos darbus pagalbinėse muziejaus patalpose: dažė sienas, įrengė šešėlinę grindjuostę, WC patalpas, sumontavo pakabinamas lubas.

„Dingusio štetlo“ muziejaus pastatas išskirtinis ne tik architektūros, bet ir inžinerijos bei apdailos sprendimais. Vienas pagrindinių iššūkių ir buvo pritaikyti inžinerines sistemas prie nestandartinių erdvių bei jų estetikos reikalavimų, kartu išlaikant funkcionalumą ir ilgaamžiškumą, – apie darbą netipiniame projekte pasakoja UAB „Alonvesa“ vadovas Egidijus Packevičius. – Iššūkius įveikėme glaudžiai bendradarbiaudami su architektais ir projekto vadovais, koreguodami sprendimus realiuoju laiku, taip pat pasitelkdami nestandartinius montavimo būdus bei aukštos klasės medžiagas.“

Projekto kokybiniai reikalavimai buvo itin aukšti, tačiau „Alonvesos“ komanda sėkmingai juos atitiko pasitelkusi patirtį, sukauptą dirbant svarbiuose Lietuvos visuomeninės paskirties objektuose – nuo gydymo įstaigų iki kultūrinių bei sporto erdvių. Įmonė daug investuoja į savo komandos profesionalumą – nuolat gilinamos profesinės žinios ir tobulinami įgūdžiai.

UAB „Alonvesa“ teikia paslaugas ir viešosios paskirties, ir privačių objektų užsakovams. Įmonės specializacija – šildymo sistemų montavimas ir renovacija, vandentiekio bei nuotekų sistemų įrengimas, vėdinimo ir oro kondicionavimo sprendimai, taip pat tinkavimo, kitos vidaus apdailos darbai.

Cementinės grindys sustiprina vientisos estetikos įspūdį  

Prie nepriekaištingos „Dingusio štetlo“ vidaus erdvių estetikos savo darbu prisidėjo ir UAB „Top decor“ meistrai, įrengę cementines dekoratyvines grindų dangas laiptinėse ir dalyje patalpų.

„Esame įrengę tikrai nemažai analogiškų grindų dangų Lietuvoje, tačiau šiame projekte ir medžiagų, ir darbų kokybei buvo keliami ypač aukšti reikalavimai“, – sako įmonės vadovas Egidijus Dilba, paklaustas, kuo šis objektas skyrėsi nuo daugybės ankstesnių, kuriuose yra tekę dirbti.

E. Dilbos teigimu, visame projekte naudotos tik natūralios ir labai aukštos kokybės medžiagos. Ne išimtis ir tos, kurios buvo skirtos laiptinėms. Joms pasirinktos aukščiausios kokybės cementinės dekoratyvinės medžiagos „Ardex PanDomo“ su tiek aplinkai, tiek žmogui draugiškais apsauginiais sluoksniais (lakas, vaškas).

„Be standartinių dangų sprendinių, šiame projekte turėjome iš tos pačios cementinės dekoratyvinės medžiagos suformuoti taktilinius žymėjimus akliesiems ant laiptų pakopų ir prie liftų. Mes sugebėjome sėkmingai šią užduotį įvykdyti“, – prisimena vieną iš sudėtingesnių darbų šiame projekte E. Dilba.

Liejamų dangų įrengimo srityje besispecializuojanti UAB „Top decor“ skaičiuoja jau 25-us veiklos metus. Per tą laiką būta įvairiausių išbandymų, tačiau jie, įmonės vadovo teigimu, tik skatina tobulėti.

„Mūsų credo – „kuo sudėtingiau, tuo įdomiau“. Besiūlės liejamos dangos nėra gatavas produktas kaip plytelės, parketas ar linoleumas, kuriuos reikia tik pakloti. Liejamos dangos „gaminamos“ tiesiog objekte, todėl maksimaliai teisingo sprendimo priėmimas priklauso nuo žmonių, kurie tą daro“, – pabrėžia E. Dilba.

Muziejaus interjere – aukščiausio lygio meistrystė iš metalo

„Dingęs štetlas“– pasaulinės reikšmės projektas, čia viskas – nuo architektūrinių sprendinių iki naudojamų medžiagų – turėjo būti nepriekaištinga ir įgyvendinta pagal aukščiausius reikalavimus.

Išskirtiniams muziejaus ir parko erdvių elementams sukurti pakviestai aukščiausios kokybės metalo gaminių kūrėjų bei gamintojų „Spice metal“ komandai taip pat buvo keliami ypatingi reikalavimai: užtikrinti precizišką kokybę, tobulus sprendimus, terminų laikymąsi ir nuoseklų darbą su architektais nuo pirmųjų brėžinių iki paskutinės detalės.

Projekte „Spice metal“ labai pravertė sukaupta tarptautinio bendradarbiavimo patirtis – sprendimai buvo sėkmingai koordinuojami su užsienio partnerių komandomis „SchoriMaffioli AG“ ir „Karl Bucher AG“.

Muziejaus erdvėms „Spice metal“ pagamino apie 30 unikalių metalo gaminių. „Glaudžiai bendradarbiaudami su S2A architektais kūrėme 3D modelius, gamybinius brėžinius, derinome mazgus ir formas. Didžiausi iššūkiai laukė gaminant metalo lakšto turėklus su dvigubais porankiais bei vienetinius keturių tipų šviestuvus pagal architektų pateiktus eskizus ir pavyzdžius. Vienas iš jų šiandien apšviečia muziejaus garbės knygą, kurioje pasirašė Izraelio prezidentas. Tai simbolinis mūsų darbo įvertinimas“, – apie išskirtinius muziejaus erdvių sprendinius pasakoja „Spice metal“ bendrakūrė architektė Rūta Laužikaitė.

Jos teigimu, šis projektas – vienas didelis netipinis sprendimas, kuriame nebuvo jokių standartinių detalių. Kiekvienas elementas unikalus, jam sukurti reikėjo kūrybiško, inžineriškai preciziško požiūrio.

„S2A architektai pabrėžė, kad „Spice metal“ buvo vienintelė komanda, kuri neatsisakė įgyvendinti nė vienos užduoties – kiekvieną priėmė kaip iššūkį ir įgyvendino iki tobulo rezultato. Tai tapo mūsų vizitine kortele šiame projekte. „Spice metal“ filosofija paprasta: esame A lygos žaidėjai ir dirbame A lygos projektuose“, – sako R. Laužikaitė.

Architektės nuomone, sėkmingus užduočių įgyvendinimus lėmė stipri „Spice metal“ komanda, kurioje susijungia skirtingos kompetencijos – inžinerinė logika, estetikos pojūtis, meistrystė, atkaklumas ir atsakomybė. Sklandus bendradarbiavimas su projekto architektais ir muziejaus komanda leido pasiekti aukščiausios kokybės rezultatą, vertą pasaulinio lygio objekto.

Tinkamas apšvietimas sustiprina ekspozicijos poveikį  

Muziejaus lankytojų potyriai ekspozicijos erdvėse ypač priklauso nuo apšvietimo. „Dingusio štetlo“ ekspozicijos projekto valdytojai RAA, puikiai tai suprasdami, apšvietimo kūrėjų idėjoms realizuoti pakvietė įvairių apšvietimo inžinerijos sričių profesionalų komandą – UAB „Šviesos technologijos“ (SVT), jau trečią dešimtmetį mūsų šalyje sėkmingai įgyvendinančią sudėtingiausius apšvietimo projektus, teikiančią klientams apšvietimo priežiūros paslaugas ir glaudžiai bendradarbiaujančią su pasaulio apšvietimo lyderiais.

Suomių architektūros studijos LMA pateiktam „Dingusio štetlo“ apšvietimo projektui išanalizuoti reikėjo įvairios techninės kompetencijos, tačiau įmonei tai nekėlė iššūkių – pasitelkusi didelės patirties įtvirtintas inžinerines žinias, jos komanda perpranta sudėtingiausias apšvietimo idėjas.

„Šio muziejaus apšvietimas ypač preciziškas. Kiekvienas sklaidos kampas, kiekvienas pritemdymo procentas buvo be galo svarbus. Kiekviena salė, kiekviena patalpa, kiekvienas šviečiantis paviršius turi savo unikalų ir išskirtinį scenarijų bei aprašymą įvertinant liukso dalis ir akcentuojamus eksponatus. Visus produktus atrinkome pagal suomių dizainerių ir architektų pateiktą apšvietimo projektą, tačiau kai kurie gaminiai jame buvo parinkti vadovaujantis Amerikos ir Australijos rinkomis, todėl pirmiausia šiuos apšvietimo sprendinius adaptavome pagal Lietuvos standartus ir projekto įgyvendinimo galimybes“, – pasakoja Edgaras Gerdzevičius, SVT komercijos direktorius.

Fasadų apšvietimas, anot E. Gerdzevičiaus, simbolinis, apšviestos tik langų nišos – subtiliai, prislopintai, akcentuojant fasadą kaip architektūrinį elementą, tačiau jo neužgožiant. Kur kas sudėtingesnis yra teritorijos apšvietimas: juo reikėjo sukurti tinkamą emociją, išlaikant tiek apšviestas teritorijas bei zonas, tiek kontrastus, išryškinant tik tai, ką būtina išryškinti.  

Visus architektų lūkesčius puikiai atitiko apšvietimo gaminiai, kuriuos SVT atrinko iš pasaulinio lygio gamintojų „Zumtobel“, „Delta Light“, GHIDINI, „Rosco“, „Ligman“, „Proled“, ETC, BEGA, „Derksen“, „Elpro“, „Flexalighting“ kolekcijų ir pritaikė pagal konkrečius poreikius. Apšvietimas valdomas DALI sistema.

„Toks projektas Lietuvoje nutinka vieną kartą per 50 metų ir tikrai labai smagu, kad galėjome prisidėti prie jo įgyvendinimo“, – sako E. Gerdzevičius, SVT komercijos direktorius.

Muziejų reprezentuoja ir aukštos kokybės vandens maišytuvai

„Dingusio štetlo“ WC patalpoms taip pat buvo keliami aukšti estetikos ir kokybės reikalavimai, todėl praustuvų zonoms pasirinkti „Geberit“ bekontakčiai maišytuvai „Brenta“, kuriuos sukūrė Londono dizaino studija „Christoph Behling Design“. Jos kolekciją sudaro du maišytuvų modeliai – „Piave“ ir „Brenta“: abu nepriekaištingo dizaino, neįtikėtinai plonų elegantiškų formų. Nesenstanti estetika bei išskirtinės techninės galimybės tikriausiai ir yra tie pagrindiniai veiksniai, dėl kurių projekto architektai „Dingusiam štetlui“ pasirinko būtent šiuos produktus.

„Piave“ ir „Brenta“ gali būti montuojami ant sienos arba praustuvo ir derinami praktiškai su bet kokio dizaino praustuvais. Dailūs maišytuvų korpusai ant praustuvų, pagaminti iš žalvario, gali būti kelių spalvų: chromuoti blizgūs, nerūdijančiojo plieno, juodi matiniai.

Maišytuvų pagrindas – ypatinga „Geberit“ sukurta modulinė sistema, padedanti išvengti daugumai bekontakčių maišytuvų praustuvų būdingų trūkumų ir specifinių problemų, kylančių montuojant sieninius maišytuvus. Visi elektroniniai komponentai, išskyrus infraraudonųjų spindulių jutiklį, yra gerai apsaugoti nuo drėgmės atskiroje potinkinėje dėžutėje, montuojamoje po praustuvu sienoje. Tokiu būdu suteikiama visiškai naujų maišytuvų projektavimo galimybių.

Šie maišytuvai gali būti termostatiniai, kurie tiksliai reguliuoja vandens temperatūrą ir patikimai saugo nuo nudegimų. Projekte pasirinktas optimalus viešajai erdvei maišytuvų energijos variantas: jie maitinami nuo įtampos. Šis maitinimo būdas užtikrina stabilų ir ilgalaikį gaminio veikimą.

2024-aisiais 150 metų jubiliejų minėjusi Europos santechnikos gaminių rinkos lyderė „Geberit“ grupė turi galimybę pasiūlyti unikalių, pridėtinę vertę kuriančių santechnikos bei keraminių vonios kambario gaminių: ypač funkcionalių ir puikiai tarpusavyje suderinamo dizaino.

Kai kurie dalykai išsiskiria tuo, kad yra nepastebimi  

„Dingusiame štetle“ svarbu viskas: nuo eksponato, praplėšiančio praeities tylą, iki šviesos atspindžio ant sienos. Todėl neatsitiktinai erdvėms, kuriose susipina architektūra ir istorija, pasirinkti aukščiausios kokybės ir išskirtinio dizaino gaminiais garsėjančios vokiečių bendrovės JUNG jungikliai ir kištukiniai lizdai „LS Zero“. Muziejaus kontekste šios JUNG serijos jungikliai yra ne tik techninis sprendimas – tai būdas suteikti lankytojams daugiau potyrių. Nes kai jungiklis tampa nematomas, lieka tai, kas svarbiausia, – šviesa, pasakojanti žmonių istoriją.

„LS Zero“ tarsi išnyksta erdvėje, dėl to idealiai atitiko projekto architektų sumanymą. Šie visiškai į sieną įleidžiami gaminiai išlaiko ekspozicijos vientisumą ir neblaško lankytojų dėmesio“, – svarbiausius privalumus, dėl kurių buvo pasirinkti „LS Zero“, pabrėžia architektas A. Audėjaitis.

Betonas, tinkas, mediena, baldo plokštė ar medžio masyvas – kad ir koks būtų paviršius, minimalistinio dizaino „LS Zero“ tobulai į jį įsilies ir jo vientisumas bus išlaikytas.

Jungikliai „LS Zero“ pagaminti iš aukščiausios kokybės medžiagų. Jie gali būti elegantiškų matinės grafito juodos ir sniego baltos spalvų. Padengti ypatingu laku, kuris suteikia nepaprastai malonių lytėjimo pojūčių jungimo metu. Taip pat juos galima rinktis net iš 63 prabangių „Les Couleurs® Le Corbusier®“ spalvų, lengvai suderinamų tarpusavyje. Šie jungikliai gaminami ir iš metalų: nerūdijančiojo plieno, aliuminio, klasikinio ir tamsaus žalvario.

„LS Zero“ rėmeliai gali būti 1–3 vietų, montuojami horizontaliai ir vertikaliai priklausomai nuo konstrukcijos bei norimo sukurti įspūdžio, be to, tinka visiems LS serijos dangteliams. Puikiai suderinami su sistemomis JUNG KNX, JUNG HOME, tarptautinių sistemų lizdais, multimedijos jungtimis, universaliais LED dimeriais, „LS Zero“ rėmeliai ir jungikliai gali būti integruoti visose erdvėse, kur svarbu vizualinis švarumas ir funkcionalumas, – tiek privačiuose, tiek komerciniuose, tiek visuomeniniuose objektuose.

Sukurtas derėti su modernia architektūra ir išgryninto stiliaus interjeru, subtiliai susilieti su paviršiumi tarsi būtų natūrali jo dalis, o ne atskiras elementas, „LS Zero“ kartu ir pabrėžia erdvės estetiką. Už tokį vizualinį efektą ir didelę funkcionalumo įvairovę ši JUNG serija pelnė kelis dizaino apdovanojimus.

Sumontuotos aukščiausios kokybės saugios durys

Estetiškas ir ilgaamžes duris muziejaus patalpoms gamino austrų įmonė „Tortec STS“ ir vokiečių bendrovė „Schörghuber Spezialtüren KG“. Abiejų įmonių duris tiekė ir montavo gamintojams Lietuvoje oficialiai atstovaujanti „Hörmann Baltic“ komanda. Visos „Hörmann Baltic“ tiektos medinės ir plieninės durys bendrosiose muziejaus ir techninėse zonose, salėse ir administracijai skirtose patalpose įrengtos laikantis saugumo, funkcionalumo ir kokybės reikalavimų.    

Objekte sumontuotos net 22 „Tortec STS“ gamykloje sukomplektuotos durys, dalis – su stakta per visą sieną, kitos – su blokine stakta. Durys yra įvairių parametrų: atsparios ugniai ir triukšmui (garso izoliacija Rw = 32 dB), su saugiai mechaniškai nuleidžiamų slenksčių sistemomis ir kt. Visose duryse sumontuoti paslėpti 3D vyriai ir durų pritraukikliai. Daugumoje durų integruotos išmaniosios elektroninės spynos.

Plieninių „Tortec STS“ durų yra ir standartinių, ir itin plačių bei aukštų (dalies jų plotis net 1400 mm, o aukštis – 2500 mm). Kai kurios plieninės durys varstomos atvirkštiniu būdu – atidarant į save. Siekiant muziejaus patalpose sukurti vientisą erdvę, susiliejančią spalvomis ir faktūromis, durų varčios ir staktos sudaro vieną liniją su sienų plokštuma.

17 specialios komplektacijos durų į muziejų atkeliavo iš gamintojo „SchörghuberSpezialtüren KG“. Jos pagamintos su beapvadine stakta per visą sienos storį, jose taip pat instaliuoti paslėpti 3D vyriai ir durų pritraukikliai. Dalis durų valdomos elektra, apsaugotos nuo gaisro.

Kelerios „Schörghuber Spezialtüren KG“ durys – išskirtinės sistemos, integruotos į grindis. Tokiu būdu sukuriama sienos konstrukcijos tąsos iliuzija ir minimalistinis patalpų vaizdas. Iš tiesų šių durų paskirtis ne tik estetinė, bet ir priešgaisrinė. Durys atskiria pastato sekcijas vieną nuo kitos, kad gaisro atveju negalėtų išplisti ugnis. Šios durys itin plačios ir aukštos, todėl įvykus gaisrui apima jausmas, kad visa siena pradeda judėti ir galiausiai užsiveria, taip sukurdama naują atitvarą.

OBJEKTAS: Šeduvos žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“, Žvejų g. 14, Šeduva, Radviliškio r.

UŽSAKOVAS: VšĮ „Dingęs Štetlas – Šeduvos žydų istorijos muziejus“

STATYBOS PROJEKTO VALDYTOJAS: „Ecas AG“ (Šveicarija) ir UAB „EnfoldLietuva“

EKSPOZICIJOS PROJEKTO VALDYTOJAS: „Ralph Appelbaum Associates“ (RAA)

STATYBOS DARBŲ VALDYTOJAS: UAB „Baltijos plienas“

PARKO DALIES STATYBOS DARBŲ VALDYTOJAS: UAB „Incorpus“

PROJEKTO ARCHITEKTAI: „Lahdelma and Mahlamäki Architects“, architektas Rainer Mahlamäki (Suomija)

VYKDOMIEJI ARCHITEKTAI: UAB „Studija2a“ (S2A) – Jonas Audėjaitis, Augustas Audėjaitis, Martynas Martišius, Michail Železniak, Giedrė Lapinskaitė, Gabija Pekūnaitė, Dmitrij Bogatyriov, Augusta Daunytė, Žilvinas Kliučius ir kiti

Betono mozaika, Top decor, Integruotos centralizuotos sistemos, Auksetas, Spice metal, Doka Lietuva, namuinspektorius.lt, NK statyba, Geberit, Hörmann Baltic, Šviesos technologijos, Ewcon, JUNG, Alonvesa, Nordsona.