Pradėję karjerą Projektavimo ir restauravimo institute, net 15 metų užsiėmėte statinių atnaujinimo darbais. Ar jums nesinorėjo dalyvauti naujų pastatų statybos procese?
Kai buvau jaunesnis, senų sienų zondavimą, polichrominius tyrimus palikdavau vyresniems specialistams, o man labiau rūpėjo naujienos, ta architektūra, kuri labai gražiai kontrastuoja su senąja. Tačiau tuomet nebuvo palankūs laikai, kad galėtum moderniomis medžiagomis kurti modernią architektūrą ir ją gražiai priderinti prie senosios. Bet noriu pabrėžti, kad kontrasto principas taip pat ne visada būna sėkmingas. Pavyzdžiui, tokie atvejai kaip Kaune, kai naujus pastatus žmonės ima vadinti stiklainiais. Tai jau agresyvus kontrastas. Jei yra koks nors labai gražus kampelis, jo negalima imti ir šiurkščiai išdarkyti vien tam, kad parodytum save. Deja, dažnai architektas turi savo stilių ir, neatsižvelgdamas į aplinką, vis tiek stengiasi įgyvendinti savo sumanymą. Aš visada žiūriu į aplinką ir ji man padiktuoja sprendimą. Ilgametis darbas restauravimo srityje išmokė gerbti miestą, įvairias jos dalis, tad pastatus kuriu improvizuodamas, derindamasis prie aplinkos.
Tikriausiai ir pats augote gražioje aplinkoje?
Kad turėtum gražią aplinką, ją visų pirma reikia sutvarkyti. Tuo mūsų profesija ir ypatinga, kad pirmiausia gali sutvarkyti savo namus, o paskui ir kitų žmonių. Architektūra, kaip mes sakome, yra dėžė interjerui. Juk žmogus gyvens toje mūsų sukurtoje aplinkoje, todėl interjerui aš skiriu labai daug dėmesio, mūsų pastatai būna užbaigti iki galo, iki paskutinės interjero detalės.
Kaip nusprendėte rinktis architektūrą, o gal ji jus pasirinko?
Man kelionė į šią profesiją susijusi su savotiška istorija, galima į viską pažvelgti ir su humoru. Anksčiau buvo populiaru, nors, manau, ir dabar tėvai nori, kad vaikai būtų susiję su muzika. Kadangi tėvas grojo akordeonu, mane irgi nutempė į muzikos mokyklą. Deja, negalėjau pasigirti nei ypatinga klausa, nei gabumais, tad direktorius, pasikvietęs mamą, subtiliai pasufleravo: „Jūsų sūnui muzika sekasi sunkokai, bet jis labai gražiai rašo smuiko raktą, bandykite jį nusiųsti į dailės mokyklą.“ Taip ir atsidūriau ten. Na, bet tėvas dar buvo ir nagingas stalius, dirbo su mediena. Man tai irgi turėjo įtakos, nes aš nuolat trindavausi šalia, dirbtuvėse. Gal ir tai įkvėpė. Vėliau studijavau Vilniaus dailės akademijoje, kur iškart pasirinkau architektūrą, o restauracija atsirado gal ir dėl to, kad visada domėjausi kelionėmis. Tais laikais dirbant Projektavimo ir restauravimo institute buvo galimybių pamatyti pasaulį, susipažinti su užsienio architektūra. Mūsų pokarinė stalininė architektūra buvo labai niūri ir mokytis tikrai nebuvo iš ko. Nors man labai pasisekė mokytis pas tokius korifėjus kaip prof. Vytautas Edmundas Čekanauskas, doc. Gediminas Baravykas ir kiti, jie patys buvo veikiami tos pilkos aplinkos ir negalėjo mums perteikti pasaulinių stebuklų, todėl patys veržėmės viską pamatyti ir grįžę tai panaudoti.
Kaip prasidėjo jūsų darbai?
Su žinomu verslininku Sauliumi Karosu nuo jaunystės esame geri draugai, visada daug bendraudavome, kartu slidinėdavome kalnuose, o kai jo verslai iš JAV persikėlė į Ženevą, jis mane pakvietė dirbti kartu. Ėmiau kurti interjerus, pradedant S. Karoso asmeniniu biuru, baigiant „Lukoil“ ir kitų naftos bendrovių, su kuriomis jis palaikė verslo santykius, biurais. Užsienyje kūriau tik interjerus, nes tose šalyse mažai kas nauja statoma. Jų architektai mums visada pavydėdavo, kad galime ir turime kur pasireikšti, statyti, nes mūsų šalyje viskas vystosi uraganiškai.
Ar buvo įdomu įrenginėti tokius biurus?
Didelis pranašumas tas, kad tokie užsakovai neriboja finansinių investicijų, todėl kurdamas interjerą galėjau laisvai reikštis, naudoti garsiausių gamintojų medžiagas, baldus, išreikšti save taip, kaip noriu. Ta laisvė buvo nauja ir man, ir patiems šveicarams. Jie stebėjosi, kad viskas taip greitai ir kokybiškai padaroma. Žinoma, dirbdamas privalėjau atsižvelgti ir į vietinę specifiką, tradicijas.
Kokiais savo darbais esate labiausiai patenkintas?
Vienintelio širdžiai mielo darbo išskirti negaliu – daug gerų, nes į juos sudėjau save, savo gebėjimus, pastangas, be to, tikiuosi, kad dar ne vienas pavykęs darbas laukia ateityje. Mano patirtis yra labai įvairi: nuo restauracijos iki privačių prabangių būstų, viešbučių, lėktuvų interjerų, užsakymų Gibraltare, Prahoje, Vienoje… Vien S. Karosui esu suprojektavęs apie 30 skirtingų objektų. Anksčiau vienas ryškiausių darbų man buvo kosmetologijos klinika Suhigaros gatvėje, Vilniuje. S. Karosas paprašė suprojektuoti efektingą architektūros kūrinį, kad tai būtų tarsi jo veiklos vizitinė kortelė. Jau 15 metų ten atliekamos moderniausios kosmetologijos ir kūno gražinimo procedūros, yra viešbutis, SPA centras, kavinė. Anksčiau viduje vyko įtempta veikla, apsilankyti šiame centre buvo prestižo reikalas. Interjeras ryškus, spalvingas – už kavinės interjerą buvome apdovanoti „Forbo“ atstovų didžiuoju prizu. Pagal S. Karoso verslo idėją čia buvo gražinamos įtakingų Rusijos vyrų žmonos, o joms atskraidinti reikėjo liukso klasės lėktuvo. Tam Minske buvo išluptas visas lėktuvo „Tu-134“ vidus, palikus tik vieną sėdynę man kaip keleiviui, ir buvau išsiųstas į JAV sukurti interjero, skirto itin svarbiems asmenims. Pasitiko ilgas limuzinas, kurio visų durų vidinės kišenės buvo prikimštos degtinės butelių, nes mes jiems dar buvome iš Rusijos. Bet, jau nuvykus kurti trečio S. Karoso lėktuvo interjero, eksterjero, buvo iškelta Lietuvos vėliava, taip parodant pagarbą atliekamam darbui, nes paskutinis lėktuvas internete buvo įvertintas kaip visų laikų geriausias. Panašiai buvo ir Vienoje, kuriant labai modernius apartamentus Vienos senamiestyje. Pradžioje vietiniai architektai skeptiškai žiūrėjo į mūsų dalyvavimą kuriant interjerą, bet, užbaigus darbą, kaip komplimentą pareiškė, kad interjeras už parodytą pagarbą Vienos senamiesčiui turėtų būti pristatytas UNESCO premijai gauti. Tokie pavyzdžiai rodo, kad darbu galima pelnyti pagarbą ir Šveicarijoje, ir Austrijoje, ir Amerikoje. O Lietuvoje visada malonu užsukti ir į vieną pirmųjų rekonstruotų objektų – į Lietuvos nacionalinę filharmoniją. 1985 m. buvo išplėsta filharmonijos vestibiulio erdvė ir suformuota šoninė fojė su drabužine ir barais, taip pat nauja laiptinė iš bazilijonų vienuolyno pusės. Tam teko pridurti šalia esančius pastatus. Rekonstruojant laiptinę, tarp rūsio ir pirmojo aukšto atsitiktinai buvo atidengtas senas bevardis skersgatvis, XVII–XX a. skyręs Rusų pirklių namų ir Švč. Trejybės bažnyčios bei bazilijonų vienuolyno teritoriją. Šis skersgatvis, grįstas akmenimis, eksponuojamas laiptinėje kaip viena siauriausių Vilniaus gatvelių, o po stiklinėmis tualeto grindimis galima pamatyti vieną iš tekančių Vilniaus upelių. Tokie dalykai rodo, kad rekonstrukcija nebuvo lengva, bet stengiamės išlaikyti pagarbą detalėms ir paveldui. Svarbu, kad savo darbu džiaugiesi ne tik pats, bet ir žmonės, dėl kurių tai darai. Šiuo metu daug laiko skiriame baigiamiems medicinos objektams: moderniam aštuonių aukštų Inovatyvios medicinos centrui Santariškėse ir reabilitacijos ligoninei Druskininkuose.
Baigėte Vilniaus dailės akademiją, bet juk architektus ruošia ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Kuo skiriasi šias aukštąsias mokyklas baigę specialistai?
Mano projektavimo studijoje (UAB „R. Anusevičiaus projektai“) dirba abiejų šių aukštųjų mokyklų absolventai, tad pastebiu, kad tie, kurie mokėsi dailės, gali užsakovui savo mintį greitai išreikšti, nupiešdami būsimo statinio eskizą, nes VDA suteikdavo būsimiems architektams ir daugiau meninio pasiruošimo, jie mokėsi tapybos, grafikos. Man ją, pavyzdžiui, dėstė garsus grafikas Stasys Krasauskas, dizaino pagrindus gavau iš prof. Tado Baginsko. Žodžiu, paragavome įvairių sričių. Žinoma, kompiuteriu dabar taip pat greitai galima sukurti vaizdą, bet tikrai labai efektyvu, kai per pokalbį čia pat ant lapo gimsta idėjos ar pasiūlymo vizualizacija. Bet kuriuo atveju meninis mąstymas visada praverčia, o universalumas leidžia pamatyti visumą.
Kita vertus, tai skatina ieškoti plačiai mąstančio užsakovo, kuris leistų pasireikšti tavo meninei prigimčiai, vaizduotei, polėkiui. Man su užsakovais tikrai labai sekasi. Jau daug metų bendrauju su tais pačiais, su kuriais sutampa požiūriai. Svarbu ir draugystė, mes kartu ilsimės, taip sutvirtindami ryšius, lojalumą. Jeigu yra šeimos daktaras, juk gali būti ir šeimos architektas. Deja, kartais garbinga architekto profesija nuvertinama. Lietuvoje šių specialistų parengiama dešimt kartų daugiau nei Latvijoje ir Estijoje, pas mus jų akivaizdžiai per daug, ne visi gali užsidirbti Lietuvoje, išvyksta į užsienį. Kita vertus, ne visada ir mūsų architektų, ypač baigusių kolegiją, kvalifikacija yra tokia, kad jie iš tiesų galėtų konkuruoti rinkoje.
Ar jums kada nors teko atsisakyti užsakymų?
Tokių atvejų pasitaikė ir jie buvo skausmingi, bet ta patirtis buvo susijusi su užsakovais iš Rusijos, įsivaizduojančiais, kad viską žino geriau net už architektą. Jų norai dažnai būna nerealūs, nepamatuoti, o kartais jie tiesiog patys kažkur išnyksta, gal bankrutuoja. Ir tuomet lieki be nieko.
Jeigu užsakovas akivaizdžiai nesuvokia situacijos, ar imatės jį auklėti?
Mūsų profesija turi savotišką minusą, nes eidamas gatve visada pastebi, jei statoma ne vietoje, galėtų būti kitaip, kartais net tenka įsikišti ir siekti, kad projektavimas ar statybos būtų sustabdytos. Tokių atvejų buvo ir niekas nenukentėjo, visuomenei nuo to tik geriau. Pavyzdžiui, nemažai prisidėjau, kad prie Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios Paco gatvėje neišdygtų visai ten nederantis septynių aukštų daugiabutis su mansarda. Kadangi projektavimo rinkoje dirbu nemažai metų, mano darbai jau matomi ir tie, kas kreipiasi, žino, kokio stiliaus gali tikėtis, turi mums suprantamą viziją. Kita vertus, tie klasikos stiliumi mūsų pastatyti statiniai kartais susuka užsakovams galvas ir jie tokio pastato pageidauja visai tam netinkamoje vietoje. Tarkime, toks pastatas kaip klasikinio interjero prezidentų pamėgtas Druskininkų viešbutis „Violeta“, kurio architektūra įkvėpta vietos ir istorinio paveldo bei kurortinės architektūros braižo, kitoje vietoje visai netiktų. Kitur – kita situacija. Tuomet aiškiname klientui, ką diktuoja jo pasirinkta vieta ir paties statinio specifika, naudojamos medžiagos.
O kokia medžiaga jums pačiam
labiausiai patinka?
Dabar populiarėja Lietuvai labai tinkančios ir man patinkančios keraminės fasado plokštės. Jomis bus padengtas ir naujai statomos ligoninės Druskininkuose fasadas. Kaip dažnas lietuvis, esu neabejingas medžiui. Todėl projektuodamas individualius namus, ką vadinu savo pomėgiu, visada noriu prisiliesti prie medžio. Be to, medis ir keramika ar graži aplinka, tarkim, Senamiestis, labai gražiai kontrastuoja su naujomis medžiagomis: veidrodiniu stiklu, betonu, aliuminiu. Taigi protingai panaudota gera medžiaga visada gali rasti savo vietą. Kad ir toks pavyzdys – grožio terapijos ir chirurgijos klinika „Sugihara“ Vilniuje, kuriai suprojektavau lenktą stiklinę piramidę, kad susiformuotų tarsi dirbtinė kalvelė, lanksčiai įsikomponuojanti į Ozo draustinio kraštovaizdį.
Ar statybininkai sugeba įgyvendinti išskirtinius jūsų sumanymus?
Galiu pasidžiaugti, kad man sekasi ir su statybininkais. Pradedant nuo Lietuvos nacionalinės filharmonijos, kurią rekonstravo lenkų įmonė „Budimex“, o šis vardas visada reiškė kokybę, profesionalumą. Tai tikrai man buvo labai gera mokykla. Viešbučio „Violeta“ monolitines arkas tobulai padarė įmonė, statanti bažnyčias. O dabartines mūsų bendras statybas (ligoninę Druskininkuose ir centrą Santariškėse) kuruoja UAB „Veikmės statyba“, kurios kokybišku darbu taip pat neabejoju. Lietuvoje tikrai yra statybų organizacijų, kurios įgyvendins bet kokį projektą ir bendrauti bus vienas malonumas.
Ačiū už pokalbį.
