Brisbene, Australijoje, Kvinslando scenos menų centrą (Queensland Performing Arts Centre, QPAC) papildė penktoji salė – „Glasshouse Theatre“.
Architektų „Blight Rayner Architecture“ ir „Snøhetta“ suprojektuotas teatras išsiskiria giliai išsikišančiu, banguotu stiklo fasadu, kuris iš išorės perteikia teatro iliuzijos idėją. Už permatomos apvalkalo struktūros įrengta ne tik pagrindinė 1 500 vietų salė, bet ir dvi mažesnės, įvairiems renginiams pritaikomos erdvės.
Nauja architektūra – istoriniame scenos menų komplekse
Brisbeno kultūrinis gyvenimas telkiasi pietinėje Brisbeno upės pakrantėje, kur greta bibliotekos, muziejų ir Kvinslando konservatorijos įsikūręs ir QPAC. Architekto Robino Gibsono suprojektuotas brutalistinės architektūros kompleksas iškilo 1977–1985 m., o 1997 m. buvo išplėstas. Vėliau jam suteiktas paveldo objekto statusas – toks pripažinimas palyginti neseniai pastatytai architektūrai nėra dažnas.
QPAC jau buvo viena lankomiausių scenos menų įstaigų Australijoje, tačiau augantis susidomėjimas renginiais vis dažniau viršydavo turimų salių pajėgumus. Atlikti tyrimai parodė, kad papildoma, įvairiems scenos menams pritaikoma erdvė būtų labai reikalinga. Taip gimė penktosios scenos – teatro, koncertų, baleto ir operos pasirodymams skirtos salės – idėja.
2019 m. tarptautinį architektūros konkursą laimėjo Brisbene įsikūrusi studija „Blight Rayner Architecture“ ir norvegų architektūros biuras „Snøhetta“. Projektavimo komandai teko spręsti ne tik užduotį įkomponuoti naują pastatą į esamą kompleksą, bet ir riboto sklypo problemą. Kaip pasakojo „Blight Rayner Architecture“ atstovas Michaelas Rayneris, sklype iš pradžių nepakako vietos 1 500 vietų teatrui, todėl Kvinslando valstijos valdžia sutiko, kad virš šaligatvio išsikištų viršutiniai pastato aukštai.
Šis sprendimas tapo esmine projekto dalimi. Scenos bokštas ir pagrindinė žiūrovų salė įkomponuoti į betoninį tūrį, pratęsiantį esamo komplekso užstatymo liniją. Jį apgaubia lengvesnė, iš plieno ir stiklo suformuota kelių aukštų fojė. Po pagrindine sale įrengtos dar dvi lanksčiai naudojamos repeticijų ir studijų erdvės, kiekviena talpinanti po 300 žiūrovų.
Stiklo fasadas – teatro iliuzijos metafora
Vienas ryškiausių „Glasshouse Theatre“ architektūrinių elementų – banguojantis, lenktais stiklo paviršiais suformuotas fojė fasadas. Jis ne tik apgaubia pagrindinį pastato tūrį, bet ir kuria vizualinį ryšį tarp teatro vidaus ir miesto viešųjų erdvių. Dideli stiklai leidžia pažvelgti į pastato vidų iš gatvės ir vidinio kiemo.
Fasado geometrija pasirinkta ne vien dėl estetikos. Pasak M. Raynerio, lenkti stiklo paviršiai iškraipo ir sulieja už jų judančių žmonių siluetus. Taip architektūroje interpretuojama teatro iliuzija – tai, kas scenoje kuriama vaidyba ir šviesomis, pastato išorėje perteikiama per atspindžius, kontūrus ir perspektyvą.
Konstrukciniu požiūriu fasadas pareikalavo kruopštaus stiklo ir plieno elementų suderinimo. Stiklo dalys, kurių kiekviena siekia 7 m aukštį, pakabintos nuo stogo plieniniu karkasu. Tai leido sumažinti fasado statramsčių skerspjūvį iki 150 × 75 mm. Lenktose fasado dalyse statramsčių apskritai atsisakyta – čia stiklo plokščių tvirtimą užtikrina tarpusavio sąveika.
Nuo teatro spektaklio iki operos
Pastato išplanavimą lėmė ne vien architektūrinė išraiška, bet ir QPAC veiklos specifika. Žiūrovai į kiekvieną salę patenka per atskirą pagrindinį įėjimą. „Glasshouse Theatre“ lankytojai iš gatvės patenka į išilginį vestibiulį, iš kurio laiptai veda į viršutiniuose aukštuose įrengtą fojė.
Judant per erdves atsiveria vaizdas į Brisbeno upę ir miesto centrinį verslo rajoną. Fojė įrengtas ilgas baro tipo prekystalis, o smėlio atspalvių kiliminė danga sušvelnina erdvės charakterį. Išilgai lenktų fasadų suformuotose nišose lankytojai gali prisėsti mažesnėmis grupėmis.
Pagrindinės salės interjere vyrauja eukalipto mediena ir sodriai žalios, butelio stiklo spalvos kiliminė danga. Tačiau svarbiausias sprendinys slypi ne medžiagų paletėje, o galimybėje tą pačią erdvę pritaikyti skirtingo pobūdžio pasirodymams.
Orkestro duobė padalyta į tris dalis, kurias galima nuleisti atskirai, atsižvelgiant į orkestro dydį. Akustikos projektuotojui Savui Shimedai iš „Acoustic Studio“ teko suderinti skirtingus reikalavimus: teatro spektakliams reikalingą sausesnį skambesį ir operai bei koncertams būdingą sodresnį aidėjimą.
Vietoj ištisinės medinės sienų apdailos pasirinktos atskiros eukalipto medienos lamelės. Prireikus jas galima papildyti garsą sugeriančiais sluoksniais. Akustinę aplinką taip pat keičia kilnojami garso sugerties elementai, dažniausiai beveik nepastebimai integruoti į lubas arba aukščiau esančias sienų plokštumas.
Paveldo apsauga padėjo išsaugoti architektūrinę idėją
„Glasshouse Theatre“ pavadinimą išrinko miesto gyventojai. Tačiau projektas išsiskiria ne vien pavadinimu ar fasadu: jis demonstruoja, kaip šiuolaikinė architektūra gali papildyti kultūros paveldo kompleksą, išlaikydama esamo užstatymo struktūrą ir kartu sukurdama savitą naują architektūrinį sluoksnį.
Vienas iššūkių įgyvendinant projektą buvo apsaugoti fasado sprendinius nuo statybų metu dažnai siūlomų sąnaudų mažinimo pakeitimų. M. Raynerio teigimu, svarbų vaidmenį atliko paveldo apsaugos institucija: suderinus projektą su ja, nebeliko galimybės daryti didesnių kompromisų, kurie būtų pakeitę pastato vizualinį charakterį.
