860 mln. eurų – tiek kainavo atnaujinti koncertų salę Hamburge. Miestelėnai ir miesto svečiai sako, kad negaila nė skatiko, nes istorinėje miesto dalyje į orą buvo „pakelti„ stebuklingi muzikos rūmai.
1917 metais vokiečių architektas Bruno Tautas svajojo kaip įgyvendinti savo karštligiškas architektūrines svajones – Alpių viršūnėse pastatyti krištolines sales ir papuošti jas piešiniais. Salėse nebūtų nieko, išskyrus tyrą tylą ar gražią, švelnią muziką. Po šimtmečio Šveicarijos architektas Taute Moderno įgyvendino B. Tauto fantaziją, nors kristalinius muzikos rūmus pakabino ne Alpėse, o Hamburgo centre. Kad mažai nepasirodytų, prie šio šedevro dar buvo prilipinta automobilių stovėjimo aikštelė ir viešbutis.
Tai pastatas provokatorius, pastatytas ant sandėlio ir atrodantis kaip debesis ant uolos, laivo, užplaukusio ant seklumos, burė.
Tarp sandėlio ir krištolinės koncertų salės yra trečiasis elementas. 37 metrai virš žemės yra sukurta miesto panorama. Iš jos į senamadišką koncertų salės fojė patekti galima ovaliais laiptais.
Už nugarų palikus išlenktus fasado stiklus. Koncertų salėje daugelis paviršių yra gaubti.
Architektų komanda pripažįsta, kad taip buvo siekiama ne tik sukurti kuo tobulesnę akustiką, bet ir suteikti pastatui gyvybės įvairių šviesų kombinacijomis. Tiesa, išlenkti, ovalūs laiptai nuves Jus per visus koncertų rūmus iki jaukios pagrindinės salės. Laiptai lyg apvynioja visas pastatų erdves. Šalia yra eskalatorius, tačiau ši alternatyva palikta, kaip banalesnis kelionės būtas.
Pagrindinė salė yra suprojektuota pagal 1963 metais Berlyno filharmonijoje ir Vienoje įsteigtos vynuogių formos auditorijos koncepciją, t.y. kuomet vienas branduolys jungia šalia esančius balkonus. „Vynuogynas” leidžia didelėse auditorijose jaustis arčiau atlikėjų, tačiau akustine prasme yra sudėtingesnė struktūra, todėl architektai dirbo su garsiuoju akustikos specialistu Yasuhisa Toyota. Sumoduliuoti garsą pavyko, panaudojus skaitmenines technologijas, o patalpos sienas uždengus specialiu audeklu.
Tiesa, projektas net kelis kartus viršijo pirminį biudžetą, o architektų komanda buvo pasirinkta ne viešojo konkurso metu, tad įvyko tikras stebuklas, kad pastatas tapo vienu mylimiausiu miesto svečių objektu, neatsiejama miesto įvaizdžio dalimi ir miestiečių savimonės dalimi.
