Kaip manote, koks bus ateities miestas? Ar šiandien tai įmanoma tvirtai konkretizuoti?
Manome, kad sudėtinga konkretizuoti ateities miesto aspektus: koks jis bus, kas jame turėtų atsirasti ar ko nelikti. Kurdami tikime, kad projektuojame tai, kas bus reikalinga per ateinančius 50, o gal ir 100 metų, tačiau šiandien, žvelgdami pro langą, matome tai, apie ką niekas net negalvojo – žmonėms sukurtos erdvės uždarytos arba apribotas jų naudojimas, uždraustas susibūrimas.
Anksčiau ateities miestą įsivaizdavome kupiną skraidančių automobilių, automatizuotų parduotuvių ir darbą iš namų. Šiandien suprantame, kad ateities miestai yra tie, kuriuose spendžiama skirtingų funkcijų ir poreikių integralumo problema.
Kas Jus įkvepia kurti? Kaip, kada ir kur gimsta originaliausios mintys?
Pagrindiniu kūrybos įkvėpimu tampa pats objektas ir jo teritorija. Kiekviena teritorijoje esanti plyta, augantis medis ar vandens telkinys gali pastūmėti link idėjos, o kartais ir ekstravertiškų sprendimų. Mums idėjos gimsta po išlieto prakaito prie vykdomo projekto. Kad sukurtume tai, kuo galėtume didžiuotis, reikia daug darbo, analizių, laiko ir pastangų, nes nauja idėja neatsiranda vos spragtelėjus pirštais. O kartais to taip norėtųsi. Kur gimsta originaliausios mintys? Ant popieriaus lapo, kuris ir yra viena pagrindinių idėjų atsiradimo vietų.
Ar turite savo srities autoritetą, artimą stilių ar kryptį? Į ką lygiuojatės kurdami?
Žavimės modernistine architektūros ir dizaino klasika. Iš čia ir kyla mūsų autoritetai – šalia architektų Mieso van der Rohe ir Eero Saarineno išskiriame ir Ieoh Mingą Pei, kuris savo architektūros pavyzdžiais įrodo, kad kokybiška ir kontekstuali architektūra neturi kompromisų, nepataikauja ir įneša naujų tendencijų. Tai galima pastebėti jo kūriniuose, tokiuose kaip JAV oro pajėgų memorialas Arlingtone, Islamo dailės muziejus arba mums puikiai pažįstama Luvro piramidė Paryžiuje. Argi neapima nežemiškas jausmas, stovint šioje šešėlių ir formų žaismėje? Šie pavyzdžiai įrodo, kad architektūra yra skirta ne patiems architektams, o visiems žmonėms ir tų objektų lankytojams.
Kokiais savo darbais didžiuojatės?
Salomėja: 2019 m., kai Oslas buvo paskelbtas Europos žaliąja sostine, teko nemažai prisidėti prie paviljono kūrimo ant Norvegijos verslo mokyklos „Handelshøyskolen BI“ stogo. Kadangi ant šios mokyklos stogo yra laikomi bičių aviliai ir čia sėkmingai bitininkaujama, mokyklos atstovai kartu su „SET arkitekter AS“ norėjo pabrėžti esamą kritinę bičių populiacijos situaciją ir svarbą ekologiniame kontekste. Bendra paviljono koncepcija – suformuoti susitikimo ir laiko praleidimo erdvę svečiams ir studentams, kurioje tilptų 10–15 žmonių. Taip pat toje erdvėje saugiai integruoti avilius, kuriuos būtų galima stebėti per skaidrias atitvaras. Paviljono akcentas yra veidrodžiai, formuojantys begalybės įspūdį ir jausmą, kad esi paties korio viduje. Paviljonas modulinis, šešiakampės formos, todėl pritaikytas ateityje išnaudoti potencialiai stogo erdvei, sukuriant struktūrą, tinkančią socialiniam bendravimui. Projektas įgyvendintas iš dalies ir nėra užbaigtas.
Agneška: Kiekvienas naujas projektas yra pasididžiavimas. Tokiu tapo magistro darbas, kurį šiais metais pavyko sėkmingai apsiginti. Projektuojamam uolienų tyrimo centrui Gariūnų karjere buvo pritaikytos nestandartinės medžiagos ir sprendiniai, atrastos naujos technologinės galimybės.
Objektas, turėdamas tiesioginę sąsają su vietoje esančiomis medžiagomis, sumažino jų transportavimo ir energijos naudojimo išlaidas. Pastatas ne tik pagyvino esamą apleistą ir išdarkytą miesto dalį, bet ir suteikė galimybę naujam gyvenimui. Statybos medžiagai buvo panaudota smėlio kristalizacijos technika, kuri šiuo metu dar nėra plačiai žinoma ir ne visur pritaikoma, tačiau jau dabar yra atliktas ne vienas konkursinis projektas, kuriame smėlis, kaip pagrindinė konstrukcinė medžiaga, į šalį nustumia šaltą betoną. Didžiuojuosi, kad pavyko išanalizuoti šią miesto dalį ir atrasti netikėtų statybos medžiagų. Nemanau, kad projektas bus įgyvendintas, tačiau tai buvo vertinga ir smagi patirtis.
