Visuomet žavėjausi mažais, savadarbiais namais ir norėjau juos kurti pati.

Problematika: šiuo metu sklype esančių nelegalių daržų ir šiltnamių vietoje planuojama įrengti gyvenamąją zoną. Utenos miesto bendrajame plane teritorija numatyta kaip mažo užstatymo intensyvumo gyvenamoji zona, todėl kvartalui suplanuoti pasirinkta būtent ši vieta.

Maždaug kas 50 vaikas Lietuvoje gyvena be tėvų. Kol vienas iš svarbiausių žmogaus poreikių – saugumas nėra patenkintas, tol neįmanoma užmegzti sveikų, kokybiškų santykių ir tobulėti. Juk kiekvienam svarbi vieta, kurioje jis gali būti atviras su pačiu savimi, būti tuo, kuo nori. Nors erdvės nebūtina turėti daug, ji turi privalo būti tiesiog saugi ir jauki. Noras mažose erdvėse sukurti tokią aplinką ir paskatino mane kurti interjerą „SOS vaikų kaimui“ užtikrinant būsimiems gyventojams galimybę turėti savą erdvę. Šiuo metu globos namai Lietuvoje išformuojami ir vaikai apgyvendinami butuose po kelis su viena „mama“, kuri juos prižiūri. Kad labiau suprasčiau esamą situaciją, pasikalbėjau su šešiolikmete Raisa.

Mergina prisimena, kad septynerių metų buvo paimta iš čigonų taboro, nuo to laiko gyveno ne vienuose vaikų globos namuose, o vėliau – formuojamuose butuose. Ji įvardijo problemas, kylančias tokioje aplinkoje:

•asmeninės erdvės trūkumas;

•tuščios kaip ligoninės sienos, ant kurių kabinti nieko negalima;

•nuolatos dingstantys nesaugiai palikti daiktai;

•susvetimėjimo jausmas.

Kai pati dalyvavau studentų mainų programoje „Erasmus+“”, dvi savaites teko gyventi praeinamame pereinamame kambaryje kartu su kitais studentais, todėl drąsiai galiu sakyti, kad kūrybiškumui skleistis tokios sąlygos nebuvo palankios vien dėl to, kad aš nesijaučiau saugiai. To laikotarpio pabaigoje atradau apdulkėjusią mokyklos palėpę, o kartu ir savo „kampą“, kur galėjau kurti, klysti, būti ar tiesiog, verkti.

Projekto tikslas – sukurti konteinerinius modulinius namus, kurie būtų nedideli, bet saugūs ir jaukūs kiekvienam vaikui.