Pasaulyje priimtina, kad 1 ha plote gyventų 30 gyventojų. Toks gyventojų tankis infrastruktūrine prasme yra ekonomiškai naudingas. Kai 1 ha gyvena mažiau žmonių, nuostolius tenka padengti savivaldybei arba kitiems gyventojams, todėl infrastruktūros plėtra neatsiperka. Apie tai, kaip infrastruktūros plėtra gali padėti išspręsti oro taršos ar po lietaus patvinusių gatvių problemas, kalbamės su specialistais.
Ar užtikrinsime infrastruktūros plėtrą savivaldybėse?
Lietuvoje yra labai daug perteklinės infrastruktūros. Kiekvienam mūsų šalies gyventojui vidutiniškai tenka apie 1 000 m2 sukurto ploto, o Europos Sąjungos vidurkis gerokai mažesnis – apie 350 m2 vienam gyventojui. Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento direktorius Marius Narmontas sako, kad Lietuvos savivaldybės, vykdydamos tiek gyvenamųjų pastatų, tiek pramoninių teritorijų plėtrą, turėtų labai atidžiai įvertinti infrastruktūros poreikį ir jos plėtros išlaidas. „Lietuvos miestuose (išskyrus didmiesčius) mes turime nemažai inžinerinės infrastruktūros, kuri nėra visiškai išnaudojama, todėl savivaldybės raginamos keisti bendruosius planus, numatydamos kurti kuo mažiau naujos infrastruktūros ir kuo efektyviau išnaudoti esamą potencialą“, – savo mintis atskleidžia M. Narmontas.
Skaičiuojama, kad 1 ha plote turėtų gyventi 30 gyventojų. Toks gyventojų tankis infrastruktūrine prasme ekonomiškai naudingas, tačiau mūsų šalyje, norint pasiekti tokį rezultatą, kai kuriuos miestus reikia tankinti, o tai padaryti galima baigus infrastruktūros ar šių teritorijų plėtrą. Pasak M. Narmonto, taip būtų išnaudota esama infrastruktūra ir patiriama mažiau išlaidų kuriant naują infrastruktūrą. „Kuo daugiau bus išasfaltuota gatvių, nutiesta kelių ar vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo tinklų, tuo brangesnis bus jų išlaikymas. Miestuose mažėjant gyventojų, auga infrastruktūros išlaikymo išlaidos, todėl tikimės, kad savivaldybių bendrųjų planų pakeitimas bus racionalus ir padės subalansuoti infrastruktūros plėtrą savivaldybėse“, – sako M. Narmontas.
Infrastruktūros pertvarka padės sumažinti oro taršą
2015 m. Lietuvoje į atmosferą buvo išmesta daugiau nei 20 mln. tonų CO2 ekvivalentu šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Lietuvoje daugiausia šiltnamio dujų išmetė energetikos sektorius. Tai sudarė 55 % viso išmesto kiekio. Pagrindinis šio sektoriaus teršalų šaltinis buvo transportas – 46 %. Apskaičiuota, kad vilniečiai spūstyse vidutiniškai praleidžia 136 val. per metus. Didžioji to problema – transporto srautai. Rytais dauguma keliauja centro link, nes šioje miesto dalyje yra daugiau nei pusė visų darbo vietų. Vakare – iš centro gyvenamųjų rajonų link.
Pagerinti padėtį tikimasi sostinėje parengus ir įgyvendinus Darnaus judumo planą. SĮ „Vilniaus planas“ Darnaus judumo plano koordinatorė dr. Kristina Gaučė sako, kad vienas iš kertinių šio plano tikslų yra padaryti miesto keliones patrauklias ir malonias, sumažinant neigiamą kelionių poveikį aplinkai. Darnaus judumo planu bus siekiama įgyvendinti infrastruktūrines bei keleivių elgseną formuojančias priemones, sumažinant kelionių automobiliais skaičių, skatinant energijos tausojimą ir sveikos gyvensenos principus. Kokiais būdais tai bus padaryta? Pasak pašnekovės, galima suskaičiuoti kelias dešimtis priemonių paketų, kurios skatins keliones pėsčiomis. Centrinėje (ir ne tik) miesto dalyje planuojama pritaikyti infrastruktūrą žmonėms su specialiaisiais poreikiais: mamoms su vaikais, senjorams, žmonėms, turintiems judėjimo ar regos negalią, ir taip padidinti kelionių pėsčiomis skaičių. Lygiagrečiai bus siūlomas ir priemonių paketas, ribosiantis tranzitinį eismą bei automobilių patekimą į senamiestį. „Jau dabar kuriamos alternatyvios paslaugos. Pavyzdžiui, žmonės, atvažiavę į miesto prieigas ar netoli miesto centro, gali palikti automobilį specialiose aikštelėse (keturios „Park&Ride“, arba „Statyk ir važiuok“, aikštelės buvo atidarytos šių metų liepos 31 d.) ir tęsti kelionę viešuoju transportu ar pėsčiomis. Kiti tokių infrastruktūrinių priemonių paketai – gerinti kelionių dviračiais, viešuoju transportu, dalijimosi priemonėmis infrastruktūrą miesto struktūroje“, – sako dr. K. Gaučė.
Detalus darnaus judumo planas bus parengtas iki 2018 m. vidurio, sprendinius įgyvendinti planuojama iki 2020 m., o strategija galios ir teigiamų pokyčių bei jų pasekmių tikimasi sulaukti iki 2030 metų.
Patraukli žaliosios infrastruktūros idėja – stogų apželdinimas
2013 m. lapkritį priimtoje Europos Sąjungos septintojoje aplinkosaugos veiksmų programoje pirmą kartą buvo paminėtas naujas terminas „žalioji infrastruktūra“. Kas tai? Pasak Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio skyriaus vedėjo Vidmanto Bezaro, žalioji infrastruktūra suteikia galimybę taikyti patrauklius aplinkos, socialinių ir ekonomikos klausimų sprendimus, todėl ją būtina visapusiškai integruoti Lietuvos savivaldybėse.
Žalioji infrastruktūra padeda sujungti esamus natūralios gamtos plotus ir gerina gyvenamosios aplinkos kokybę. Be to, ji padeda išsaugoti sveikas ekosistemas, kad jos galėtų ir toliau teikti tokias vertingas paslaugas, kaip švarus oras ir gėlas vanduo, visuomenei.
„Sukuriant ir plėtojant žaliąją infrastruktūrą tarsi siekiama supriešinti ją su pilkąja – inžinerine urbanistine – infrastruktūra, parodant, kad daug ką gali padaryti ekosistemos. Gal visai nereikia atnaujinti senų ar statyti naujų inžinerinių įrenginių, kurti betoninių struktūrų, vamzdynų? Gal užtenka daugiau vystyti žaliosios infrastruktūros idėjas ir, remiantis gamtinėmis priemonėmis, sutvarkyti lietaus nuotekas, pagerinti komunikacijas ar pasirūpinti švaresniu oru“, – svarsto V. Bezaras.
Pašnekovas kaip pavyzdį pateikia dažnai Vilnių kamuojančią problemą – prie šalia Lietuvos edukologijos universiteto esančio transporto žiedo vasaros liūčių metu nuolat susidarančius didžiulius potvynius, dėl kurių trikdomas eismas. „Šią problemą galima sutvarkyti kompleksiškai plėtojant žaliąją infrastruktūrą. Gamtinėmis priemonėmis galima padėti sulaikyti, išvalyti ir tolygiai paskirstyti vandenį taip, kad jis beveik nebepatektų į žemiausias gatvės grindinio vietas. Apželdinus namų stogus, vanduo ne iš karto patektų į lietaus kanalizacijos tinklus, o labai lėtai susigertų į žaliąją veją, esančią ant stogo, jis nutekėtų daug lėčiau arba po truputį išgaruotų. Lietvamzdžius suvedę giliau į žemę, įrengę vandens nusondintuvus, prie gatvių suformavę žemesnius plotelius su geresniu vandens susigėrimu, įrengę automobilių stovėjimo aikšteles su akyta danga, sugebėtume lietaus vandenį paskirstyti taip, kad jis per trumpą laiką nesubėgtų į žemiausius gatvių taškus, taip būtų užkirstas kelias potvyniams“, – patrauklią idėją pristato V. Bezaras.
Pasak jo, žalioji infrastruktūra tai ir po autostradomis, keliais, geležinkeliais įrengti migracijos keliai gyvūnams, ir tam tikros mažų tvenkinių sistemos mieste, ir takai, kuriais miestą pereiti galima per parkus, skverus, miškus, pievas. Žalioji infrastruktūra gali padėti sukurti geras sąlygas žmonėms poilsiauti ir visiškai pakeisti ekologinę aplinką. Tyrimų duomenimis, tokios infrastruktūros sprendimai yra pigesni nei pilkosios infrastruktūros, o vietos ekonomikai, socialinei struktūrai ir platesnei aplinkai jie suteikia įvairios papildomos naudos.
