Visoje architektūros istorijoje energijos vartojimo efektyvumas ir išmetamo CO2 kiekis iki XX a. pabaigos buvo laikomi antraeiliais dalykais. Šią situaciją iliustruoja žemi kai kurių kultinių modernistinių pastatų įvertinimai sertifikavimo programoje „Energy Star“. Walterio Gropiuso ir Pietro Belluschi 1963 m. suprojektuotas pastatas „MetLife/PanAm Building“ gavo ganėtinai prastą 39 balų įvertinimą (skalėje nuo 0 iki 100), o „Lever House“ (1952 m. suprojektuotas „Skidmore, Owings & Merrill“) – 20 balų. Prasčiausiai pasirodė Mieso Van der Rohe’s ikoniškasis Seagram Building, pastatytas 1958 m., kuris gavo tik 3 balus. Kita vertus, du gerbiami XX a. 4-ojo dešimtmečio Art Deco stiliaus pastatai, Chrysler Building ir Empire State Building, surinko atitinkamai 84 ir 80 balų, nes buvo iš esmės atnaujintos jų mechaninės ir izoliacinės sistemos.
Klimato kaitos ir senkančių gamtinių išteklių laikais esamus pastatus, nesvarbu, ar tai būtų modernūs, tradiciniai, ar liaudiški statiniai, ne tik įmanoma, bet ir būtina padaryti tvaresnius ir energiškai efektyvesnius. Terminas „modernizavimas“ plačiai vartojamas apibūdinant esamo pastato patobulinimų rinkinį, kuriuo siekiama užtikrinti, kad pastatas reaguotų į klimato kaitą, būtų atsparus ir gerai pritaikytas, rašo ArchDaily.
Sėkmingai įgyvendintuose modernizavimo projektuose atsižvelgiama į pastato kontekstą, istoriją ir naudotojus. Visapusiški ir subalansuoti sprendimai padeda taupyti energiją, kartu išlaikant patogią ir sveiką patalpų aplinką. Modernistinių pastatų atveju iškyla specifinių iššūkių, ypač siekiant išsaugoti architektūrinį statinio identitetą. Šį sudėtingumą dar labiau didina tai, kad viešojoje politikoje ar specializuotoje literatūroje trūksta bendrų gairių.
Pavyzdžiui, vienas iš būdingiausių modernistinės architektūros bruožų dažnai laikomas didele kliūtimi efektyviam energijos vartojimui: dideli stiklo plotai. To laikmečio architektai stengėsi į savo pastatus įterpti kuo daugiau stiklo, kad būtų kuo daugiau natūralios šviesos. Be to, dėl atviro aukšto plano jie siekė dematerializuoti išorines sienas, kad jos būtų kuo plonesnės. Tačiau šios savybės turi užtikrinti didesnę šiluminę apsaugą ir lemti didelį energijos švaistymą.
Atsižvelgiant į šį paradoksą, kai kuriuose tyrimuose daugiausia dėmesio skiriama modernistinės architektūros pritaikymo dabartiniam kontekstui gairėms nustatyti. Šie tyrimai rodo, kad modernizuojant pastatų apvalkalus ir diegiant turimas, patikrintas technologijas CO2 emisiją galima sumažinti daugiau kaip 55 proc. Tarp jų – energijos rekuperacija (nors jos nerekomenduojama taikyti istoriškai susiformavusiems pastatams), atsinaujinančiųjų energijos šaltinių (pavyzdžiui, šilumos siurblių, išgaunančių šilumą iš žemės gelmių) ir fotovoltinės energijos panaudojimas.
Tame pačiame tyrime taip pat teigiama, kad, remiantis Lenkijos, kurioje buvo atliktas tyrimas, situacija, apskaičiuotos istorinių trijų aukštų pastatų modernizavimo išlaidos vienam kvadratiniam metrui sudarytų apie 300 eurų, o vienuolikos aukštų pastatų – 120-150 eurų vienam kvadratiniam metrui. Tyrime taip pat nurodoma, kad prognozuojamos modernizavimo išlaidos vienam gyventojui, priklausomai nuo pastato, svyruoja nuo maždaug 4 000 iki 6 000 eurų. Tai reiškia, kad didelė dalis gyventojų gali būti nepajėgūs padengti šių išlaidų, todėl renovaciją reikėtų subsidijuoti. Tarp tokių subsidijavimo iniciatyvų yra 2020 m. pradėta įgyvendinti ES programa „Renovacijos banga“, kurioje pažymima, kad kasmet atnaujinama tik 1 proc. senų pastatų, ir siekiama padidinti renovacijos rodiklį iki 4 proc. per metus.
Nepriklausomai nuo to, kokie sprendimai bus rasti, svarbu pabrėžti, kad siekiant atnaujinti energijos šaltinių naudojimą, istoriniam turtui gali būti padaryta didelė žala, jei procesas nebus pradėtas atidžiai išnagrinėjus pastato formą, medžiagas ir kitas architektūrines savybes. Atsižvelgiant į tai, reikėtų siekti, kad pastatai būtų kuo geriau eksploatuojami, o ne primesti jiems XXI a. standartus.
Moderniosios architektūros išsaugojimo iniciatyvos direktorius Chandleris McCoy’us aiškina, kad norint pagerinti modernistinių pastatų energijos vartojimo efektyvumą, pirmiausia reikia įvertinti bendrą pastato energijos suvartojimą ir tada ieškoti būdų, kaip jį visapusiškai pagerinti. Jei paprasti stikliniai langai yra labai svarbūs pastato istoriniam identitetui, juos reikėtų išsaugoti, o dėmesį sutelkti į kitas sritis, kuriose galima atlikti patobulinimus. Šiam procesui reikia suprasti pastatą ir kūrybiškai ieškoti sprendimų. Statybos standartų laikymasis nesprendžia tokių klausimų kaip istorinė reikšmė ar architektūrinis charakteris.
Sėkmingas pavyzdys – trijų kvartalų penkiolikos aukštų modernistinio komplekso, esančio Prancūzijoje, Bordo Grand Parc rajone, renovacija. Renovacijai vadovavo Pritzkerio premijos laureatai Anne Lacaton ir Jean-Philippe Vassal. Vadovaudamiesi architektų šūkiu „niekada negriauti, nepašalinti ir nepakeisti, visada pridėti, transformuoti ir panaudoti iš naujo“, projekto metu buvo kruopščiai atkurti ir patobulinti pagrindiniai originalaus projekto bruožai. Taip pat buvo pagerintas bendras pastato energinis naudingumas, visų pirma įrengiant balkonus ir įrengiant naują fasado šiltinimo sistemą.
Šiais laikais, kai Le Corbusier penki punktai tampa vis aktualesni, kai jie integruojami į tvarią ir aplinką tausojančią architektūrą, modernistinių pastatų pertvarkymas reiškia, kad jie turi būti aktyvūs ir derėti su aplinka. Visų pirma, tai panaikina pasiteisinimus juos griauti.
