Nors saulė yra už beveik 150 milijonų kilometrų, ši žvaigždė mūsų planetai daro didžiausią poveikį. Pasyvia saulės energija vadinama energija, kurią gauname naudodami natūralias priemones. Neseniai architektai pastebėjo, kad šių sistemų panaudojimas suteikia pastatams šilumą, daugiau energinio užtaiso, taip pat prisideda prie kovos su klimato kaita. Viso to galima pasiekti paprastai sprendimais. 

Pasyvių saulės sistemų diegimas

Pasyvi saulės energija grindžiama vienu elementu – saule. Kai saulės spinduliai patenka į Žemės paviršių, spinduliai gali būti absorbuojami, atspindimi ir (arba) perduodami. Skaidrios medžiagos perduoda daugumą saulės spindulių; maždaug tiek pat, kiek jų patekusių į pastato vidų – išsklaido.

Įvairios medžiagos saulės spindulius sugeria skirtingai. Pavyzdžiui, poliruotas / blizgus paviršius atspindės spinduliuotę didesniais kiekiais nei matinis paviršius. Panašiai tamsūs paviršiai sugeria daugiau šilumos nei šviesūs. Kai kurie paviršiai perduoda spinduliuotę ir tuo pačiu metu saugo šilumą, kurdami tai, ką žinome kaip „šiltnamio efektą“. Ši sistema saugo saulės gaunamą šilumą ir saugo ją ilgą laiką, todėl šiuose objektuose reikia pasyvios „aušinimo sistemą“.

Kas yra pasyvios sistemos?

Pasyviosios sistemos renka ir transportuoja energiją ne mechaniniais, o natūraliais būdais. Mūro (betono, plytų, akmenų) ir vandens (vandens sienos, stogo tvenkiniai) yra dvi dažniausiai naudojamos spinduliuotės saugojimo medžiagos.

• Pasyviųjų sistemų konfigūracija susideda iš trijų tipų: tiesioginio, netiesioginio ir izoliuoto. Tiesioginiu vadiname, kai objektą tiesiogiai šildo saulės spinduliai. Šį reiškinį dažniausiai matome, kai fasadą nukreipiame į pietus.
• Netiesioginia konfigūracija vadinama, kai saulės spinduliai patenka į pakaitinį paviršių, kuriame yra sugeriami, vėliau paverčiami šilumine energija ir perkeliami į erdvę (pavyzdžiui, mūro siena sugeria saulės šviesą ir transportuoja šilumą į vidinę erdvę).
• Izoliuota konfigūracija apima alternatyvios medžiagos panaudojimą energijai absorbuoti. Šios medžiagos apima šilumos saugojimo talpyklą, metalo plokštės kolektorių, vandenį, orą ir uolieną.

Taigi, architektai iš Skandinavijos siūlo pasyvią saulės energiją projektuoti pagal keturias galimas startegijas:

Populiariausia iš jų yra objekto projektavimas saulės atžvilgiu. Tai reiškia, kad optimali saulės energija turi būti išgaunama ir šaltomis ir niūriomis žiemomis. Projektas statomas taip, kad pasinaudoti saule galima būtų ir tamsiuoju paros bei sezono metu.

Struktūros dizaino strategija apibūdina bendrą projekto formą ir nustatytą orientaciją kiek ir kaip saulės bus perkeliama į erdvę. Tai nereiškia, kad pastatą reikia kreipti į pietų pusę. Pastebėta, kad pastatas išdygęs išilgai palei rytų – vakarų pusę papildomai sugeria saulės spindulių, žiemos metu.

Sena kaip pasaulis strategija orientuotis pagal šiaurę. Kadangi saulė tiesiogiai mažiausiai veikia šiaurinę pusę, architektai skatinami sumažinti šiaurinės pastato dalies aukštį, sumažinti šiaurinių sienų poveikį. Dar daugiau išlošti galima šiaurines sienas nudažant šviesiomis spalvomis.

Dar viena strategija kalba apie tai, kad patalpų planas turėtų būti išdėstomas pagal pietryčių, pietų ir pietvakarių fasadus.

Iš pagrindinių patarimų architektai raginami pasirinkti medžiagas pagal energijos sugerties procentines išraiškas. Skamba labai moksliškai ir neįdomiai, tačiau jeigu interjere integruosite vandens elementus (akvariumus, baseinus, fontanus, vidaus vandens sienas) galite tikėtis, kad jie padės sugerti daugiau nei 60 proc. saulės spindulių, palyginti galime su vilna, kuri sugeria vos 2,2, proc.

Pralaidžiausias čia būtų stiklas, tačiau šalto klimato zonose jis nėra rekomenduotinas. Ir ne tik dėl galimo šiltnamio efekto, tačiau ir todėl, kad apsunkintų sistemų pasirinkimą. Kiekvienas projektas turi specifinius projektavimo reikalavimus, todėl įvairiems projektams reikia skirtingų sistemų. Dažnai kai kurios pasyvios energetikos sistemos yra netinkamos. Didelių stiklo fasadų projektuose, kuriuos supa aukštesni pastatai, geriausias sprendimas būtų įdiegti sistemas ant stogo.

Vietoje išvadų, privalau paminėti, kad yra kelios programos, padedančios apskaičiuoti kiek saulės patenka į erdvę, kitos priemonės, pvz., Saulės spindulių skaičiuoklė. Vis dėlto, visko apskaičiuoti tikriausiai nepavyks. Tačiau net ir kelių rekomendacijų pritaikymas padėtų  ne tik kitaip pažvelgti į atsinaujinančius išteklius (kitaip, turiu omenyje, ne kaip į mados reikaliuką), bet ir kitaip vertinti kuriamų dizainų funkcionalumą.